Elniškiai – kaimas Alizavos seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į rytus nuo Alizavos, 17 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kupiškio, Kupiškio marių (Lėvens tvenkinio) dešiniajame krante. Pro kaimą eina senasis Kupiškio–Pandėlio vieškelis.
Gretimi kaimai: Pilviškiai, Vainiūniškis, Viežgai.
2003 metų duomenimis, Elniškiuose gyveno 19 žmonių, buvo 8 ūkiai.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 9 žmonės, nuolat gyvenamos 3 sodybos.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sėsliausi elniškiečiai
Apie Elniškių kaimo pavadinimo kilmę informacijos neradau. Man šis vietovardis asocijuojasi su elniu. Gal tų žvėrių ir buvo apylinkėse. Vis dėlto kaimo pavadinimas tikriausiai bus susijęs su asmenvardžiu. Mat ten septynioliktame amžiuje gyveno ne vienas žmogus, turėjęs Elniškio pavardę.
Šiuo metu Elniškiuose iš vietinių gyventojų belikęs tik Vytautas Pakšys. Jis su žmona Vanda gyvena tėvo Jono Pakšio maždaug 1924 metais pastatytame name. Tėvas vietinis, o mama Ona Pakšienė (Valmaitė) buvo atitekėjusi į Elniškius iš netolimo Dabramislių kaimo.
Elniškiečiai Vytautas ir Vanda Pakšiai prie savo namo.
Autorės nuotraukos
„Mano seneliai Antanas Pakšys ir Elžbieta Pakšienė gyveno senojoje Elniškių ūlyčioje, maždaug už kilometro nuo dabartinės mūsų sodybos. Tėvelis namą naujoje vietoje pasistatė, kai kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Tėvai turėjo 7 hektarus žemės. Kartu su mumis į vienkiemį persikraustė ir bobutė Elžbieta. Senelis buvo miręs. Bobutė mirė sulaukusi 103 metų.
Tėvelis penkerius metus tarnavo caro armijoje. Kai jau turėjo grįžti į namus, 1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir vėl reikėjo jam kariauti. Buvo sunkiai sužeistas. Apie 1920 metus grįžo namo iš nelaisvės Vokietijoje. Iš pradžių gyveno pas brolį, o vedęs pasistatė šiuos namus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano tėvai, nepaisant silpnos po sužeidimų tėvo sveikatos, jau buvo prasigyvenę. Laikė veislinį bulių, eržilą, keturias karves. Vieną kitą dolerį atsiųsdavo taip padėdamas mūsų šeimai tėvo brolis, gyvenęs Amerikoje, Floridos valstijoje. Ryšiai su juo nutrūko pokario metais.
Mano tėvų šeimoje gimė du vaikai, bet užaugau tik aš vienas. Sesutė trejų metukų mirė nuo difterijos. Susirgęs šia liga buvau ir aš. Vežė tėvai mane į Papilį pas daktarą karščiuojantį. Temperatūra buvo pakilusi iki 41 laipsnio. Visgi iš tos ligos pavyko išsikapstyti.
Po kiek laiko tėvelis susirgo glaukoma ir pamažu pradėjo akti. Penkiolika metų, nuo 1948-ųjų iki mirties 1964 metais, jis gyveno būdamas visiškai aklas.
Pokario metais netoli mūsų buvo mano senelio Juozo Pakšio, kurio aš neatsimenu, nebegyvenama apleista sodybėlė su gryčiute ir klojimu. Ten po karo slapstėsi Lietuvos partizanai broliai Juozas ir Albertas Samulėnai iš Panemunio. Klojime jie buvo įsirengę bunkerį. Mama man kartkartėmis įduodavo nunešti jiems valgio. Nešdavau aš, kad stribams būtų sunkiau įtarti. Lauknešėlį palikdavau prie klojimo. Vėliau abu broliai iš šitos vietos pasitraukė ir žuvo kitur. Karinio garnizono kariškiai po kurio laiko tą sodybą krėtė ir po šiaudiniu stogu rado paslėpta ginklų. Dėl to ir mūsų šeimai buvo iškilusi tremties grėsmė. Kariškiai suklupdę tėvams sakė, kad gyvenate šalia ir turėjote matyti, kas ten vyksta.
