Viena Gudgalio kaimo dalis (vakarinė) priklauso Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijai, o kita (rytinė) – Kupiškio rajono Subačiaus seniūnijai. Visas kaimas yra Karsakiškio parapijoje. Nuo Geležių iki čia 4 kilometrai į pietryčius, 7 kilometrai į šiaurę nuo Subačiaus miesto, prie kelio Subačius–Vabalninkas.
Gretimi kaimai: Užubaliai, Bagdoniškiai, Jauniūnai, Pievoniškiai, Ūsiškis. Per kaimą teka Marnaka. Gudgalio kaime Panevėžio r. 2002 metais buvo 8 sodybos ir 25 gyventojai, o Kupiškio r. – 2 sodybos ir du gyventojai 2000 metais.
Subačiaus seniūnijos pateiktais duomenimis, Kupiškio rajono Gudgalio dalyje gyvenamąją vietą šiuo metu yra deklaravę 3 gyventojai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Iš Šiaudinių
Į Gudgalio kaimą iš Kupiškio galima nuvažiuoti per Miliūnus arba Kupiškio–Panevėžio keliu sukant į Akmenius ar Lukonis. Kaimą į dvi dalis atskiria Marnakos upelis.
Šiandien Gudgalyje, kuris priklauso Subačiaus seniūnijai, gyvena ūkininkų Keršanskų šeima. Pas juos ir užsukome į svečius.
Arvydas Keršanskas papasakojo, kad čia gyveno jo seneliai ir tėvai. Seneliai Jonas ir Marijona Keršanskai į Gudgalį persikėlė iš gretimo Šiaudinių kaimo, kai šis skirstytas į vienkiemius. Iš ten 1937 metais perkeltas ir namas, kuriame jie dabar įsikūrę. Tiesa, autentiška išlikusi tik viena pastato dalis. Kita jau šiek tiek pertvarkyta.
Perkėlus namus į Gudgalį, dar ilgai Keršanskų gyvenamoji vieta nurodyta Šiaudiniuose. Adresas pakeistas daug vėliau susizgribus, kad šeima įsikūrusi Gudgalio kaimo žemėje. Seneliai turėjo 10 hektarų ir 29 arus žemės. Tokį plotą pradėjęs ūkininkauti ir susigrąžino Arvydas.
Arvydo tėvas Kazimieras Keršanskas buvo eigulys. Mama Genovaitė Keršanskienė į šiuos kraštus atitekėjo iš Anykščių rajono. Kolūkio laikais dirbo laukininkystės brigadoje. Šeima susilaukė dviejų sūnų. Taigi Arvydas užaugo su vyresniuoju broliu Romualdu. Jų mama mirė jauna, sulaukusi tik 49 metų. Vėliau tėvas vedė antrą kartą Akvilę Žiaunytę-Blažienę iš Miliūnų kaimo. Daugiau vaikų šeima neturėjo.
„Esu baigęs tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą ir įgijęs techniko-mechaniko specialybę. Kolūkiniais laikais dirbau mechaninių įrenginių prižiūrėtoju, kurį laiką buvau ir mechaninių dirbtuvių vedėjas. Pamenu, kad Lukonių kolūkio pirmininke yra buvusi Aldona Navikienė. Ji gyveno Šiaudinių kaime. Mirė gal prieš pusantrų metų. Vėliau kolūkiui pirmininkavo Vytautas Franka, o po jungtuvių su „Vienybės“ kolūkiu vadovu buvo Eugenijus Meškauskas.
Iš pasakojimų žinau, kad netoli mūsų namo pokario metais žuvo partizanas Vaicekauskas, kilęs iš Terpeikių kaimo.
Iširus kolūkiams susigrąžinau senelių žemę. Daugiau jos neįsigijau. Tebeturiu tuos 10 hektarų su viršum. Mūsų ūkelis mišrus. Dalis žemės skirta ganyklai, dalis javams sėti. Nuolat laikome iki septynių karvių. Šiuo metu turime penkias melžiamas karves, telyčaitę, vištų. Anksčiau laikydavome ir kiaulių.
Ūkininkauti nelengva, nes į paukščius, gyvulius vis pasikėsina laukiniai žvėrys. Praėjusią vasarą kieme prie namo vilkas veršiuką papjovė, rudenį tokią pat egzekuciją buvo surengęs ir kaimyno kieme. Kitą veršiuką visą vasarą nakčiai vesdavau į tvartą, kad tokių nuostolių išvengčiau. Apie vištas nė nebekalbu. Dėl lapių neįmanoma jų laisvai kieme laikyti.
Nėra didelio pelno iš ūkininkavimo, bet gyvenimo kaime kitaip ir neįsivaizduoju. Negi sėdėsi sudėjęs rankas“, – prisiminė kolūkio laikus ir papasakojo apie ūkio rūpesčius pašnekovas.
