„Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“
Kazys Šimonis (1887–1978 m.) ryški Kupiškio krašto asmenybė, išaugusi vietinį mastelį ir tapusi nacionaline figūra. Akivaizdžiai pasiekęs aukštos kultūrinės raiškos lygį, dailininkas prisilietė ir prie pamatinių reikšmių.
Menotyrininkų, etnologų ir net istorikų K. Šimonis atpažįstamas ir įvardijamas kaip sugebėjęs subtiliai fiksuoti autentišką Lietuvos kaimo vaizdinį ir žmonių pasaulėjautą.
Taigi dailininko kūriniuose atsiskleidžianti liaudies archetipinė dvasia ir jos įamžinimas pagrįstai didina dailininko darbų reikšmę ir jų vertę nacionaliniame kontekste.
Kostas MALAKAUSKAS,
Kupiškio muziejaus direktorius
Vienoje paveikiausių ir išsamiausių lietuvių tautos studijų „Lietuva“, iš to paties Šiaurės rytų Aukštaitijos regiono kilęs mąstytojas Mykolas Romeris detalizavo ir istorines aplinkybes, ir patį liaudiškos kultūros vaizdinį.
Pasak M. Romerio, lietuvių liaudis, istorinių aplinkybių labiausiai izoliuota nuo išorinių įtakų, „buvo didžiausio kultūrinio pastovumo elementas, buvo gyvas paprotinės kultūros, praėjusių kartų kalbos įpėdinis ir saugotojas, buvo tradicijos puoselėtojas, tautos praeities reiškėjas“.
Svarbus ir laikmečio įvardijimas – studija, parengta 1905 metais, įkūnijo romantizuotą požiūrį, nes tauta, įžengusi į tautinės agitacijos laikotarpį, siekė savų tikslų. Tačiau pati mintis nepaprastai tiksli, o ją tik sustiprina papildymas, kad Lietuvos kaime „milžiniškas liaudies sielos pasaulis, pasireiškiantis tikėjimuose, papročiuose bei įpročiuose, dainų kūryboje, kalboje, moralės normose, grožio sampratoje (…), visa vadinamoji liaudies kultūra čia buvo tvirta ir pastovi, einanti kaip palikimas iš kartos į kartą“.
K. Šimonis savo paveiksluose sugebėjo atskleisti tai, ką savo studijoje akcentuoja M. Romeris. Bet ne tik tai.
Dailės kūriniuose fiksuotos lietuvių liaudies archetipinės reikšmės buvo tiek išraiškingos ir atpažįstamos, kad tapo Lietuvą tarptautinėje erdvėje pristatančiais vaizdiniais.
1927 metais Paryžiuje, amžininkų tuo metu vadintame pasaulio kultūros sostine, K. Šimonis eksponavo 54 savo paveikslus, kurie tarptautinei bendruomenei pristatė ne vien asmeninę K. Šimonio kūrybos raišką, bet ir pačią Lietuvą.
Privačioje dailės galerijoje „Au Sacre du Printemps“ paroda eksponuota nuo vasario 22 iki kovo 8 d. 1927 metų trečiame žurnalo „Židinys“ numeryje atskleista, kad rengiant parodą stokota lėšų, bet ji sulaukė paryžiečių dėmesio ir sukėlė nemenką susidomėjimą Lietuva.
Paroda galėjo neįvykti ir dėl geopolitinės įtampos. Dar vyravo neužgijusios lietuvių nuoskaudos po lenkų atplėšto Vilniaus. Galerijos savininkas buvo lenkas, taigi sužinojęs, kad dailininkas ne latvis, o lietuvis, nusprendė nebeleisti sutartos eksponuoti parodos. Pasipriešinimą pakurstė kitos garsios Lietuvos kultūros asmenybės Oskaro Milašiaus plunksna. Būtent jis parašė parodos anotaciją, o joje įvardijo Vilnių ir teritorinį ginčą, kuris ir sukėlė šią reakciją. Oskaras Milašius 1921 m. savo publicistikoje išreiškė aiškią poziciją, kad „Vilnius yra lietuvių tautos sostinė ir šventas miestas, tad turi būti sugrąžintas lietuvių tautai, kuri mokės pagerbti to miesto savitumą, prisiminimus, o ypač dvasią“.
Galiausiai paroda vis tiek įvyko, nesusikalbėjimas – smulki, bet to laikmečio detalė, kuri tik papildo pasakojimą. Tačiau kur kas vertingesnis pats anotacijos faktas, kurį kone prieš dvidešimt metų aktualizavo ir detalizavo prancūzų kalbos specialistė, literatūrologė profesorė Genovaitė Dručkutė.
