Petras Šakalys, dėl jaunystėje patirtos eismo nelaimės sėdęs į invalido vežimėlį visam gyvenimui, panašaus likimo asmenims yra pavyzdys, jog ir tokios būsenos žmogui įmanomas visavertis gyvenimas. Pašnekovas pridūrė, kad siekdamas jo, privalai būti reiklus sau ir nebijoti priminti valdininkams, visuomenei, kad atitinkamo dėmesio lauki ir iš jų.
Viešumoje – ne daug
Pasak Kup[iškio rajono savivaldybės administracijos Globos ir rūpybos skyriaus specialistės Irenos Jusienės, mūsų rajone apie šimtas neįgaliųjų naudojasi jiems pritaikytais vežimėliais ir daugiausia ši kompensacinė priemonė tarnauja namų aplinkoje. Tad net susidaro įspūdis, jog tokių žmonių mūsų visuomenėje visai nedaug ir jų kasdieniniai nepatogumai nėra tokie svarbūs.
Korespondentės šnekinti Alizavos seniūnas Antanas Alkauskas ir Šinonių – Algirdas Kairys tvirtino, kad šių seniūnijų centruose gatvėje žmogaus invalido vežimėlyje nepamatysi, nors gyventojų su judėjimo negalia yra ne vienas. Tokie asmenys turi globėjus, padedančius jiems tvarkyti buities ir kitus reikalus. O kai prireikia seniūno kompetencijos notarinės paslaugos, pas neįgalųjų pilietį nuvykstama į namus.
Tačiau ką savo labui šiuose miesteliuose galėtų nuveikti ratuotas neįgalusis, jeigu jį čia kas nors ir iš tolimesnio kaimo atvežtų? Jis čia nepatektų nei į seniūniją, nei į bet kurią kitą įstaigą, išskyrus Šimonių ambulatoriją, prie kurios laiptų įrentas ir takas invalido vežimėliui.
Iš praeities
Viešojo naudojimo paskirties pastatas be panduso – iš praeities. Kai nuolydžiai invalidams į patalpą įvažiuoti buvo pradėti kloti prie parduotuvių ir įvairių įstaigų laiptų, daugelis praeivių net nesuprato, kam tai daroma. Juk tokie takai nebuvo įrengti ir palyginti prie naujų Kupiškio statinių – kultūros namų, ligoninės, buvusio Žemės ūkio banko rajono skyriaus rūmo. Į pastarąjį pastatą, kuriame, be NORD/LB, veikia ir daugiau įstaigų, iki šiol nėra kaip patekti klientui vežimėlyje. P. Šakalio iš Noriūnų pastebėjimu, žmogus invalido rateliuose neturi galimybės savarankiškai lankytis ir Medicinos banko Kupiškio skyriuje.
Prie aukščiau išvardytų ir nepaminėtų viešo naudojimo pastatų pandusai buvo įrengti daugeliu atvejų tik neįgaliesiems apie tai prabilus savo organizacijų visuotiniuose susirinkimuose ar kitomis progomis tai primenant rajono vadovams.
Tačiau veiksmingiausias būdas, pasak šmaikštumo nestokojančio P. Šakalio, su savo negalia išspausti šiek tiek prakaito kad ir merui. Esą gal tik sutapimas, tačiau pandusas prie Kupiškio kultūros centro labai greitai atsirado po to, kai pro šalį ėjęs Leonas Apšega padėjo kitiems vyrams jį ir žmoną įnešti į vestibiulį. O kad jo reikia, buvo kalbama ne pirmi metai.
Yra projektuose
Savivaldybės administracijos Urbanistikos ir ekologijos skyriaus vedėjo pavaduotojas statybai Mažvydas Šalkauskas “Mintims„ sakė, jog dabar statomų viešo naudojimo objektų projektuose pandusai jau yra, o prie senos statybos pastatų šie įrenginiai nepamirštami rekonstrukcijų metu. Antai po renovacijos Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje asmenims su judėjimo negalia tokių patogumų jau yra.
Noriūnai, bene vienintelė gyvenvietė rajone, kurioje nepamirštama, kad šioje bendruomenėje esama narių, vykstančių į įstaigas, parduotuves invalido vežimėliu. Pasak P. Šakalio, su tokia negalia jie yra keturi ir stengiasi gyventi kuo savarankiškiau. Tačiau vis kas nors ne iki galo padaroma. Visai neseniai Noriūnų laisvalaikio centras perkeltas į dvaro rūmų pastatą, tačiau apie juos, rateliuose, ir vėl nepagalvota. “Mums įvažiavimo taką į šį pastatą nors iš lentų reikėjo sukalti„, – dalijosi mintimis noriūniečių kapelijos “Iki ryto„ muzikantas.
