2024/11/23

 

GURKŠNELIS IŠ MAŽO PUODELIO

Rasos Čepaitės nuotrauka

Justas Jasėnas

Justas JASĖNAS

Tuščios tuštumos, beribių tolumų turbūt nebūna. Visa turi ribas, kinta, tolsta arba artėja, nuolat sušvyti, mirguliuoja, aptemsta ir aušta. Gyvenimas toks siauras ir nuobodus, retsykiais labai didingas ir neaprėpiamas, gyvenamas, o iki galo taip ir neatpažintas, tik šiek tiek prisijaukintas… Tik liečiamės, kaip mokėdami, prie jo krašto, prie atbrailos. Ir mažytis ketinimas – išgyventi dar vieną dieną. Kartais vienam mažam kambary tūnant, kartais vaikštant Kupos skardžio kraštu. Retsykiais lygumoj, retsykiais slystant Rambynui žemyn. O ir būnant kartu, žvelgiant vienas kitam į akis, įsižiūrint, nenusisukant, įspėjant, kas ir kaip sieloje krebžda. Aš vis dar noriu kasdien mokytis. Laikantis už rankų, neslepiant ir nesislepiant. Palengva, tykiai išmokstama kalbantis tylėti ir tylint kalbėti. O ir būnant kartu, eiti ilgai su nuovargiu, išmokti sustojus atsikvėpti, įsižiūrėti į veidus, durų staktas, vitrinų blizgesį, nors žinai, kad tau senokai nebereikia vardų, statusų, pažinčių, kad tai jau sykį lietei ir be skausmo, be graužaties atidavei, padovanojai, perleidai kitiems. Tepažaidžia, tepasidžiaugia. Jau senokai žinai, kad nebepirksi daugiau nei reikia vienai dienai, kad žavėsiesi, nustebsi kitaip. Tau to užteks, kad būtum šią akimirką vienas, bet laimingas, su begale knygų ir milžinišku herbariumu. Jau patyrei kitą ir kitokį skonį, jo ilgiesi dabar, atpažįsti ir vis nori daugiau, ne bet kaip, o kokybiškai.

Dabar turi eiti ir eiti, ir eiti skausmingai, kad jau suradęs mėgintum pabūti kartu. Tas tikrumo kvapas, tas saugumo artumas, kai matai tik einančiųjų pėdas, žingsnius, vasarinius batelius. O imi ir išdrįsti pasitikėti, pasikliauti, kad nieko blogo nenutiks, nors jau nutiko, kad kažkam dar esi svarbus ir reikalingas. Menkutės dienos smulkmenėlės žavi ir jaudina. Ar gali taip būti? Gali, turbūt… Pastebi niuansus, daleles, uodi kvapus, regi spalvas ir atspalvius. Taip netikėta ir nauja. Džiaugiesi vasara, nors niekur toli nekeliauji, vis po vietą, vasara ne mirtimi, ne išsiskyrimu, o jazminais ir liepomis alsuodama dvelkia. Iš tolumų ji taip sunkiai artėjo sielon.

Tas troškulys gyventi, išgyventi, įsitverti, tverti, ištverti. Žmogus panašus į susitelkusį vandenį, pasiruošusį ištrūkti, ištekėti, išsilaisvinti.

Žiūriu į Sostinės stogus nuo Trijų Kryžių kalno. Ir tiek daug atsimenu. Kiek jau būta, gyventa, ilgėtasi, išdrįsta susitikti, keisti ir keistis. Nuo tos dienos, kai baigiau pirmą klasę ir mokytoja sustatė prie sienos mus, suprask, reikės fotografuotis metraščiui. Nepatiko, buvau piktas, sugniaužiau kumščius, pasitempiau, giliai įkvėpiau oro, tebūnie ta fotografija, jei jums jos reikia, o man – ne. Atsimenu, tėviškėje, Aukštaitijos kaimelyje, vaikystės dienomis sutelktai žvelgdavau į beribes lygumas, taip toli matyti. Kartais verkdavau, nors neskaudėjo, neskriaudė, nemušė, nebuvau paliktas vienas, toks egzistencinis graudumas vaiko galvelėje – kad tas laikas labai greitai eina, kažkur šalia, kad praeina, nuteka, nebegali susigrąžinti. Tolybėje kaimynų gyvulėliai, pažįstamas senukas iš gretimo kaimo, lėtai minantis dviračiu, žolynėliai, žolynai, žolės ir žolelės, kurias džiovindavau savo, o ir mamos knygose. Dar vabalėliai, vabalai ir drugeliai. Tegul ropoja, tegul skraido laisvi ir laisvai, tegul gyvena gyvenimą savo. Svarbu netrukdyti, nesujudinti, nesugriauti pirmykštės tvarkos, svarbu suprasti ir saugoti.

