Renginio vedėja, laikinoji Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Giedrė Zuozienė, teigė, kad Kupiškio mieste stovintį Šmito malūną imsis rekonstruoti Savivaldybė.
Autorės nuotraukos
Lapkričio 27 d. nedidelė saujelė žmonių susirinko į Kupiškio etnografijos muziejaus parodų salę. Čia muziejininkai, istorikai ir kiti, vėjo malūnais, kaip kultūros vertybe, besidomintys tyrėjai, skaitė mokslinius pranešimus apie šių architektūros objektų atsiradimą, atgimimą ir netgi legendas.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Ilgai konkuravo su girnomis
Šis renginys, pagal projektą, skirtą vėjo malūnų atminties archyvams, jau pristatytas beveik visuose Rytų Aukštaitijos miestuose, pasiekė ir Kupiškį.
Laikinai einanti Etnografijos muziejaus direktorės pareigas Giedrė Zuozienė teigė, kad kupiškėnams būtina susipažinti su senųjų vėjo malūnų istorija. Anot jos, mūsų krašte išlikę trys vėjo malūnai, o vieną jų – Šmito malūną Kupiškio rajono savivaldybė žada rekonstruoti ir pritaikyti visuomenės turizmo reikmėms.
Pirmo pranešimo apie vėjo malūnus ir jų svarbą autorė Kamilė Daugėlienė pasakojo, kad seniausi vėjo malūnai atsirado X a. Persijoje. Išvaizda jie skyrėsi nuo lietuvių akims įprasto malūno, buvo su vertikalia sparnų ašimi (įprastiniai – su horizontalia). Iki vėjo malūnų žmonės grūdus malė sukamosiomis girnomis. Nors pirmi vėjo malūnai Lietuvoje atsirado XIV a., jie stipriai konkuravo su girnomis, kurios mūsų šalyje išliko iki XX a. vidurio. Konkurenciją lėmė tai, kad sukamosios girnos nereikalavo jokių pinigų.
Pasak K. Daugėlienės, Lietuvą malūnai pasiekė per Baltijos jūrą prekybiniu keliu. Teisę statytis pirmus malūnus turėjo tik miestai ir dvarininkai. Malūnai, varomi vėjo jėga, sukdavo įrenginius, kurie iš medžio pjaudavo lentas. Išpopuliarėję pajūrio krašte ir Žemaitijoje, po baudžiavos panaikinimo vėjo malūnai pradėjo plisti į rytinę šalies dalį. Istoriniuose šaltiniuose nurodyta, kad XIX a. pabaigoje buvo apie 200 malūnų. Vėliau jų tik daugėjo.
Atsiradus elektrai, vėjo malūnai pakeitė savo paskirtį, pradėti saugoti kaip architektūros paminklai, o juos pakeitė elektra valomi pajėgesni malūnai.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Salvijus Kulevičius parengė pranešimą „Malūnų kelias į lietuvių protus ir širdis: dabartinio malūnų vaizdinio ištakos ir variacijos“.
Pakeitė paskirtį
Pasak S. Kulevičiaus, vėjo malūnų įvaizdį pakeitė ne tik pakitusi jų paskirtis. Malūnai buvo apipinti legendomis ir įgijo romantinę prasmę 1945 metais išleidus Kazio Borutos literatūrinį kūrinį „Baltaragio malūnas“. Ši knyga padarė įspūdį, buvo mėgstama ir po daugiau nei dešimt metų perkelta į teatrą, o 1973 m. ir į kino ekranus. Dar vėliau kūrinio siužetas nukeliavo į baleto sceną.
Išpopuliarėjus K. Borutos kūriniui, vėjo malūnai Lietuvoje pradėti dekoruoti knygos veikėjo velnio Pinčuko stilizuotomis dekoracijomis. Taip gimė pirma malūno legenda.
Antra legenda, paskatinusi visuomenę pamatyti vėjo malūną kitomis akimis, yra senasis Šeduvos malūnas. 1967 m. šiame malūne įkurtas restoranas „Užuovėja“. Anot S. Kulevičiaus, tai tapo nacionalinio masto sensacija. Net tuometinė spauda rašė, kad žmogus, norintis būti kultūringas, turi ne tik Panevėžio Juozo Miltinio teatre apsilankyti, bet ir šiame Radviliškio rajone stovinčiame malūne.
Šeduvos malūnas netgi pramintas legendiniu. Pasakojama, kad senasis malūno šeimininkas buvo sudaręs sutartį su velniu, kad šis, kai nėra vėjo, suktų malūno sparnus.
Pasekę Šeduvos malūno pavyzdžiu, ir kiti vėjo malūnai ėmė virsti muziejais, viešbučiais, tarsi turėjo pasirinkti – sugriūti ar atgimti, surasti savo paskirtį. O jų būta daug. S. Kulevičius tvirtino, kad vien Pasvalio rajone suskaičiuota, kad būta daugiau nei šimto malūnų, o šiandien jų likę vos devyni.
Vėjo malūnas gyvuoja kaip dekoracija ir kaip simbolis. Daug žmonių Lietuvoje savo kiemus puošia medinėmis, metalinėmis ar plastmasinėmis vėjo malūnų dekoracijomis. Taip pat malimo elementas – girnapusė šiais laikais dažnai sutinkama kaip kiemo aplinkos dekoro elementas. Sparnuoto malūno motyvas išlikęs ir dviejuose miestų herbuose. Vienas jų – Pakruojo.
Per renginį mokslinius pranešimus skaitė ir Pasvalio krašto muziejaus muziejininkė Rasa Lalaitė, archeologas, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ vadovas Zenonas Baubonis, Lietuvos valstybės archyvo vyriausioji archyvistė Alina Borzenkaitė.
