2024/05/02

 

SKAPIŠKYJE – UKRAINIETIŠKAS MOTYVAS IR OPTIMIZMĄ SKLEIDŽIANČIOS LANGINĖS

Skapiškis, važiuojant nuo Biliūnų pusės.

Skapiškis – miestelis ir parapijos, seniūnijos centras, 14 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kupiškio, prie Mituvos ežero. Per miestelį teka Mituva (Lėvens kairysis intakas). Per Skapiškį veda keliai į Pandėlį, Jutkonis, Laičius, Skapiškio geležinkelio stotį. Gretimos vietovės: Bajorai, Kreipšiai, Laibiškiai, Mituva, Švedukalnis, Tvirai ir kt. 2011 metais buvo 403 gyventojai.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Skapiškyje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 343 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Bibliotekos trauka

Į Skapiškį važiavome per Užgavėnes, saulėtą ir pavasariu kvepiančią dieną. Bet jokių linksmybių neišvydome. Buvo tik palaikymo Ukrainai, kurią užpuolė Rusija, ženklų – prie kultūros namų pastato plevėsavo Ukrainos vėliava, pievelėje buvo prismaigstyta Ukrainos vėliavėlių. Sužinojome, kad tą dieną vietoj tradicinės Užgavėnių šventės čia vyko Ukrainos palaikymo akcija.

Skapiškio bibliotekininkė Roma Bugailiškienė parodė, kokias kaukes iš popieriaus atliekų vaikai padarė Užgavėnėms.

Pirmiausia apsilankėme Skapiškio kultūros namų pastate, kur šiandien glaudžiasi daug įstaigų, tarp jų ir seniūnija. Gaila, bet seniūno nesusitikome, nes jis buvo išvykęs. Iš seniūnijos pasukome į biblioteką. Čia pasikalbėjome su bibliotekininke Roma Bugailiškiene. Ji turi 131 skaitytoją. Tarp jų labai sumažėjo vaikų. Tai dėsninga, nes ir mokykloje jų belikę visai mažai. Šios amžiaus grupės skaitytojų padaugėja vasarą, kai į biblioteką užsuka pas senelius atostogaujantys vaikai.

„Kaip ir kitose bibliotekose, mes turime kompiuterių. Jais naudojasi ir vaikai, ir suaugusieji. Namuose dauguma juos irgi turi, bet kartais vienu kompiuteriu sunku pasidalyti. Kai prireikia, čia galima rasti laisvą kompiuterį. Skapiškėnai ateina pasimokyti dirbti su kai kuriomis programomis, pasikonsultuoti. Kartais ir lėktuvų bilietus atsispausdina.

Negalime skųstis ir savo knygų bei kitų leidinių fondu. Iš viso turime apie 9400 fizinių vienetų dokumentų. Nuolat fondą atnaujiname. Naujų knygų dovanoja ir skaitytojai. Noriu paminėti gydytoją Valentiną Ryženok, kuri yra ne tik labai aktyvi skaitytoja, bet ir bibliotekos rėmėja. Iš jos nuolat sulaukiame dovanojamų knygų. Maloniai nustebino viena panevėžietė, atsiuntusi bibliotekos gimtadienio proga knygų. Pernai rašytojas kraštietis Jurgis Usinavičius (Napalys Augulis) taip pat padovanojo knygų“, – džiaugėsi R. Bugailiškienė.

Paklausus, kokias knygas labiausiai skaito skapiškėnai, bibliotekininkė sakė, kad domimasi įvairia literatūra. Antai yra viena skaitytoja, kuri užsibrėžia perskaityti viską, ką ras, apie kokią nors konkrečią asmenybę. Nemažai yra istorinių knygų gerbėjų. Žinoma, didžioji dalis skaitytojų domisi grožine literatūra – meilės romanais ir panašiomis gyvenimiškomis istorijomis, detektyvais.

R. Bugailiškienė Skapiškio bibliotekoje dirba nuo 2004 metų spalio 12 dienos, kai buvo uždaryta Vaduvų pradinė mokykla Kandrėnuose ir ji neteko pradinių klasių mokytojos darbo.