Dar vienas ilgesingas vakaras Nikajos šlaite. Žiūriu į vandenį, kurį jau pažįstu. Per jį prisijaukinau Miestą, o vėliau ir jo žmones. Iš vandens kažkada atėjau, į vandenį sugrįšiu, vandens paslaptis gydo akis, kartais ir sielą. Buvau pamiršęs. Kur ta tėkmė – mieguista ir rami – taip keliauja su baltų debesų plunksnomis ir pakrantės alksnių siluetais? Gyvenimas įdomus, nors sunkus, vertas gyventi ir pabandyti susidraugauti su savimi. Gyvenimas pilnas susitarimų, klaidų, apgavysčių, nusivylimų, kruvinų praradimų ir ašarų, laimėjimų, pergalių, rungtyniavimo, galynėjimosi… Lyg ir aišku, įprasta, bet… Susidėlioja jausmai ir nuotaikos, planai ir pasikeitimai. Vis būna kažkaip, vis susiklosto, nebūtinai taip, kaip noriu ar ketinu. Vis būna kažkaip kitaip, kažkaip naujai, kitoniškai, ne taip, kaip kadaise žinojau ar buvau išmokytas. Vasaros laimėjimas – žmogus, su jazminais, su liepų žiedų svaiguliu, nerimaujantis, išblyškęs vis, vis pasiilgęs, išeinantis pasižvalgyti. Tik sunkumai, kelio grumstai, kliūtys išlaisvina mumyse galią gyventi, kurti, daryti savaip, vadinasi, artimiau, saviau, lipdyti savo dienas ir darbus.

Tas troškulys gyventi, išgyventi, įsitverti, tverti, ištverti. Žmogus panašus į susitelkusį vandenį, pasiruošusį ištrūkti, ištekėti, išsilaisvinti. Atsitiesti, vaikščioti tiesiai, truputį pasitempus, pakelta galva dėkojant už dienas – visas ir visokias, dėkojant už žmones – visus ir visokius, dėkojant už save – labai visokį. Ir už pamokas, galima mokytis, nenuobodu, net ir kartojant vis kas nors naujo, netikėto, saldaus ir kartaus atsitinka.

Su knygelėm tebedraugauju. Vis džiaugiuosi, kad sklandžiai kalbu lietuviškai, kad kalbą jaučiu kaip savo Motiną, esu prisirišęs, atsirišti nenoriu. Kartais dar parašau ketureilį ar trumpą žodelį bičiuliams – laikraščio skiautėje nesusitikdami susitinkame, nesikalbėdami pasikalbame, nematydami vieni kitų mintijame – kartais šviesiai, dažniau tamsėliau. Visaip verta būti, visaip jausti, visaip bandyti kalbėtis. Retkarčiais išsiunčiu laiškelį arba atvirlaiškį iš vis kito, bet Savo pašto. Vis prisimenu žmones, rašydamas ir nešdamasis pirkinius apie juos pagalvoju. Tik kelis žodžius užrašau, pačius svarbiausius. Teberašau parkeriu, pasirašau, dėlioju raideles, žaidžiu, šį tą pasakydamas apie save, šio to paklausdamas tų, kuriuos prisimenu, tebemyliu, kurių kankindamasis ilgiuosi. Mokausi paklausti neįkyriai. Klausymasis kalbančiųjų kaip pirmykštės apeigos.

Vis dar noriu kalbėtis ir susikalbėti, rašyti laikraščiui, nors galiu ir nerašyti, bet patinka taip, skanu. Tebeklausau savojo balso, juo pasitikiu, klausausi balsų jau prisijaukintų, juos atpažįstu, atskiriu svetimus garsus. Neaiškinu, nekomentuoju, nepjaustau savo eilėraščių, nesiteisinu, nesiaiškinu dėl to, ką sykį parašiau, tai – tiesiog Mano. Esu laisvas sakyti taip, kaip man atrodo Dabar… Esama vietų, kuriose buvodamas ir jas patirdamas iš visų plaučių juokiuosi, esama to, ko vengiu ir nežmoniškai bijau, susigūžtu, atrandu paliktą priverktą skepetą, žinau – ji juk Mano. Eidamas vis surandu tai, ką skubėdamas palikau, kas lyg ir nereikalinga buvo, atsimenu veidus, buvom susitikę kažkur, noriu nedrąsiai nusišypsoti, kartais noriu sugrįžti, kartais suprantu, kad tikrai tai suprantu, noriu mokytis. Gausingas kraitis, o sutelpa viename lagamine, tad per daug nepavargstu jį tempdamas paskui save.

