Julija Kručaitė, pažįstamų vadinama Julyte, jau dešimt metų viena gyvena Subačiuje. Dabar jai – per 80 metų. Anksčiau ji buvo labai žvitri, dabar, baigiantis gruodžiui, senolę užpuolė sloga.
Subatietės gyvenimas paprastas – kaip ir daugelio vienišų ilgaamžių, tačiau buities sąlygos gali priblokšti bet kurį šių dienų žmogų.
Ožkų draugijoje
Mažyčio jos namelio langai užkalti lentomis, užklijuoti polietileno plėvele. Pro langų ertmes galvas kaišioja mekenančios ožkos. Julytė viduje augina jų trejetą. Namus saugo patalpose bėgiojantys du šuniukai. Kadangi ožkos įsikūrė prieangyje, jų mėšlas užtvėrė praėjimą, tad lauko durys jau kurį laiką nebedarinėjamos. Devintą dešimtį pradėjusi senolė laipioja pro langą: atsargiai išsiropščia per pravertą ertmę, dėlioja kojas ant gulsčios sugedusios dujinės viryklės, atsiklaupusi pasiekia žemę.
Veltiniai slysta ant apsnigtos žemės, tačiau pasiramsčiuodama lazdele senolė šlepena pas netoliese, už griovio, gyvenantį kaimyną Povilą, nusileidžia nuo slidaus kalniuko, pereina tiltelį… Reikia nunešti gabalą taukų. Keliaudama močiutė pavargsta. Pastaruoju metu ją kamuoja didelė sloga. Sunku kvėpuoti. Žemai susilenkusi ji keletą akimirkų ilsisi.
Išgirdo pirmąsyk
Tą antradienį jos palyda buvo ne tik „Minčių“ korespondentė, bet ir močiutės aplankyti atvykęs Subačiaus seniūnas Antanas Varnas bei Kupiškio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Vanda Kareivienė. Pastaroji tik savaitės pradžioje iš Visuomenės sveikatos centro gydytojos Gailutės Markelienės pirmą sykį sužinojo, kad rajone tokiomis sąlygomis gyvena vieniša senutė. O seniūnas ir socialinė darbuotoja Julytę lanko nuolat, įkalbinėja apsistoti Subačiaus senelių namuose. Visos pastangos nueina veltui.
Kaimynas Povilas neišsyk atidaro duris. Matyt, jį suneramina būrelis svetimų žmonių. Julytė beldžia lazda į suolą, ant kurio prisėda atsikvėpti, pabarškina į duris, keliskart šūkteli „Kaimyne, įsileisk!“ Povilas išeina į lauką ir mandagiai visiems paspaudžia rankas. Prisėdęs prie kaimynės, draugiškai atsakinėja į Globos ir rūpybos skyriaus vedėjos klausimus (seniūnas apie miestelio gyventojus viską ir taip puikiai žino). Povilas tikina, kad Julytė gyvena gerai. Jai taip patinka, jos sveikata gera. Ji visiems giriasi esanti turtinga. Tik jos turėti 20 ha žemės netoli Šepetos buvo išvilioti apgaulės būdu.
Senolei prižiūrėti ožkas, atnešti vandens ar malkų padeda kaimynės, kurioms ji nemažai sumoka. Tik, anot Julytės, sunku rasti patikimą ir rūpestingą žmogų. Tolimi giminaičiai, anksčiau lankydavę senolę, dabar atvažiuoja retai.
Povilas pasidžiaugia, kad Julytė dažnai pas jį užsuka. Kaimynas ją vaišingai priima. Subatėnas tikino, kad močiutė, nepaisant garbaus amžiaus, yra protinga, visada sąžiningai grąžina pasiskolintus pinigus.
Julytė nelinkusi dejuoti, jog pensininko gyvenimas sunkus. Priešingai – ji gauna neblogą pensiją, kartą per savaitę nukeliauja iki parduotuvės maisto, vaistų. Beje, ir pensiją pasiima Kupiškio banke. Į miestą ji nuvyksta autobusu, savo kasdienius ir gyvūnų kvapo prisigėrusius drabužius pasikeitusi į švaresnį rūbą. Svečiams ji pasigiria net Vilnių pažįstanti taip pat gerai kaip Kupiškį.
Valdiškų namų baimė
Seniūnas patikina, kad Julytė mėgsta keliauti. Ją dažnai sutiksi ne tik einančią per kaimą, bet ir Subačiaus gyvenvietėje. Julytė pripažįsta, kad ji su „gastinčiumi“ senelių namuose aplanko drauges.
Ši įstaiga jai nepatinka. Senolė atsisako ten vykti. V. Kareivienė bando įtikinti, kad vertėtų bent jau žiemą švariau ir šilčiau praleisti ar pas gydytoją apsilankyti. Julytė tvirtina, kad daktarai jos nepamiršta, neseniai ją paskiepijo. „Dar pečius kūrenasi, – senolė atsikalbinėjo vykti drauge, – be to, nebus kas ožkytėmis pasirūpina“.
Pasak Globos ir rūpybos skyriaus vedėjos, taikyti prievartos tokiais atvejais negalima. Žinoma, jei žmogus teismo sprendimu būtų pripažintas neveiksniu, gal tuomet pavyktų jėga išvežti iš jo namų. Dabar vienintelė poveikio priemonė – žodžiai. Deja, įtikinti močiutės nepavyko. Ji pati ir kaimynas Povilas teigė, kad toks gyvenimas yra normalus. Senolei šitaip gerai, jai nieko nestinga ir ji nenori gyventi kitaip ar kitur.
Suteikti jai kitą, tvarkingą sodybą, seniūno A. Varno teigimu, taip pat nėra prasmės. Pirma, subatėnė to neprašo, o antra vertus, bet kokį namą ji pavers tokiu pat varganu ir netvarkingu būstu. Seniūnija gali tik pagelbėti remontuojant senutėlio namo stogą, darant kitus remontus. Net ir elektrą buvo bandyta įvesti. „Senai bobutei ir prie žvakių gerai“, – sako Julytė.
Besišnekučiuojant tapo aišku, kad guvi senolė niekaip nesutiks vykti kartu, V. Kareivienės įtikinėjimu, bent jau pasidairyti po senelių namus, susitikti su gydytojais. „Jei nepatiks, mes parvešim namo“, – iš paskutinių jėgų bandė įkalbėti specialistė, tačiau Julytė pažadėjo – rytoj. Ji nusipraus, persirengs ir lauks seniūnijos socialinės darbuotojos. O valstybės tarnautojams nueinant, pavymui sušuko: „Geriau poryt, ketvirtadienį!“
——-
Autorius: Gaila MATULYTĖ