„Turiu pedagoginį išsilavinimą ir galiu užsiimti neformaliu vaikų švietimu. Prie bibliotekos veikia „Ekodirbtuvėlės“. Čia su vaikais iš visokiausių atliekų gaminame namų apyvokos daiktus (gėlių vazonėlius, padėkliukus, kilimėlius, indus ir kt.). Viskas prasidėjo nuo bendruomenės parašyto ekologinės veiklos projekto. Pagal tą projektą gaminome pufus iš plastmasinių butelių. Tuomet Kupiškio viešoji biblioteka paskatino rašyti panašų vaikų neformaliojo ugdymo projektą.

Šiuo metu kartą per savaitę į „Ekodirbtuvėles“ susirenka aštuoni vaikai nuo 10 iki 15 metų. Vaikų mažėja. Skapiškyje nebeliko vidurinės ir net pagrindinės mokyklos. Šiuo metu veikia tik Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyrius, kuris gali netrukus virsti tik pradine mokykla.
Prieš pandemiją gana aktyviai rinkdavosi į biblioteką senjorai. Vyko tapybos ant šilko, siuvinėjimo užsiėmimai, knygų aptarimai, poezijos skaitymai. Bibliotekoje labai gera akustika. Dabar ši veikla apmirusi. Bibliotekoje ją primena eksponuojami skapiškėnų šilko tapybos darbai“, – taip R. Bugailiškienė pristatė įvairią bibliotekos veiklą.

Kultūrininkų mintys

Skapiškio kultūros namuose ieškodama čia dirbančios režisierės Vitos Vadoklytės, radau visą kultūros darbuotojų komandą, kuri rengė palaikymo Ukrainai akciją „Mes kartu“. Pasak V. Vadoklytės, gavę iš Savivaldybės raštą, kad dėl karo Ukrainoje pasilinksminimo renginių šiomis dienomis netinka rengti, persiorientavo į palaikymo Ukrainai akciją.

Skapiškyje ir Skapiškio seniūnijos kaimuose dirbančios kultūros darbuotojos (iš kairės): Inga Baniulienė, Vita Vadoklytė, Skaistė Bakanienė, Jelena Valkauskienė ir Virginija Skupienė.

Tokia akcija buvo numatyta ir rengiant Užgavėnes su visais tos šventės dalyviais (seniūnija, mokykla, biblioteka, Naivių, Kreipšių ir Skapiškio bendruomenėmis, Laičių kaimo moterų aktyvu). Taigi renginį prireikė tik papildyti ukrainietiškais akcentais. Tai buvo nesunku padaryti, nes Skapiškio krašto žmones sieja ypatingi kultūriniai, religiniai ir moksliniai ryšiai su Ukraina. Istorijos mokslų dr. Aldona Vasiliauskienė papasakojo apie glaudžius ukrainiečių ir skapiškėnų ryšius, įkurtą ukrainistikos muziejų Skapiškyje. Visi akcijos dalyviai su Skapiškio parapijos klebonu Albertu Kasperavičiumi pasimeldė už Ukrainą ir jos žmones, už taiką. Tokie susibūrimai visiems teikia vilties ir stiprybės.

Kultūros centro Skapiškio padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Skaistė Bakanienė pridūrė, kad akcijos dalyvius Skapiškio bendruomenė vaišino žirnių koše ir blynais. Skapiškio padalinio darbuotojos kultūrinės veiklos organizatorė Jelena Valkauskienė ir meno vadovė Inga Baniulienė – blynais, riestainiais ir karšta arbata. Skapiškio padalinio mišrus vokalinis ansamblis (retro grupė) ,,Alkasalis“ (vad. Virginija Skupienė) atliko patriotines lietuvių liaudies dainas, buvo leidžiami daugelio teatrinių ir dainuojamosios poezijos festivalių Skapiškyje dalyvio ukrainiečio Viktoro Pašnyk atliekamų dainų įrašai.

Pasiteiravus, ar geriau dirbti, kai kultūros darbuotojai vieni kitiems padeda, suvienija savo jėgas, V. Vadoklytė sakė, kad dabar reikia mažiau savanorių, kurie anksčiau padėdavo tokiais atvejais.

Ji pabrėžė, kad be žmonių apskritai nebūtų jokių renginių. Skapiškėnai labai palaiko kultūrininkus. Ateina į renginius. Dabar ir normalios darbo sąlygos kultūros darbuotojams skirtose patalpose – šilta, jauku. Smagu žmones ir į repeticijas pakviesti. Tebegyvuoja mėgėjų teatras „Stebulė“, vaikų teatro studija „Ku-kū“. S. Bakanienė vadovauja pagal neformalaus švietimo programą veikiančiam būreliui „Dailės paslaptys“, kur vaikai piešia, lipdo.