Ir iš to, kas jau perskaityta, mąstyta, prisiminta, sustota… Skaičiau A. Ruseckaitės romaną apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“. Tas jaunystės ir žavesio, pradžios Kaunas. Svaigina, meile, gaivalinga artybe dvelkia. Maskva, Penza, Ufa, pavasaris, o gal tik apgavystė. Man žavinga Salomėja – talentinga, jautri, besiblaškanti, įsimylėjusi, susižavėjusi, įkliuvusi ir apgauta, apsigavusi. Gyvenimas, taip būna. Tegul būna sąmonėje, atminty jos eilėraščiai, jos – mokytojos – žingsneliai dabartinėje Vytauto Žemkalnio gimnazijoje Panevėžyje. Tų žingsnių ir dabar tamsiuose plačiuose ilguose koridoriuose tebeieškau, bijau užminti, užkliudyti. Tebūna tas josios artumas be teisimo, kaltinimų, tebūna su josios įsitikinimais, pažiūromis, supratimu. Kas aš toks, kad mėginčiau įvertinti, teisti? Kas mes tokie, kad mėgintume įvertinti, teisti? Tebūna žmogus ir jo istorija.

Tik sunkumai, kelio grumstai, kliūtys išlaisvina mumyse galią gyventi, kurti, daryti savaip, vadinasi, artimiau, saviau, lipdyti savo dienas ir darbus.

Dar dvelksmas iš perskaitytos knygos – pasaulis tik būnant kartu, nieko daugiau nereikia, būti kartu, visai nepaisant, kas ir ką pasakys ar rašys spaudoje, ar pasmerks, ar nuodėmė būti kartu, ar apkalbos, ar pavydas, ar uždraustas vaisius. Tebūnie… Įsivaizduoju Salomėją Palemone, nusigręžusią į langą, gal verkia? Kokie jausmai pinasi ir nesutaria? Nematau veido. Bernardo šešėlis. Iš vaikystės tas tikrumo graudesys, atiteka Širvintos upelė, Kiršai. Šalia, arti, juk jos vaikelis, jos Balandėlis, jos Sauliukas. Vaiko verksmas ir miegas, glumina, artina, guodžia, vaiko balselis, žodžiai pirmieji. Ir gal vien vaikelio buvimas palaiko, gal padeda įsitverti, kai jau nebėra į ką įsitverti. Tebūnie… Žmogaus gyvenimas pilnas klaustukų. Susitaikai su savimi, kad gyvenimo negali kontroliuoti, kad savęs iki galo nepriimi, nepažįsti, ko ilgis Toji širdis, kas joje taip neramu. Ir iš griuvėsių pakylama. Aplankiau aną dieną jos kapą Petrašiūnuose. Norėjosi, kad šalia būtų mano mažoji Giedra Marija ir skambintų arfa. Čirškėjo paukštyčiai laigydami pušų viršūnėmis. O kažkas ir liko nepasakyta, paslapty, paraštėje. Argi viską taip galima iki galo? Ar taip jau pavyko kažkam? Taip būna, nebūna, tebūnie…

Ir vis ta nuojauta, kad jau nedaug, kad greitai baigsis Tai, kad jau nebesuspėsiu… Kad greitai bus Kitaip, kad jau Kitaip Dabar… Arvydo Juozaičio paskatintas pasitraukiu Šanchajun, visai netoli. Kiekvienas žmogus turi savojo Šanchajaus istoriją – ir džiaugsmingąją, ir graudulingąją. O šiandieną galime stengtis keisti, kad būtų nors truputėlį šviesiau, šilčiau, tikriau, prasmingiau. Drąsiai dar sykį pasitikėti savimi. Ir vėl – neapsirikau. Dar suspėjau perskaityti Viktorijos Daujotytės knygą „Žemaitė: gyvenimo gramatika“. Mintyse pakeliavau kalvotąja Žemaitija, anot Česlovo Kudabos, jis išvaikščiojo, paskui rašė, paliudijo. Iš tos ypatingosios žemės ir Povilas Višinskis, ir Vytautas Mačernis. Įsirašiau savo užrašų knygelėn keletą retųjų tarminių, pačių žemaičių retai betariamų žodžių. Vis dar mokausi lietuviškai. Pasitikiu savąja, gimtąja tarme, tarimu. Lengviau Žemaitę daros suprasti, prie jos priartėti, o paskui jau prie josios kūrybos. Man įspūdinga Žemaitės kalba ir rankos, mačiau fotografijas, įsiminiau, susižavėjau, vaizdai akių dugne. Julikė, Julija – ambicinga bajorė, ūkininkė, gyveno kaime, bet ne kaimiškai, kitaip jautė, kitaip suprato, linko su plunksna prie lietuviškų raštų. Nepasiduodanti, neišmušama, neatkalbama, neįkalbama, ori ir pasitempusi, jutusi savąją vertę, kitoniškumą, to siekusi. Kilnojosi iš dvarelio į dvarelį Žemaitijoje, vargo, bet nesiliovė, atklydo į Vilnių, rado bendraminčių Amerikoje. Tas vitališkumas, tas aistringasis gyvybingumas, reta moteris tai nešioja, junta, pamilo savo žentą. Turbūt vienintelė istorijoje pamilusi žentą – aistringai, su pavydu, jaunatviškai, gaivališkai, skausmingai, rašiusi laiškus, neatstojusi, nesusitaikiusi. Ar tik ne Sigitas Geda pasakė, kad Lietuva sudaigino du genijus – M. K. Čiurlionį ir Žemaitę. Tiesa, jų mums užtenka, tikrai užtenka, tik iš naujo rasti reikėtų.

