2024/11/26

Nuogo užpakalio argumentai Siauriuose

Lygiai po metų, lapkričio 18 d., redakcijai vėl buvo pranešta, kad Siaurių kaimo gyventojos Onos Kačinauskaitės galvijai tebesigano snieguotose Mutkūnų ganyklose.

Pasižiūrėti, kaip ten yra iš tiesų, nuvažiavome su Kupiškio r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytoja inspektore Vida Kaupiene.

Banda – ištikima savininkei

Pasukę keliuku palei Lėvenį netrukus pirmojo sniego lopinėliais boluojančioje pievoje išvydome dvylika galvijų. Jie ramiai reagavo į mus, neatrodė, jog labai būtų nepatenkinti savo būviu. Netoliese pūpsojo didžiulis ritinys šieno. V. Kaupienė, apžvelgusi bandą, įvertino, kad gyvuliukai neblogai įmitę ir prisitaikę prie ekstremalių gyvenimo sąlygų – jų kailį dengė tankūs, besigarbanojantys plaukai. Specialistė atkreipė dėmesį į tai, jog kai kurios karvės pririštos už ragų, o taip daryti pagal europinius standartus nebegalima. Žinoma, senas žmogus gali sakyti, jog to nežinojo, kad tokiu būdu daug metų rišdavo galvijus. Šiuo atveju specialistas tegali jį pamokyti ir įspėti, kad taip daugiau nesielgtų. O. Kačinauskaitei apie tai buvo sakyta. Pasak V. Kaupienės, gyvūnų gerovės reikalavimai įpareigoja jų šeimininkus sudaryti savo augintiniams tokias laikymo sąlygas, kad jie turėtų kur pasislėpti nuo lietaus, darganos, saulės kaitros, laukinių žvėrių ir kitų nepalankių gamtos reiškinių, kad nebūtų ribojamas jų judėjimas. Galvijus pririšti nėra draudžiama, išskyrus veršelius. Inspektorė patikino, jog šios moters ūkis nuolat yra jų tarnybos akiratyje. Oficialiai O. Kačinauskaitė yra registravusi 15 galvijų. Taip pat laiko keletą nedeklaruotų arklių. Likusių šios moters gyvulių paieškas tęsėme kitoje ganykloje, už kalniuko. Ir neapsirikome. Netoli apgriuvusios sodybos radome pririštas dvi karves ir tris arklius. Dėl ketvirto, kiek tolėliau skabančio kur ne kur dar žaliuojančius šiųmetės žolės stiebelius, suabejojome, ar jis irgi iš tos pačios bandos. Inspektorė sakė, kad O. Kačinauskaitė buvo jai prasitarusi, kad nori laikyti daugiau arklių. Arklininkystė jai pažįstama nuo jaunų dienų. Daug metų moteris yra prižiūrėjusi kolūkio arklius.

Paklauso, bet daro savaip

Pasak V. Kaupienės, įspėta dėl netinkamo gyvulių laikymo, O. Kačinauskaitė visuomet pasistengia įvykdyti jų reikalavimus: parduoda dalį galvijų, kitus, kaimynų padedama, žiemai šiaip taip sukamšo po tvartelius. Kviečiama visuomet prisistato į jų tarnybą. „Su šia savotiška moterimi nėra lengva susišnekėti. Ji gyvena ir ūkį tvarko pagal savo filosofiją. Į kiekvieną pastabą reaguoja labai emocingai ir ją atremia savais argumentais. Antra vertus negalima kategoriškai tvirtinti, kad šios moters gyvuliai kenčia palikti likimo valiai. Akivaizdu, kad šeimininkė jais rūpinasi labiau nei savimi. Vien jau tas faktas, kad 66 m. moteris viena sugeba apeiti tokį ūkį – kalba pats už save. Tiesa, kaimynai dažnai jai siūlo pagalbą, bet ji ne visada yra linkusi ja pasinaudoti. Bėda, kad ši moteris pati jau metų metai gyvena per žiemą nekūrentoje troboje nieko į vidų neįsileisdama, nežinia ką valgo, kur prausiasi. Ar nereikėtų socialiniams darbuotojams ja labiau pasirūpinti“, – kalbėjo V. Kaupienė.

Iškrito ir ištirpo

Siaurių kaime sustojome privažiavę gelsvą namuką. Kieme žmonių nesimatė. Tik atlapos tvarto durys ir prie jo stovintis traktoriukas bylojo, jog čia vyksta kažkokie darbai. Pašalėje atremtas į namo sieną ilsėjosi kasdieninis Onos palydovas – žalsvas dviratis. Pasibeldėme į duris, ant kurių nebuvo spynos. Ilgai laukti nereikėjo. Netrukus ant priebučio išdygo namų šeimininkė. „Tai jau kažkas vėl įskundė. Tik susapnuok kaktusus, tuoj nekviestų svečių sulauksi“, – taip su mumis pasilabino žvitri, giedro žvilgsnio ir sunkiai atspėjamo amžiaus moteriškė, nė iš tolo nepanaši į užguitą ir nuskriaustą būtybę.

Mums nespėjus įsiterpti ji toliau greitakalbe bėrė: „Baisus čia daiktas, kad pasnigo. Iškrito ir ištirpo. Ruošiu gi, ruošiu gyvulėliams vietą. Trečia diena mėšlą veža ir vis nebaigia talkininkai. Sakiau aš jiems, kad greičiau suktųsi. Sunku dabar kaime nusisamdyti gerų darbininkų. Vis nutaikyt reikia, kad ir atsigėrę būtų, ir kad dar įstengtų šakes nulaikyti. Kol mėšlo nesutvarkys, negalėsiu atsivežti šieno ritinių į kiemą. Pažiūrėkit, čia gi nėra kur apsisukti. Arčiau namų gyvulius atsivesti laiko neturėjau. Vakar maisto į Kupiškį važiavau pirkti“.

Nespėję iki galo išklausyti Onos greitakalbės, pamatėme vorele į kiemą, matyt, po pietų grįžtančius talkininkus. Vyrai be didelių kalbų tuoj pat kibo į darbą, o moterys, užuot ėjusios paskui juos, ėmėsi karingai ginti savo kaimynę. „Koks jūsų reikalas? Kas įskundė? Žmogus gyvena, kaip jam patinka. Mes padedam Onytei. Palikit ją ramybėje“, – griaudėjo balsai po kiemą. Viena, gerokai pakaušusi moteris, ne tik svaidė į mus nedraugišką žvilgsnį, bet nutaikiusi progą vis sufleravo, kad kaimynei reikėtų parūpinti nemokamų kruopų, kad ji nieko valgyti neturi, o jos šunys iš bado baigia būdų kraštus apgraužti.

Nugirdusi tokią, anot jos, neteisybę, Ona nebeapsikentė ir mestelėjo mums visiems svariausią argumentą – paėjėjusi ant pievelės pasilenkė ir nusmaukusi kelnes atsuko pliką sėdynę – nuo žilos senovės žinomą ir šiuo metu dar dažnai kur praktikuojamą priešininkų įveikimo būdą. Tačiau pamačiusi, kad ši mizanscena susirinkusiesiems didelio įspūdžio nepadarė, Ona šiek tiek apsiramino ir jau dalykiškiau bendravo su veterinarijos inspektore ir kitais.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video