„Čia jau prabėgo trisdešimt mano darbo metų. Smagu, kad mėgėjiškoje meno veikloje skapiškėnai dalyvauja šeimomis. Vieni vaidina, kiti dainuoja. Naivių padalinio meno vadovė I. Baniulienė įkūrė vaikų ir jaunimo dainavimo studiją. Tos veiklos persipina. Gera, kad dar šiek tiek yra ir vaikų Skapiškyje, kad jie noriai įsijungia į vaidintojų gretas“, – vardijo veiklos barus V. Vadoklytė.
Iš Skapiškio kultūros namų toliau patraukėme pasižvalgyti po Skapiškį ir pakalbinti vietinių gyventojų.

Pas bažnyčios puošėją

S. Dariaus ir S. Girėno gatvelėje stabtelėjome Genutės Drūtienės kieme. Moteris maloniai sutiko pasikalbėti. Ji Skapiškio krašte gyvena keturiasdešimt metų. Yra kilusi iš Garliavos, suvalkietė. Į Skapiškį atvyko dirbti su vyru pagal paskyrimą, baigusi tuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi agronomės ir ekonomistės specialybę. Iš pradžių gyveno Laukelių girininkijoje, kur dirbo vyras. Ten gimė ir sūnus Arnoldas. Vėliau jos ir vyro keliai išsiskyrė.

Buvęs Verutės Burbaitės namas, kuriame dabar gyvena Genutė Drūtienė.

„Teko daugelyje vietų gyventi. Dirbau kolūkyje ir agronome, ir pirmininko pavaduotoja, ir apylinkės pirmininke. Senuosius skapiškėnus ir aplinkinių kaimų žmones gerai pažinojau. Jų vaikų jau nebepažįstu.

Šį namelį įsigijau išėjusi į pensiją. Čia buvo Verutės Burbaitės sodyba, o ją pirkau iš jos giminaitės Onutės Mikėnaitės. Namelis kurį laiką buvo gana apleistas. Padėjo brolis su broliene susitvarkyti. Turiu daržiuką, auginu ir gėlių. Jomis puošiu bažnyčią. Mėgstu piešti. Tapau tempera ir aliejumi. Tik paveikslų niekam nerodau. Nenoriu. Anksčiau dar keli kabėjo ant sienos kambaryje, bet dabar jau juos nukabinau.
Mano sūnus inžinierius gyvena Garliavoje su šeima. Sūnų labai traukia Skapiškio kraštas. Žada, kai išeis į pensiją, atvažiuoti čia gyventi.
Anūkas Justinas muzikantas. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą“, – pasakojo apie save Genutė.

Paklausta, kaip gėlėmis puošia bažnyčią, Genutė sakė, kad ją puošia ištisai. Kai vienos puokštės praranda savo formą, jas tuoj pat pakeičia šviežiomis, gėlių kompozicijas daro kartu su Bronislava Treznickiene. Vasarą jas komponuoja iš gyvų gėlių, o žiemą panaudoja džiovintas gėles, atsiveža iš miško eglišakių, meldų, vadinamų varlės cibuliais. Bus jau penkeri metai, kai tuo užsiima. Gaila, bet jau sveikatos mažiau, tikriausiai nebegalės kasdien puošti bažnyčios.

„Tai va toks mūsų užsiėmimas. Yra ką veikti. Gera, kai ką gero ir gražaus nuveiki. Tai prasminga veikla, įdomi. Gaila, kad sveikatos vis mažiau. Dienas praskaidrina ir bendravimas su artimų draugų būreliu. Taip ir lekia dienos“, – taip įvertino bažnyčios puošybą ir savo kasdienybę pašnekovė.

Pokalbio pabaigoje Genutė prisipažino, kad vis dėlto širdyje yra vienišė, ir visiems nelabai nori atsiverti.
Nepavyko jos prikalbinti, kad parodytų savo tapytus paveikslus ir kad nusifotografuotų.

Kiemas, kur norisi šypsotis

Skapiškyje, Pandėlio gatvelėje, saulėtą ankstyvo pavasario dieną akį patraukė namas, spindintis geltoniu ir linksmai išmargintomis langinėmis. Tai Kazimiero ir Lainės Puronų namai.