Pasodinau vyšnias. Ne sau. Laisčiau. Žiedais pasigėrėti suspėjau. Ir jazminais, ir liepomis, akacijomis, bijūnais, levandomis, edelveisais. Ne sau. Rausta uogelės tamsiai raudonos – paukščiams, ne man. Glaudžiuosi prie savo Šanchajaus, jis artimiausias, jis mano, saviausias. Atsimenu, ką ir kaip (ir ne ką ir ne kaip, nes ne apie tai) tapė Šarūnas Sauka, regėjau keletą sykių dideles drobes, varčiau du vos pakeliamus albumus. Įspūdinga, kad Arvydas Šliogeris prie Esmės priartėjo, kad mąstė, protas imlus ir aštrus, tomų tomus perskaitė vokiškai. Analogijų nėra, ir vargiai ar kada bebus. Dar rankose palaikau Adelės Dirsytės Sibiro maldaknygę, moku atmintinai keletą kun. Stasio Ylos maldų, sukurtų Štuthofo koncentracijos stovykloje, jos tikros, virpa ir šiandien, dar kartkartėm atsimenu ramų Viktorijos Daujotytės kalbėjimą. Tai jau ir gana, jau užtenka tikrai. Ir tas veidas, tas Beatričės veidas, kurį kasnakt sapne artėjantį regiu. Utenoje miršta Karolina Praniauskaitė, gal dar spėjo pasimatyti, pasikalbėti. Tolsta, tolybėn traukiasi jaunas Antanas Baranauskas. Maironio šešėlis Rotušės kampe. Sutrikta, susimaišyta, būta, skaudžiai, nuogai nudeginta, peršti, dilgčioja, bado ir gelia lyg adatos. Be odos, giliai, lyg pat gyvuonies. Vidurnaktyje arkikatedros Bazilikos varpo dūžiai. Ką jie pasakė, ką gi pranešė, kokią naujieną sugaudė miestiečiams, iš miego pakirdusiems?

Rasos Čepaitės nuotrauka

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Jaučiu, daug skaityta, dar daugiau mąstyta. Esam kitokie (ne išskirtiniai), todėl sunkiau. Kartais lengviau, taip ir irsimės, kiek bus leista.
    Perskaičiau keletą kartų, ir vis suskamba kitaip. Gražiai valdomas žodis!!!
    Sėkmės gyvenimo jūroje!

  • To reikejo ir tiketis. Visas Kupiskis juokiasi. Senai zinomos apgavikes ir plektu maisai.

  • Tikra tiesa Jurai jį 3 čigonės suėdė be druskos.Vaikšto dabar alkanos .nes iš mūsų Palevėnėlės joms nebeatveža nei veršienos ,nei dešričių,nei sūriukų-badas čigonėms.

  • Nuostabios genialios mintys.Šimtu procentu pritarius p.Genovaitės išsakytiems zodžiams.Viskas taip pažįstama,išgyventa.Sėkmės Justai.Jūsų ne tik Kupiškis, bet ir Anykščiai ilgisi. SĖKMĖS.

  • Talentingas, jaunas vyras. Kupiskyje jam niekas neprilygsta. Kaip jam sekasi? Gaila, kad buvo pradejes zlugti su trimis cigonemis susidejes…

  • .skaityti ar klausytis kun. Justo Jasėno minčių, mąstymo įžvalgų – tiesiog atlaidai.viskas labai jautru, žmogiška. gydantis Santaros ligoninėje man atvežė laikraštį, kuriame buvo spausdintas kunigo straipsnis, skirtas mirusiųjų dienai, tai jį po kelias kartus skaitė ir lenkė, ir rusė,ir darbuotojos, mums tai buvo daugiau, negu vaistai, tikras sielos gydymas.neužtikau jokio atsiliepimo nei analizės kun. Mindaugo atžvilgiu, jo poelgiu, tai nelabai pagal Dievą, kuris leidžia žmogui keistis, net jei šis ir nusikalsta,
    iš kur jo tokia teisė, pateisinta viršesniųjų. Kupiškiui labai trūksta kun J. Jasėno, jo žmogiško supratimo, artumo, išklausymo, pamokymo ir atjautos.gerai, kad mus pasiekia nors rašytinės kunigo mintys.

Rekomenduojami video