Parduotuvėje
Kalbėdamas apie sąlygas jo būklės neįgaliajam apsiprekinti, noriūnietis vardijo didelių prekybos centrų privalomus, esą į jų patalpas įrengti įvažiavimai, patogiai išdėliotos prekės. Tačiau įvertina ir Kupiškyje patiriamą mažesnių parduotuvių darbuotojų dėmesį. P. Šakaliui, turinčiam automobilį, prireikia parduotuvės “Automobilių dalys„, esančios Vytauto gatvėje, paslaugų. Į ją panduso nėra, tačiau prie laiptų ęsąs įrengtas skambutis su invalido ženklu ir klientas ne kartą juo naudojosi pardavėjui iškviesti. Tačiau šią savaitę korespondentės kalbinta šios parduotuvės darbuotoja Rima apgailestavo, jog skambutis šiuo metu neveikia, nes kiek kartų jį sutaisė, tiek sykių ir vėl buvo išdraskytas. Matyt, paauglių. Tad poniai Rimai belieka žvilgčioti į parduotuvės prieigas, ar ten nėra jai gerai pažįstamo kliento rateliuose.
Šios gatvės kitoje pusėje esančios vaistinės “Camelia„ darbuotoja irgi norėjo parodyti invalidams skirtą skambutį, kuriuo jie išsikviečia farmacininką, tačiau labai nustebo pamčiusį jį niekadėjų sugadintą.
“Būkit malonus…„
Žmonės su vaikščiojimo negalia turi reikalų “Sodroje„, Notarų kontoroje, mokesčių inspekcijoje, įsikūrusiose Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės 14-ajame name. Bet į šį pastatą rateliuose sėdinčiam invalidui nėra kaip įvažiuoti bei su šias paslaugas teikiančiais darbuotojais susisiekti. “Esi priverstas praeivio prašyti, jog apie tavo atvykimą nurodytai įstaigai praneštų, – sakė ne kartą tokioje situacijoje atsidūręs žmogus.
“Sodros„ skyriaus vedėja Vlada Žemaitienė tvirtino apie skambutį prie lauko durų tikrai nepagalvojusi ir pažadėjo pasidomėti, kokias galimybės jį įrengti.
Vienas už visus neatstovės
P. Šakalio nuomone, visiems neįgaliesiems reikia atviriau kalbėti apie tai, kas jiems kliudo savarankiškiau gyventi, juolab kad anksčiau ar vėliau į tai atsižvelgiama. Ir pateikė pavyzdį. Atvykęs į “Kupiškio turgų„ apsipirkti, pamatė, kad be kitų pagalbos į prekybos salę su rateliais nepateks. Nutarė apie šį nepatogumą jo dalios žmonės pasikalbėti su turgaus direktoriumi. Korespondentei rodydamas baigiamą įrengti neįgaliesiems rateliuose patogų įvažiavimą į turgų, jo direktorius Vilius Valentėlis pridūrė, jog apie tokį dalyką iš karto nebuvo pagalvojęs ir esąs P. Šakaliui dėkingas ,jog atkreipė į tai dėmesį ir dar patarė, kaip tą įvažiavimą kuo paprasčiau įrengti.
Apie galimybes keliauti
Su P. Šakaliu pasamprotavom ir apie galimybes invalidams rateliuose naudotis visuomeninio transporto paslaugomis. Iš pirmo žvilgsnio – jokios bėdos, nes suglausti rateliai užima visai nedaug vietos. Tačiau kaip neįgaliajam su rateliais patekti į autobusą, juk reikia specialaus keltuvo. Tėra viena išeitis – kas nors turi tave įkelti ir iš autobuso išnešti. Labai ribotos neįgaliųjų galimybės važiuoti autobusais, kad ir kiek kalbėtume apie jų integravimąsi į visuomenę, daro juos namisėdomis.
Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos nariui P. Šakaliui nepatinka ir toks dalykas. Jo žiniomis, rajono Savivaldybė neįgaliųjų reikmėms yra gavusi jau du mikroautobusus, kuriuose buvo ir rateliams pastatyti vietos, ir įkeltuvas. “Tačiau kas neįgaliajam yra labai svarbu, tuose autobusiukuose panaikinta. Užtat įrengta po dvi papildomas sėdimas vietas. Kai tenka juose važiuoti, man nesmagu, kad vėl mane turi kilnoti stiprūs bendrakeleiviai, nors neperdarytame mikroautobuse galėčiau būti visiškai savarankiškas„, – neglaistė savo požiūrio redakcijos pašnekovas.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