Pasak mokslininkės, tarsi atliepiančios M. Romerio mintį, O. Milašius daugelyje savo tekstų apie lietuvių kultūrą akcentavo, kad „lietuvių sieloje tebeliko ryškus, liaudies dainomis ir audinių raštais išsiliejantis prisiminimas apie Pirmykštę gamtą ir nesugadintą, harmoningą pirmapradę būtį“.
Tą pačią laikyseną O. Milašius išreiškė ir rengtoje parodos anotacijoje: „Šis menas neatrodo ką nors perėmęs nei iš Italijos, nei iš Bizantijos. Jo misticizmas nieko neprimena. (…) Šis menas yra savo amžiaus ir savo šalies kūdikis.“
Archetipinę liaudies dvasią, O. Milašiaus pastebėjimu, skleidė ir savita, paveiksluose atsiskleidusi spalvinė gama: „Kalbant apie koloritą, tai yra pati tos šalies šviesa, kuri, rodos, taip natūraliai, taip laisvai spalvas išliejo drobėse, kaip ir danguje, virš Nemune atsispindinčių miškų ir kalvų.“
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
K. Šimonio darbų unikalumą O. Milašius anotacijoje paryškina ir raiškos išbaigtumu, minties aiškumu.
Pasak O. Milašiaus, K. Šimonio kūryba tai „didelis, visiškai tyras ir laisvas menas, kurio gilaus originalumo nėmaž nesugadino sumani technika, absoliučiai naujas menas“.
Visas parodos anotacijos tekstas, G. Dručkutės rūpesčiu, 2013 metais išleistas atskiroje Oskaro Milašiaus tekstų rinktinėje „Lituanistinė ir politinė publicistika“.
Pereikime prie jubiliejinių akcentų.
Malonių ir įkvepiančių pašnekesių su profesore G. Dručkute metu įvyko kone O. Milašiaus mistika persmelkta sutapimų ir nuostabų kupina susimąstymo akimirka. 2027 metai, pažymint 150 metų jubiliejų, Seimo paskelbti Oskaro Milašiaus metais.
Jau susiformavusi tradicija rodo, kad metų programa nacionaliniu lygiu pažymi Lietuvai svarbios asmenybės idėjinį palikimą, aktualizuoja reiškinį ar tradiciją. Oskaro Milašiaus asmenybė ir palikimas 2027 metais visoje Lietuvoje sulauks įvairių kultūrinių akcentų, kurie, kaip matome, aktualūs ir Kupiškio kraštui.
Tačiau tai ne vienintelis jubiliejus, kurį minėsime artėjančiais 2027-aisiais. Metai pažymės ir jubiliejinius 140-uosius Kazio Šimonio gimimo metus. Dviejų genialių Lietuvos kultūros asmenybių, prasmingai susietų aprašyto siužeto, jubiliejiniai metai kviečia, kartu ir įpareigoja galvoti apie kultūrines formas, kurios atskleistų jų idėjinį palikimą. 1927 metų K. Šimonio paroda Paryžiuje po lygiai šimto metų, 2027-aisiais, taip pat lauks savo aktualizavimo.
Visi trys jubiliejiniai akcentai, sujungti to paties pasakojimo, 2027 metais bus ypač svarbūs ir reikalaujantys ne tik simbolinių formų. Reikalingas gilus įsitraukimas, reikšmių apmąstymas ir prasminių kultūrinių formų radimas, kurios padėtų naujai perprasti šį palikimą ir surasti tokią raišką, kuri veiktų šiomis dienomis. Keldami šį tikslą, kone priartėsime ir prie O. Milašiaus minties, kad liaudies kultūros formos svarbios tiek, kiek jos gali atskleisti reikšmę šiandien ir ją perkelti į ateitį.
Paprastai kalbant, reikėtų ieškoti gyvos kultūros formų, to, kas būtų paveiku dabar, padėtų išgyventi, o ne vien imituoti tuos kultūrinės raiškos elementus. Imitacija neteikia vilties, negali užtikrinti tęstinumo, trukdo patirti tas kultūros formas giliausiais pojūčiais.
Tačiau norint priartėti prie gyvos kultūros formų, tam gali tekti perlipti mentalinį slenkstį ir nebijoti interpretacijos, kad ir kaip nelengva tai būtų padaryti. Tuo labiau kad yra sėkmingų pavyzdžių Lietuvoje. Dalis kultūros formų integruojama, permąstoma, surandami šiuolaikiniai sprendimai.
Projektą „Kartu kuriame Kupiškio kultūrą“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 10 800 Eur