Jis pridūrė, kad Gudgalys sparčiai tuštėja. Panevėžio rajono pusėje likusios gal tik trys sodybos. Ištuštėjo Kupiškio rajone esanti artimiausių kaimynų Manikų sodyba. Neseniai mirė jo šeimininkė. Dabar tą sodybą prižiūri kiti žmonės. Toliau už miškelio yra dar viena šio kaimo sodyba. Ji tvarkoma, bet ten žmonės atvyksta tik pasibūti.
Traukė prosenelių kraštas
Arvydo žmona Jolanta panevėžietė. Į kaimą gyventi atvažiavo savo noru baigusi Panevėžyje muzikos mokslus ir įgijusi chorinio dirigavimo specialybę.
„Tuometinis Kupiškio rajono Kultūros skyriaus vedėjas Algimantas Jasaitis iš pradžių nesuprato, kad noriu dirbti „Vienybės“ kolūkio Lukonių kultūros namuose meno vadove, sakė, kad vietų Kupiškyje neturi. Gražiausi buvo 1985–1987 darbo metai. Tada kaime buvo daug vaikų, jaunimo. Visi noriai užsukdavo į kultūros namus, ypač mokiniai po pamokų. Buvo šokančių, dainuojančių vaikų.
Iš pradžių gyvenau Lukonyse, o kai ištekėjau, apsigyvenau čia, Gudgalyje. Netrukus teko ir darbą keisti. Vargino kultūros darbuotojo darbo valandos nuo 14 iki 22 val. Reikėdavo jaunimui organizuoti šokius. Nelabai saugu būdavo naktį grįžti į namus. Perėjau dirbti į Lukonių vaikų lopšelį-darželį. Iš ten išėjau į dekretą. Netrukus ir darželį ten panaikino. Taigi nebeturėjau kur paauginusi pirmagimį sugrįžti darbuotis. Tiesa, kai vaikui tebuvo dešimt mėnesių, siūlė darbą mokykloje, bet negalėjau šiuo pasiūlymu dėl mažo vaiko pasinaudoti. Netrukus susilaukiau antro sūnaus.
Vėliau reikėjo prižiūrėti pasiligojusią mamą, kuri pas mus atvažiavo gyventi iš Panevėžio. Taip ir likau darbuotis namuose, savo ūkyje. Mamos Vladės Veronikos Kajūtienės priežiūros laikas neįskaičiuotas į darbo stažą, nors teoriškai ir buvo galima tai padaryti. Atsimušiau į visokias biurokratines kliūtis. Šiandien turiu dar nedidelį darbo stažą ir rūpestį, kiek jo sukaupsiu iki pensijos.
Mano senelis Vladas Tilmašauskas buvo ištremtas į Sibirą. Už ką, nežinia. Matyt, dėl to, kad buvo gavęs žemės kaip Lietuvos kariuomenės savanoris.
Įdomiausia, kad aš atitekėjau netoli savo prosenelių žemės. Mano tėvo mama buvo kilusi iš Ničiūnų kaimo. Ten buvusios prosenelių Vitkevičių sodybos nebėra, nugriauta. Išlikęs tik rūsys.
Gyventi Gudgalyje man labai patinka. Čia daug erdvės ir asmeninės laisvės. Esame pusiaukelėje tarp Panevėžio (nuo čia 30 km) ir Kupiškio (nuo čia 25 km). Į Kupiškį važiuojant per Miliūnus šiek tiek kelias trumpesnis, apie 17 kilometrų. Tik pro čia keliaujant reikia įveikti labai prasto žvyrkelio ruožą iki Miliūnų kaimo“, – pasakojo apie save ir gyvenimą kaime pašnekovė.
Su Keršanskais Gudgalyje gyvena jų sūnus Eimantas. Kai lankėmės jų sodyboje, buvo ir sūnus Kęstutis, gyvenantis Panevėžyje. Jis, pasak Jolantos, neseniai tapo bedarbiu. Kol susiras kitą darbą, dabar talkininkauja tėvams ūkyje.
Jolantos Keršanskienės nuotrauka
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Jolanta užsiminė ir apie savo pomėgį fotografuoti, kurį puoselėja gal nuo šeštos klasės. Iš pradžių ji fotografavo mamos fotoaparatu „Smena“. Vėliau pati nusipirko fotoaparatą „Fed“. Mėgsta fotografuoti gamtą, gyvūnus. Iš renginių Lukonių kaime nuotraukų buvo pateikusi ir „Kupiškėnų mintims“.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Lino Balčiūno parengtame straipsnyje rašoma, kad Gudgalio kaimo vietoje XVI–XVII a. minimos Upytės pavieto bajorų žemės. 1682 metais nustatant ribas tarp Gabrieliaus Aleksandro Kirkilo ir Kristinos Jonienės-Vizgirdienės-Staskevičienės valdų, minimas Pamarnakių Gudgalio palivarkas.
XVIII a. minimas palivarkas su Gudgalio kaimu, kurio savininkai dažnai keitėsi.