Pasimelskite, važiuosite Sibiran. Laimė, tremtis mus aplenkė. Tėvelis buvo aklas, mama senyva, o aš dar palyginti nedidelis vaikas. Gal nusprendė, kad galėjome ir nesusigaudyti, kas ten gretimoje sodyboje vyksta.
Pokario metais rezistencinėje kovoje žuvo keturi elniškiečiai Jonas ir Pranas Marcinkevičiai, Povilas Griciūnas ir Ernestas Kairys.
Tėvui apakus, mama vienintelė buvo šeimos maitintoja. Neįgalumo pašalpų tuomet jokių nemokėjo. Reikėjo šeimai suktis, kaip išmano, kad nestigtų duonos kąsnio. Mama dirbo kolūkyje už grašius. Nebuvo kitos išeities, baigęs Virbališkių aštuonmetę, dirbti pradėjau turėdamas tik 15 metų ir aš. Giminaitis inžinierius padėjo įsidarbinti Vabalninko MTS (mašinų ir traktorių stotyje) traktorinės brigados brigadininko padėjėju. Turėjau sužiūrėti, kiek darbų traktorininkai atliko, ar kas nesugedo. Tas žinias savo viršininkui perduodavau per radijo stotelę. Vėliau ten pat tapau apskaitininku. Pradėjau gauti didesnę algą. Po ketverių metų, kai panaikino tą mašinų ir traktorių stotį, grįžau į kaimą. Buvau kiaulių fermos vedėjas. Pradėjau mokytis Buivydiškių žemės ūkio technikume agronomijos. Baigęs mokslus dirbau kolūkyje agronomu, brigadininku“, – pasakojo Vytautas Pakšys.
Vytautas Pakšys sniege pramintu takeliu žingsniuoja namo pasiėmęs iš pašto dėžutės laikraščius ir kitą korespondenciją.
Jo žmona Vanda yra kilusi iš gretimo Vainiūniškio kaimo. Jiedu susilaukė trijų sūnų Sauliaus, Irmanto ir Zito bei dukros Romos. Saulius gyvena Alizavoje, Irmantas – Vainiūniškyje, o Zito jau nebėra tarp gyvųjų, prieš keletą metų nuskendo. Roma gyvena Kaune. Pakšiai turi 10 anūkų ir 7 proanūkius. Su toliausiai gyvenančia dukra jie ir karantino sąlygomis nuolat palaiko ryšius, kone kasdien, pasak Vytauto, pasišneka telefonu. Ankstesniais metais dukros šeima nuolat atvažiuodavo ir pavasaroti. Kupiškio marios 100 metrų nuo sodybos. Dabar visa tai sujaukė koronaviruso pandemija.
Visgi 80 metų slenkstį jau peržengę Pakšiai gyvenimu ištuštėjusiame kaime nesiskundė. „Gyvename prie kelio. Kartais dar ir keleivinė pro šalį pravažiuoja. Automobilinė parduotuvė užsuka tris kartus per savaitę. Dar laikome vištų, keturias avis. Kai žmona įninka į televizorių, nueinu į tvartą su avytėmis ir vištomis pasikalbėti. Taip ir lekia tos dienos. Svarbu, kad tik sveiki būtume ir dar patys be kitų pagalbos galėtume namuose trepsėti“, – pokalbio pabaigoje sakė Vytautas.
Milijoną skirtų tėviškei atkurti
Elniškiuose gimė ir užaugo šiandien Alizavoje gyvenanti Janina Ulevičienė (Stanionytė). Iki šiol moters galvoje išlikęs šio kaimo vaizdas. Moteris gerai prisimena, kur kieno sodybos būta. Praūžusi melioracija daugumą jų nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Buvusi elniškietė Janina Ulevičienė (Stanionytė) prie savo namų Alizavoje.
„Važiuojant nuo Viežgų pusės kairėje kelio pusėje gyveno Kairiai. Pokario metais jie buvo ištremti į Sibirą. Ši sodybvietė išlikusi. Kitoje kelio pusėje priešais ją yra naujų statinių. Matyt, kažkieno vasarojimo vieta. Gretima negyvenama sodyba buvo gausios Einorių šeimos. Jie užaugino 11 vaikų.
