TIK NEPASLYSKITAT (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Paroda žiema savo iltis. Jau tėp slidu, kad vos judu. Ir kėlias, ir takėliai kėp veidrodis blizga, švyti.
Jau norėjau batus nusmaut ir su punčėkom aitėn, tadu gol mažiau slidinėsiu.
Sunku ne tik mon. Kelaliu rieda mašina čiut gyva, ale vis tiek slidinėja.

Šoperiuko okys išpūstos, bijo nėt mirktalatėn, kad griovin neįlaktų.
Ne visi tėp nedrųsiai važiuoja. Va, prošol kėp vėjas prolakė opeliukas. Tik spalvų užmačiau, o numeris visas sniegu aplipįs.
Do pamislyt spėjau, ar toli nulaks, ir tik girdžiu: triokšt, pokšt… bumpt! „Nu, giltina atajo kažkom, – pamislijau. – Ir pėrsižegnotėn nespėjau užu dūšėlį.“

Ainu nedrųsiai artyn. Ko arčiau, to aiškiau girdis kažin koks garsas iš mašinalas vidaus.
Jau baigdama preitėn girdžiu – kažkas šaukia: „Ei, motin, padėk išlįstėn!“
Stabūklų stabūklas! Mašinyta visa kėp armonika, o žmogėlis – sveikas gyvas. Kad pulsiu jį trauktėn laukant par opelioko lungų – raikia gi žmogui padėtėn!

Paskiau jėmiau glabėsčiuotėn, Dėvuliui dakavot, kad gyvas liko, smertis neatajo, o jis tik pasmuista, akim sužaibovo ir kad suraks iš visos sveikotos: „Boba, kas tau!? Mauk šalin!“

Tik atsilošiau, nutilau. Do norėjau pasakytėn, kad džiaugiuos tomstų gyvų atrodus, ale kė įkvėpiau, pojaučiau, kad par nosį ne tik čystas oras nori vidun patėktėn, o ir brogos smorva. Jau kėp trinkė, tai pati aukštielnioka atsidrėbiau unt gryno lado.
O tas mono apraudotasai ir soko: „Ko čia plasnoji, kėp višta ba galvos unt skėdryno. Žiūrėk, kur kojas dedi.“ Apsidairiau aplinkui – nei gyvos dvosios.

„Gol pamočysi“, – prašau to žmogėlio mėlynu nosiu.
O jisai tik drabtalajo baltom akim, numojo runku ir soko: „Kilosiu čia mat visokias. Ir tėp nesisaka. Par tu slidumų dabar mono draugėliai ba mani boliavoja, čėrkų kiloja. Jiem linksma, gėra, o mon raiks pėsčiom aitėn, galiu ir nebapaspėt.“

Kų padarysi, skubina žmogus savais raikalais, negi dabar čia kels motaralį, pardribusių unt lado.
Supratau, kad raikia žemyn po kojom žiūrėtėn, o girtom, kėp soko, vėlnias poduškų po rūru pokiša.

Tėp ir mon atsitiko. Pijokas – sveikas, gyvas, o ošei su didžiausiu mėlyni unt sėdimosios.
Žiemų nepaštukavosi, užsimiršai, kad aini, kojas kiloji, ir driokst unt šono!