Skapiškėnas Kazimieras Puronas prie savo namo.

Čia pasibeldus sutiko pasikalbėti tą dieną namuose buvęs šios sodybos šeimininkas Kazimieras. Jis papasakojo, kad namas pradėtas statyti 1888 metais, o naujesnis jo galas pristatytas 1936 metais. Šis namas priklausė daktarui Jurgelioniui, gydytojo Aleksandro Vaitoškos seneliui.
Naujame namo priestate buvo įrengtas gydytojo kabinetas, būdavo priimami pacientai.

„Mes iš Gindvilių kilimo. Tėvai Petras ir Stefanija Puronai buvo išvežti į Sibirą. Prieš tai sodyboje buvo pasistatę tvartą, daržinę, klėtį. Buvo ir namo statybai medžiagos suruoštos. Iš Sibiro jie grįžo su penkiais vaikais. Buvo likusi tik daržinė, viskas išardyta. Vėliau ir aš gimiau, esu paskutinis jų vaikas. Kažkur reikėjo šeimai gyventi. Taip tėvai atsidūrė Skapiškyje, nusipirkę iš Jurgelionių namus.

Skapiškyje šiame Puronų namo gale prieškario metais buvo gydytojo Jurgelionio kabinetas.

Tarp gyvųjų nebėra ne tik tėvų, bet ir trijų jų vaikų – Antano, Paulinos, Marijonos. Skapiškyje gyvenu ne tik aš, bet ir brolis Povilas. Jis zakristijonas. Šiauliuose įsikūrusi sesuo Agnietė.

Sesuo Marijona su vyru Algiu Stanioniu čia kurį laiką ūkininkavo, dirbo tėvų žemę. Vyras mirė 2010 metais. Tuo metu aš su žmona ir nutariau sugrįžti į Skapiškį padėti likusiai našlei seseriai. Ūkininkavimo nebetęsėme. Žemę išnuomojome. Sodiname daržą, turime šiltnamį. Laikome triušių, apie penkiasdešimt vištų. Toks smulkus tas mūsų ūkelis. Grįžęs šiek tiek dirbau „Slavitoje“. Prieš tai pusmetį teko ir Anglijoje uždarbiauti. Šiaip net dvidešimt penkeri metai prabėgo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. Buvau kineskopų bandytojas, brigadininkas, o dabar pensininkas“, – pasakojo apie save pašnekovas.

Vyras pridūrė, kad jų sūnus gyvena Panevėžyje, o dukra – Vilniuje, kad juos aplanko du anūkai, kad į pasaulį jau beldžiasi pirma anūkėlė.
Kazimiero žmona irgi kilusi iš šio krašto, konditerė. Skapiškyje dirbo mokyklos valgykloje. Kepa labai skanius tortus. Kai kada moterims padeda gėlėmis puošti bažnyčią.

Lainės Puronienės išmargintos langinės praeivius nuteikia optimistiškai.

Pradėjus grožėtis išmargintomis jo namo langinėmis, Kazimieras atskleidė, kad tai jo žmonos darbas. Ant kelių langinių net koronaviruso simboliai išpaišyti, nes tas langines ji margino per karantiną.

Paklaustas apie laisvalaikio pomėgius Kazimieras papasakojo, kad groja gitara ir dainuoja kupiškėniškomis temomis pagal pusseserės Gerdos Jankevičiūtės eiles. Prieš trejus ar ketverius metus buvo prikalbintas dalyvauti tarptautiniame bardų festivalyje, kuris vyko Skapiškyje. Buvo nedrąsu pasirodyti šalia profesionalių bardų, bet išdrįsęs vietiniams atstovauti.

Paaiškėjo, kad Kazimieras puikiai moka kupiškėnišką tarmę, kad net Kupiškio televizija jį filmavo laidai „Olasas“. Be to, dar ir tapė paveikslus, kol geras buvo regėjimas. Dabar jau tuo nebeužsiima.

Kazimiero Purono namų muziejukas.

Pokalbio pradžioje vyras buvo pažadėjęs parodyti savo namų muziejuką. Tai netrukus iš lauko verandos patraukėme jo apžiūrėti į namo vidų.
Čia tikrai pamačiau įdomių daiktų. Kazimieras parodė seną peleninę, kuri gali būti ir devynioliktojo amžiaus pabaigoje pagaminta ir tikriausiai priklausė kažkokiam dragūnų batalionui. Čia buvo ir vadinamoji kleboniška stiklinaitė, ir metalinė puošni delninukė, ir žibalinė lempa, ir kitokių rakandų. Dalis šių daiktų priklausė vyro tėvams ar seneliams, dalį gavo iš kitur.