Toliau buvo Sribikės namai. Vėliau ten gyveno Matuliai. Šiuo metu ten, atrodo, irgi kažkas gyvena. Toliau buvo Radino kiemas. Radinaitė buvo gera siuvėja. Kailinukus siuvo. Jos siūtais kailinukais į mokyklą ir aš ėjau. Jos tėvas turėjo kaimo kerdžiaus pareigas. Ragą pūsdamas sukviesdavo gyvulius iš ganyklos.
Už Radinų tebėra buvusi Marcinkevičių sodyba, mano bobutės Karolinos Murauskienės tėviškė. Šiandien ten gyvena kiti žmonės.“
„Toliau įsikūrusi Pakšių sodyba. Ten gyvena Vytautas Pakšys su žmona. Už jų gyveno Kazimiero Pakšio šeima. Kazimieras buvo garsus apylinkėse kalvis. Vėliau čia užkuriom atėjo Sribikė. Tos sodybos nebėra.
Priėjus sankryžą, kur susikerta Kupiškio, Pandėlio ir Alizavos keliai, Elniškių kaimo žemė toliau plyti palei kelią Alizavos link. Dešinėje jo pusėje, žvelgiant nuo Pandėlio, buvo Liauškų, Augusto, vėliau jo sūnaus Petro, sodyba. Valerija Liauškaitė, mano krikšto mama, labai mėgo gėles. Jos darželiai prie namų būdavo gražūs. Už jų K. Murauskienės, mano bobutės, namai. Čia mano mamos Adelės ir mano tėviškė. Čia po vestuvių buvau pradėjusi su vyru kurtis ir aš. Gimė sūnus Valdas.
Elniškiuose Janinos Ulevičienės (Stanionytės) vasaros trobelė, pastatyta atsiėmus tėvų žemę.
Po melioracijos ten buvo likęs plynas laukas. Susigrąžinusi senelių žemę tėviškėje su šeima ūkininkavau. Nebuvo arti vandens gyvuliams girdyti, tai teko išsikasti šulinį. Vėliau pasistačiau ir mažytį vasaros namelį, kur kartais po vakarinio karvių melžimo pernakvodavau.
Greta mūsų sodybos toje pačioje kelio pusėje buvo Griciūnų, Felikso, vėliau jo sūnaus Broniaus, sodyba, už jų Varnių, Stanislovo, vėliau jo sūnaus Jono, sodyba. Gertrūda Varnienė garsėjo kaip gera audėja.
Kairėje kelio pusėje gyveno Lionginas Griciūnas, Pranas Zlotkus. Vėliau į pastarąją sodybą užkuriom atėjo Stukas. Šalia jų buvo Vlado Marcinkevičiaus kiemas. Ši šeima taip pat neišvengė tremties. Ji buvo susijusi su rezistencine pokario kova. Už jų buvo kitų Griciūnų kiemas – Stanislovo, vėliau jo sūnaus Apolinaro. Už šios sodybos gyveno Antanas Zlotkus, Jonas Misiūnas. Nuo dešinės kelio pusės pušyno link buvo Petro, vėliau jo sūnaus Albino, Slėnių kiemai, visai pamiškėje Gelažienės, vėliau Petro Lapinsko sodyba,“ – iš atminties tarsi iš rašto buvusius kaimo žmones vardijo Janina.
Jos bobutė Karolina Murauskienė (Marcinkevičiūtė) buvusi labai graži, iš vargingesnės šeimos. Pirmą kartą ji ištekėjo už pasiturinčio gero ūkininko Antano Balzos, už ją daugiau nei 17 metų vyresnio. Jiedu susilaukė 4 vaikų.
Tik abiem ilgai gyventi kartu nebuvo lemta. Vyras kirsdamas mišką sušalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Vėliau jauna našlė į akį krito Napoleonui Murauskui iš Siaurių kaimo. Su juo Karolina susilaukė 5 vaikų, bet užaugo trys. Du mirė maži. Palyginti jaunas, taip pat nuo plaučių uždegimo, mirė ir antras jos vyras, Janinos senelis Napoleonas.