1784 metais Subačiaus parapijos inventoriuje minimas už pusantros mylios akmenuoto ir pelkėto kelio esantis Gudgalio palivarkas ir kaimelis su karčema, priklausę Daneikavičiui.
XIX a. pradžioje palivarkas vadintas Gudgaliu arba Pamarnakiais. 1816 metais Antašavos savininkas H. Antoševskis ėmė rūpintis parapijos įkūrimu, buvo vyskupui pasižadėjęs būsimos parapijos reikalams skirti 10 valakų Gudgalio palivarką ir smuklę prie Subačiaus–Vabalninko vieškelio.
1843–1844 metais Gudgalyje dar minimi du dvaro savininkai Antoševskis ir Rudzianskis. 1845 metais Gudgalio dvaras jau vadinamas Ipolito Rudzianskio nuosavybe. Vėliau jo valdos gerokai sumažėjo. 1858 metais didesnę jų dalį įsigijo bajorai Balčiauskai (Kazimieras, Petras, Uršulė). Pirkinį jie pasidalijo po 30 dešimtinių. Taip dvaras virto bajorkaimiu. Po baudžiavos panaikinimo Gudgalyje žemės savininkų dar padaugėjo.
1862 metais Rudzianskio žemę paveldėjo jo vaikai, bet tos žemės jie nedirbo, nuomojo. Vėliau Gudgalyje minimi Grincevičiai.
Ties Ničiūnais minimas 37 deš. sklypas, priklausęs valstiečiui Kazimierui Mačiukui, po varžytinių atiteko valstiečiui Povilui Gurkliui. 1924 metais P. Gurklys 3,28 ha pardavė Augustinui Aleknai, o šis 1933 metais – Povilui Dunduliui. 1925 metais likusį P. Gurklio turtą (37,12 ha) nupirko Elžbieta Černiauskienė. Taip susiformavo Gudgalio vienkiemiai.
Dabartiniam kaimui pradžią davė Balčiauskų valdos ir bajoro Danieliaus Gendvilos žemės. Kazimiero Balčiausko žemė atiteko jo dukrai Mortai Piesarskienei, o po jos mirties – Juozui Piesarskiui ir Balio Piesarskio įpėdiniams. Iš J. Piesarskio dalį buvusios valdos 1929 metais nupirko Petras Manikas. Dar vienas trečdalis žemės – Petro Balčiausko dalis – 1893 metais atiteko Povilui Ignui Balčiauskui. Čia vėliau 18 ha žemės turėjo Konstancija, Rožė ir Emilija Balčiauskaitės. Neaišku, kaip ir kada kaime atsirado D. Gendvila. Žinoma, kad jis iš varžytinių įgijo 1907 metais sklypą su malūnu, bet 1913 metais 30 deš. žemės nupirko valstietis Fabijonas Petrauskas. Pusę šios žemės 1931 metais iš F. Petrausko nupirko jo augintinis Jonas Bartkevičius, o likusią dalį – įsigijo 1936 metais Antanas Bartkevičius.
Gudgalyje 1923 metais buvo 7 ūkiai ir 465 gyventojai. Ūkininkai patys pasirūpino numelioruoti žemę, tam paėmę iš valstybės paskolą.
1927 metais dauguma pareiškė norą skirstytis į vienkiemius.
1935 metais matininkas Teodoras Udrys kaimą išskirstė į dešimt vienkiemių: Povilo Apšegos, Povilo Balčiausko, R. K. ir E. Balčiauskaičių, Dominyko Balčiausko, Jono Bartkevičiaus, Petro Maniko, Fabijono Petrausko (1937 metais perėjo Antanui Bartkevičiui), Juozapo Piesarsko, Paulinos Piesarskienės, Povilo ir Bronislovo Piesarskių, Aldonos, Boleslavos ir Marijonos Piesarskaičių, Vincento Šalkausko. Domui Balčiauskui, gyvenusiam senojoje dvaro sodyboje, leista ir toliau ten pasilikti. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas.
1942 metais kaime gyveno dešimt šeimų: Jono Bartkevičiaus, Povilo Balčiausko, Kazimiero Stankevičiaus, Jono Vaičiūno, Domo Balčiausko, Paulinos Piesarskienės, Petro Maniko, Antano Bartkevičiaus, Vinco Šalkausko, Povilo Paštuko. Iš viso 53 gyventojai.
Kaimą puošia vaizdingas, bet jau griūvantis akmens mūro malūnas.
Iš Gudgalio kilęs teisininkas Antanas Mačiukas, lietuvių liaudies dainų pateikėja Konstancija Gruodienė, žodynininkas Bronislovas Piesarskas.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Apušatėlis, Plintauka (dirvos), Galulaukis, Skersynė (ariamoji žemė), Lieknas, Pamaranaka (balos), Pamarnakis, Palieknas (ganyklos), Vidupievis (pieva), Žvyrduobė.