Dragūnų pulko peleninė.

Atsisveikinant Kazimieras apgailestavo, kad Skapiškyje mažėja jaunų žmonių. Jų gatvelėje gal yra tik viena jauna šeima, nestinga negyvenamų namų. Pirkti jų žmonės neskuba, nes jiems reikia daug lėšų norint suremontuoti.
Ar jis nesigaili sugrįžęs į gimtinę iš Panevėžio? Kazimieras prisipažino, kad dvejonių anksčiau būta, bet dabar jau jų nebeliko.

Blaivybės paminklas Skapiškyje.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Skapiškį Vidmantas Jankauskas pateikia daug išsamios archyvinės informacijos. Turtinga šio miestelio praeitis. Sunku išrinkti pačius reikšmingiausius jo istorijos faktus.

Enciklopedijoje rašoma, kad senasis šios vietovės pavadinimas buvo Mituva. Taip vadinosi ir čia apie XV a. pab. susiformavęs dvaras. Jis XVI–XVII a. priklausė Skopams.

Miestelis susiformavo Skopų Mituvos dvaro valdose. 1492–1506 metais valdovas Aleksandras leido Mituvoje Stanislovui Skopui rengti turgus. 1519 metais minimas Stanislovo Skopo Mituvos miestelis ir jame buvusi bažnyčia. 1633 metais valdovas Vladislovas Vaza leido Tobijui Skopui „kurti miestelį ir rengti turgus jo dvare Mituvoje ir Skapiškyje“. Skapiškis nukentėjo per XVII a. karus.
1800 metais Skapiškyje (dominikonų) gyveno 18 valstiečių šeimų, 5 daržininkai, buvo 9 žydų šeimos, prie bažnyčios – 6 bajorės, 3 kampininkai, jurisdike – 8 šeimos. Veikė 3 karčemos.

1802 metais kilo gaisras. Sudegė 20 sodybų.

Iki 1803 metų pastatyta didelė austerija, špitolė, siuvėjo, virėjo, palivarko namai. 1807 metais buvo 16 valstiečių dūmų, 12 – žydų, gyveno daktaras Petras Fosas, mūrininkas, puodžius Johanas Dyrenas, dailidė Motiejus Vaiciulevičius. 1811 metais Skapiškio palivarko valdose buvo 53 reviziniai baudžiauninkai vyrai.

1832 metais valstybei nusavinus Skapiškio vienuolyno valdas, iš jų P. Kiseliovo reformos metu suformuotas Skapiškio valstybinis dvaras, kuriam priklausė ir Skapiškio miestelis. 1833 metais buvo 84 mediniai namai su 418 gyventojų.

1854 metais buvusiame dominikonų vienuolyne įkurta karo ligoninė, į kurią atvežta iš Rokiškio 600 šiltine sirgusių Suomijos gvardijos karių. Nuo šiltinės čia 1855 metais mirė 220 karių. Jie palaidoti Totoriškų kapinėse.

1893 metais Skapiškį vėl nusiaubė gaisras, sudegė kaimas iki Blaivybės paminklo, dalis Vilniaus gatvės ir didžioji jurisdiko dalis iki žydų kapų.

Matininkas A. Talačka parengė naują miestelio trobesių ir sklypų projektą, kuris buvo patvirtintas tik 1912 metais. 1896 metais minima kaimo vaistinė, kurioje dirbo vaistininko padėjėjas Boruchas Aizenštatas.

1903 metais buvo 1275 gyventojai, 1914 metais – 1724. 1905 metais Skapiškyje aktyviai veikė Lietuvos socialdemokratų partija, įvyko keli mitingai, uždaryta valstybinė mokykla, perrinkta valsčiaus valdyba. 1906 metais išdaužytas monopolis.

1908 metais ūkininkai pareiškė norą skirstytis į vienkiemius. Skirstymo darbus atliko matininkas Juozapas Kozakovskis ir jau 1909 metais kai kurie gyventojai persikėlė į vienkiemius.