Janina papasakojo, kad jos tėvas Jonas Stanionis į Elniškius užkuriom atėjo 1938 metais, kai vedė Adelę Murauskaitę. Jis buvo kilęs iš Laukminiškių kaimo, iš kitos Lėvens upės pusės. Tėvų vestuvės vyko Pandėlyje.
„Mama kolūkio laikais dirbo laukininkystės brigadoje. Tėvelis turėjo palei kelią kalvę pasistatęs. Užsiėmė kalvyste. Buvo labai gabus žmogus. Buvo pats pasidaręs kuliamąją mašiną, važinėjo pas ūkininkus kulti javų prieš karą. Mano krikšto tėvas Petras Liauška sakydavo: „Jei ne kolkozai, tai Stanionis būt iškilęs.“ Tėvelis turėjo ir gerą balsą, giedodavo ir dainuodavo. Pamenu, kaip per rasas lėkdavau į gegužines pamaldas (mojavas), kurios vykdavo pas Kazimierą Pakšį ar Praną Zlotkų. Po pamaldų šeštadieniais jaunimas organizuodavo gegužines. Pasišokdavome ir mūsų kieme. Prie kalvės aikštelę berželiais išpuošdavome, suolų atsinešdavome“, – prisiminė Janina.
Ji buvo vienintelis vaikas šeimoje. Moteris teigė, kad taip jau susiklostė likimas, kad ir ji susilaukė tik vieno sūnaus ir vieno anūko Simo.
Janina pradinę mokyklą baigė Vainiūniškyje, toliau mokėsi Alizavos vidurinėje mokykloje. Yra baigusi Kauno žemės ūkio technikume buhalterijos mokslus. Dirbo kolūkio buhaltere, profsąjungos pirmininke, vėliau iki pensijos laikraščio „Kupiškėnų mintys“ buhaltere. Janina iš savo tėvelio paveldėjo gerą balsą. Yra dainavusi moterų vokaliniuose ansambliuose, giedojusi bažnyčioje.
Janinos Ulevičienės viena pusė namo Alizavoje perkelta iš Elniškių.
„Ištekėjau 1962 metais. Mano vyras Petras Ulevičius buvo kilęs iš Vainiūniškio. Dirbo mechanizatoriumi. Po vestuvių gyvenome su mano tėvais Elniškiuose. Ruošėmės perstatyti namą, bet visi planai sugriuvo ir einant melioracijai teko persikraustyti į Alizavą kartu su tėvais. Iš Elniškių čia perkėlėme nuardytą senąjį namą. Naujoje vietoje prie jo pristatėme naują priestatą. Mūsų sodyba buvo dviguba – dvigubas tvartas, dvigubas namas. Viena pusė buvo tėvų, o kita mūsų. Mano tėvai mirė labai anksti – tėvelis maždaug 60 metų sulaukęs, o mama – 62 metų. Tarp gyvųjų nebėra ir mano vyro, ir krikštatėvio Petro Liauškos, kurį aš pas save buvau priėmusi gyventi ir trejus metus slaugiau gulintį ant patalo. Man jis už karšinimą ir priežiūrą perleido savo žemę.“
„Taigi tuo metu ūkininkavome turėdami per 16 hektarų žemės. To savarankiško ūkininkavimo metai buvo nelengvi. Laikėme keturias karves, kiaulių, sėjome javų. Buvau ir kopūstų kartą prisiauginusi be galo, be krašto.
Dabar likau toje savo dviguboje sodyboje viena. Sūnus su šeima gyvena Kaune. Kažin ar kam bereikės tų namų kaime. Šiais laikais žmonės nebenori žemdirbiško gyvenimo“, – liūdnokai kalbėjo Janina.
Vis dėlto ji prisipažino, kad laimėjusi milijoną, pirmiausia atstatytų tėviškės sodybą Elniškiuose. Tiek ašarų išlieta dėl raunamų gražiausių obelų, dėl sulyginamų su žeme puikiausių sodybų! Elniškiuose liko jos jaunystės godos ir širdis. Anot Janinos, kas iš to plyno lauko.
