Neseniai teko būti gana neįprasto įvykio liudininke. Visai netoli gyvenamojo namo, pušynėlyje, trys vyrai kasė duobę. Susirūpinusių gyventojų skambučiai į redakciją išdavė, kad vis dėlto tame pušynėlyje vyriškiai ne aukso ieško.
„Čia nori palaidoti nugaišusį šunį, o gyvenamasis namas vos už keliasdešimt metrų – nejaugi taip galima?“, – kalbėjo telefonu susirūpinęs gyventojas.
Laidojami – kur pakliūva
Kur dėti namuose nugaišusį šunelį ar katinėlį? Šis klausimas kamuoja daugybę miestiečių, gyvenančių daugiabučiuose, neturinčių nei nuosavo kiemo, nei sklypelio sodo bendrijoje.
Tie, kas skaitė Stepheno Kingo romaną „Gyvulėlių kapinės“ tikriausiai paskui gana ilgai nemaloniai jautėsi. Tačiau ne ką prastesnį romaną galima būtų parašyti ir apie gyvūnėlių laidojimą Lietuvoje. Europos Sąjungos (ES) reglamentas draudžia naminius gyvūnus laidoti tam nepritaikytose vietose. O tam pritaikytų vietų nėra. Mažieji augintiniai laidojami kur papuola – prie vaikų žaidimų aikštelių, parkuose, kiemuose, metami tiesiog į buitinių atliekų konteinerius.
Niekas neskuba steigti gyvūnų kapinių Lietuvoje – savivaldybės neskiria tinkamų sklypų, o privačios bendrovės pelnu abejoja.
Šiandien yra tik vienas legalus būdas atsisveikinti su mylimu keturkoju – pritaikius eutanaziją atiduoti jį utilizuoti į Rietave veikiančią vienintelę tokias paslaugas šalyje teikiančią įmonę – UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“.
Viską lemia pinigai
Pasak rajono Savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresniojo specialisto Antano Odino, ši problema aktuali ir mūsų rajone. „Savivaldybė yra sudariusi sutartį su UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, kuri utilizuoja nugaišusius gyvūnus, tačiau kol jų atvyks pasiimti, gali tekti palaukti 3-4 dienas, – sakė A. Odinas. – Savivaldybė yra sudariusi sutartį su UAB “Nuaras„ iš Alytaus dėl valkataujančių šunų gaudymo, tačiau paskutinį kartą pagavo tik du, o už paslaugas teko sumokėti 2 000 litų“.
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Kupiškio rajono agentūros vedėjos pavaduotojas Rimantas Adomauskas sakė, kad minėtoje vietoje jo žiniomis nugaišęs šunelis nebuvo palaidotas, nes teritorija yra netoliese esančio upelio apsaugos zona. „Manau, kad šią problemą reikėtų spręsti – geriau numatyta vieta gyvūnų laidojimui, negu savavališkas jų užkasinėjimas bet kur“, – sakė aplinkosaugininkas.
Šiuo atveju šunelį norėta palaidoti miesto žemėje. Tikriausiai vyrams nelabai patiktų, jeigu po jų namų langais atvykėliai palaidotų gyvūnėlį – žemė gal ir valdiška, bet gyvenimas šalia palaidoto gyvūno ne kiekvienam kelia teigiamų emocijų. Teigti, kad įstatymų nepažeidė minėti piliečiai, gal irgi nereikėtų – gyvenam Europos Sąjungoje, todėl jos priimti reglamentai galioja ir mums. Nereikia pamiršti patvirtintų šunų laikymo taisyklių, kurios teigia, kad jeigu šuo nugaišo dėl nežinomų priežasčių, būtina išsaugoti lavoną ir pranešti veterinarijos gydytojui arba rajono Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Kažin ar visada teisūs pareigūnai patikėję šeimininko garbės žodžiu, kad jo augintinis nugaišo nuo senatvės naštos.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