Daugiausia žemės turėjo K. Speičys (26,57 deš.), J. Palionis (23,44 deš.), A. Tumėnas (20,55 deš). Bendrai mažažemių nuosavybei prie Totorių kaimo sienos buvo palikta 21,66 deš., taip pat bendrai valdyti – 2 kapinių sklypai.

1908 metais V. Civinsko iniciatyva įkurtas ūkio ratelis, kuris turėjo savo knygynėlį, rengė paskaitas, aprūpindavo ūkininkus zuperiu, daržovių sėklomis, kai kuria žemės ūkio technika.

1908 metais Skapiškyje įvyko pirmas lietuviškas vakaras ūkio ratelio naudai, suvaidinta „Valsčiaus sūnus“ ir „Nutrūko“, dainavo B. Buroko vadovaujamas choras, susirinko apie 400 žiūrovų. 1910 metais veikė 5 parduotuvės. 1911 metais atidarytas naujas paštas ir telegrafo skyrius.
1912 metais atidaryta Antano Paliuko vaistinė, pradėjo iš Rokiškio važinėti gydytojas Kazlauskas. 1914 metais ūkininkai nutarė Skapiškyje uždaryti monopolį ir visas smukles. 1915 metais veikė 9 žydų ir 4 lietuvių krautuvės.

1921 metais grįžusių iš JAV skapiškėnų įkurta bendrovė atnaujino lentpjūvės darbą. 1922 metais Skapiškyje įkurtas medicinos punktas, kuriame dirbo gydytojas Solomonas Slonimskis. 1923 metais buvo 176 ūkiai ir 988 gyventojai.

Nuo 1926 metų Skapiškyje veikė pieno perdirbimo bendrovė „Aušra“. 1938 metais veikė 3 mėnesių namų ruošos-virimo kursai. 1939 metais pradėti Skapiškio–Rokiškio plento tiesimo darbai.

1941 metais prasidėjus karui Vincas Kiaulėnas, Juozas Mikėnas, Antanas Gūra buvo suorganizavę apie 30 sukilėlių būrį. Bolševikai spėjo nukankinti skapiškėnus Julių Šakalį, Stasį Kazanavičių, Jurgį Zavodžių.

1941 metais sušaudyti vykdomojo komiteto pirmininkas komunistas Antanas Greibus ir komjaunuolis Juozas Kondrotas. Skapiškio žydai išvežti į Rokiškį ir Kupiškį ir ten sušaudyti.

1943 metais pradėjo veikti trimetė amatų mokykla. 1944 metais Skapiškyje virė aršūs mūšiai. Kovų metu žuvo 260 rusų, vokiečių kareivių ir vietinių gyventojų.

1944 metais liepos 27 dieną Raudonoji armija užėmė Skapiškį. Netrukus miškingose apylinkėse ėmė burtis partizanai. Jų jungtinė grupė tų pačių metų lapkričio pradžioje puolė Skapiškį, apšaudė milicijos būstinę, sunaikino valsčiaus vykdomojo komiteto dokumentus.
Į Sibirą buvo ištremtos Gailiūnų ir Pėžų šeimos, 1945 metais – Augulių šeima, 1948 metais – Gavenavičių, Leknickų, Žiobų šeimos, 1949 metais – Mikoliūnų, Siaurių, Sokų, Šlapelių šeimos.

1945 metais Skapiškyje atidaryta ambulatorija ir biblioteka, 1957 metais – kultūros namai, 1956 metais pradėjo veikti kolūkio elektrinė, buvo 620 gyventojų. 1965 metais pastatytas apylinkės ir pašto pastatas, 1967 metais – vidurinė mokykla, 1968 metais – nauja parduotuvė. 1968 metais parengti bendri miestelio ir jo centrinės dalies projektai, o 1972 metais – aikštės sutvarkymo ir apželdinimo projektai. 1978 metais pastatytas darželis, o 1995 metais – nauji kultūros namai.

Iš Skapiškio kilę kalbininkė Adelė Mažeikytė-Valeckienė, fotografas Ričardas Dailidė, chorvedė Genovaitė Gokaitė-Maironienė, chemikas Ričardas Glemža, miškininkas Vidmantas Markevičius, dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė, literatas Povilas Burba, pedagogė Aurelija Buračienė, kraštotyrininkai Kazys Blažys, Stanislava Mažeikytė, Aliutė Elena Markevičiūtė, žurnalistas Antanas Vavutskas, sporto treneris Rimantas Antanas Kalnutis.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video