Žvilgsnis į gimtinę iš Kauno
Savo gimtuosius Elniškius prisiminė ir Janina Stukienė (Zlotkutė), gyvenanti Alizavoje. Moteris šiuo metu žiemoja pas sūnų Kaune.
„Užaugau Prano ir Magdalenos Zlotkų šeimoje. Buvome šeši vaikai – trys sūnūs ir trys dukterys. Tėvai turėjo 10 hektarų žemės. Laikė dvi karves, arklį, kiaulių. Šeima gyveno iš to ūkio. Žemė nebuvo stebuklingo derlingumo.
Elniškiuose mano jaunystės metais buvo 18 berniokų, o merginų daug mažiau. Berniokai buvo dainingi. Nuo jų balsų laukai skambėdavo. Gegužinių pamaldų (mojavų) kaimo žmonės iš pradžių rinkdavosi pas Antaną Zlotkų, vėliau pas mus kaimynai sueidavo į antrą senovinės trobos galą pasimelsti. Geras giedotojas buvo Vladas Marcinkevičius.
Buvusi Prano Zlotkaus sodyba. Janinos Stukienės gimtinė.
Prisimenu, kad į Alizavos mokyklą eidavau su karmonėliu, tėvo iš faneros sukaltu ir žaliai nudažytu. Dabartiniai vaikai išgirdę apie tai stebisi, kodėl tėvai nenupirko kuprinės. Tokie laikai buvo. Ne viską, ką panorėjus, galėjai tuoj pat nusipirkti. Antai mano vyresnis brolis Povilas norėjo dviračio. Tai ėjo metus tarnauti pas ūkininką, kad tam dviračiui užsidirbtų. Tėvai brolį Vytautą leido kelerius metus pas ūkininką ganyti. Šis brolis baigė aukštuosius mokslus. Studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute. Studentiškais metais atvažiavęs traukiniu iki Kupiškio, tėvų namus Elniškiuose pasiekdavo pėsčiomis. Autobusai tuomet nekursavo. Aš augdama turėjau vieną suknelę. Prabangoje negyvenome.
Po vestuvių su vyru Aloyzu Stuku (buvo kilęs nuo Andrioniškio, Anykščių r.) gyvenome mano tėvų namuose. Tėtė buvo miręs. Gyvenome su mano mama ir mano seserimi Birute. Jos irgi nebėra tarp gyvųjų. Mirę ir mano broliai Vytautas, Povilas ir Vilius bei vyriausia sesuo Valė. Ji buvo siuvėja. Eidavo siūti pas žmones ir Elniškiuose, ir Alizavoje. Jau būdama vyresnio amžiaus nutekėjo į Pasvalį. Po vyro mirties sugrįžo gyventi pas mane į Elniškius, nors turėjo nusipirkusi namuką Alizavoje. Ilgai jis buvo tuščias. Kai mirė mano vyras, Elniškiuose viena dar pagyvenau penkerius metus. Kaimui ištuštėjus, nebelikus artimų kaimynų, susiremontavau sesers namuką ir persikrausčiau į Alizavą. Vienkiemį pardaviau. Nauji jo šeimininkai ten beržų alėją pasodino. Mūsų buvo nemažas sodas. Girdėjau, kad dabar sodyba apleista. Seniai ten nebuvau. Gerai, kad nors žemė nedirvonuoja. Parduota. Ją dirba vienas ūkininkas iš Rokiškio rajono.
Aš dešimt metų dirbau kolūkio kiaulių fermoje šėrike. Teko ir 500 bekonų prižiūrėti. Prisiėjo ir kolūkio karves rankomis bei aparatais melžti. Vyras dirbo Noriūnų MSV (melioracijos ir statybos valdyboje). Į darbą iš Elniškių važinėdavo. Mirė prieš dvidešimt dvejus metus.
Užauginome du sūnus Joną ir Rolandą. Abu išleidome į aukštuosius mokslus. Prieš vienuolika metų Rolandas mirė.
Esu jau ne tik močiutė, bet ir promočiutė. Vienintelis anūkas Martynas prieš metus susilaukė savo atžalos“, – apie Elniškius ir savo gyvenimą pasakojo Janina.
Atsisveikinant moteris sakė, kad mieste pas sūnų gerai, bet vis tiek laukia pavasario ir sugrįžtuvių į Alizavą.
Elniškių senosios kapinaitės, įsiterpusios į Kupiškio marių (Lėvens tvenkinio) slėnį, patenka į Elniškių piliakalnio teritoriją.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Elniškių kaimas minimas nuo XVII amžiaus, kai priklausė Palėvenės (Palėvenėlės) dvarui. Dvarininkai Sologubai 1616 metais Elniškius įkeitė Stanislovui Mirovskiui, o 1617 metais kartu su kitais kaimais įkeitė Motiejui Šveikovskiui.
Elniškiai Kupiškio bažnyčios metrikų knygose minimi nuo 1727 metų.
Po Palėvenėlės dvaro parceliacijos kaimas buvo priskirtas Vainiūniškio dvarui, kurį XIX amžiuje valdė Černiauskiai. Iki XX amžiaus pradžios Elniškiai priklausė Pandėlio parapijai. 1820 metais kaime buvo 8 dūmai (ūkiai) ir 69 gyventojai. 1861–1919 metais Elniškiai priklausė Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus, Sabuliškių seniūnijai. 1915 metų vasarą frontui einant kaime sudegė 5 sodybos.
1922 metais ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. Buvo suformuota 19 sklypų: Antano Marcinkevičiaus įpėdinių, Augustino Liauškos, Kazio Pakšio, Jono Pakšio, Juozo Pakšio, Prano Zlotkaus, Romo Zlotkaus, Antano, Broniaus ir Genovaitės Balzų, Karolinos Murauskienės, Dominyko Murausko, Jurgio Kairio, Stasio Griciūno, Stasio Varnio, Felikso Griciūno, Petro Griciūno, Albino Einorio, Petro Liauškos, Ievos Gelažienės, Petro Slėnio įpėdinių.
Vidutinis ūkių dydis siekė 9,8 ha. 1923 metais buvo 20 ūkių ir 88 gyventojai, 1936 m. – 20 ūkių ir 85 gyventojai, 1942 metais – 23 ūkiai ir 90 gyventojų.
Pokario metais kaimas priklausė „Gegužės pirmosios“, „Naujo gyvenimo“ ir Alizavos kolūkiams. 1959 metais Elniškiuose buvo Jono Varnio, Broniaus Griciūno, Albino Slėnio, Petro Lapinsko, Jono Stanionio, Petro Liauškos, Apolinaro Griciūno, Jono Misiūno, Vlado Marcinkevičiaus, Prano Zlotkaus, Liongino Griciūno, Antano Marcinkevičiaus, Petro Gintauto, Onos Pakšienės, Genės Pakšytės, Antano Zlotkaus, Vlado Radino, Antano Sribikės, Albino Einorio, Onos Kairienės, Broniaus Grybausko, Danos Einorytės ūkiai. Iš viso 90 gyventojų.
Kaimo kapelių (naudoti XVIII–XIX amžiuje) vietoje 1981 metais atlikus archeologinius tyrinėjimus (vad. A. Varnas) aptikta I tūkstantmečio prieš Kristų datuojamų radinių: žvėrių bei gyvulių kaulų, keramikos fragmentų, perdegusių akmenų. Kurį laiką manyta, kad čia būta piliakalnio. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Bala (ganykla abipus Pilviškių ir Vainiūniškio vieškelio), Balala (kelmynė Viežgų (Naujasodžių) ir Pilviškių sandūroje), Bendrinas (pieva Albino Einorio žemėje), Graužėliai (kalnelis Vainiūniškio ir Pilviškių sandūroje), Išdagas (duobė), Kapeliai (kapai prie Lėvens), Laveninis vieškelis (tarp Elniškių ir Kupiškio), Pabalio vieškelis (tarp Elniškių ir Alizavos), Palierkna (šlapia pieva Albino Einorio žemėje), Ažukertinis arba Užukertinis, Vidupievis (pieva), šiaurinėje kaimo dalyje yra užpelkėjęs Vainiūniškio ežeras (2 ha).
