„Laisvės liepsna iš kartos į kartą 35-erius metus“ – šiemet tokia Laisvės gynėjų dienos siunčiama žinutė.
Kupiškėnai taip pat liudija šią garbingą Lietuvos istoriją savo dalyvavimu 1991 metų sausio įvykiuose Vilniuje, kai naktį iš sausio 12-os į sausio 13-ą ir įvyko skaudūs, baisūs, kruvini ir drauge didingi lietuvių tautos dvasios stiprybe įvykiai.
Kaip jau ne kartą yra buvę Lietuvos istorijoje – lemtingais kovų už tėvynės laisvę momentais susitelkia ir pakyla į kovą tauta ir laisvės fakelą į rankas paima ne ginklą valdyti įpratę kariai, bet paprasti piliečiai. Taip 1793 metais į Vilniaus gynybą nuo rusų caro kariuomenės stojo architektas, Vilniaus universiteto profesorius, kraštietis Laurynas Gucevičius, 1861 metais valstiečių būrius į kovą su caro kazokais vedė jauna bajoraitė Emilija Pliaterytė, kunigas Antanas Mackevičius. Universiteto auklėtiniai buvo ir 1863 metų sukilimo vadai Antanas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Po antros sovietų okupacijos savo laisvės ir savo namų ginti išėjo mokytojai, gimnazistai, ūkininkai.
Ir štai 1991 metų sausis. Valstybę ir jos institucijas ginti susitelkė piliečiai, nebuvo jokių būrių, kuopų, specialių mokymų, tiesiog dauguma pajutome ir supratome, kad jeigu ne dabar, tai gali būti ir niekada. Tai išties nuostabus dalykas, ta neapčiuopiama, nematoma jungtis, kuri visus suvienija ir sutelkia, kai staiga suvokiame, ką turime daryti, kaip turime elgtis.
Kaip ir nuostabus vilniečių rūpinimasis ir gerumas, kuriuo apgaubė mus, atvykusius iš kitų Lietuvos miestų, juk nebuvo jokio mobilaus ryšio, jokių socialinių tinklų. Žmonės kažkaip pajuto, kad turi eiti į gatves ir dalytis su atvykusiaisiais savo maistu, karšta arbata…
Praėjo 35-eri metai nuo lemtingosios Sausio 13-osios, gal užsimiršta detalės, bet neblėsta atmintyje jausmas – vienybės, artumo, bendro rūpinimosi ir bendro skausmo dėl žuvusių. Tai buvo istorinis momentas, kai vyko kažkas daugiau nei mes pavieniui. Buvome tauta, kuri sukilo prieš blogį, ir visos protėvių vėlės buvo drauge su mumis, plazdėdamos mūsų vėliavose.
Susirinkime, susitelkime, susitikime – BŪKIME DRAUGE, minėdami Laisvės gynėjų dienos 35-ąsias metines.
Prisiminkime istoriją, kuri nepaliaujamai nuo mūsų tolsta, nepamirškime jos duotų pamokų, kai patys nustebome, kokie galime būti tvirti, stiprūs, padedantys vieni kitiems, kai jokie ideologiniai skirtumai nėra svarbesni už tai, kas svarbiausia, – LAISVA IR NEPRIKLAUSOMA TĖVYNĖ, nes laisvė – visų galimybių kurti ir tobulėti pagrindinė sąlyga.
Nuoširdžiai dėkojame visoms įstaigoms, organizacijoms, gausiai švietimo bendruomenei, nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms, kariams savanoriams, kurie atsiliepė ir jungiasi į „35 laisvės laužų“ akciją. 20 laužų Sausio 13 dieną degs Gedimino gatvėje, 15 (mažesnių) Kupiškio kultūros centro prieigose, kaip priminimas vietos, kur rinkosi ir į Vilnių vyko kupiškėnai.
14 laužų skiriama žuvusiųjų atminimui, prie jų budintys jaunimo organizacijų atstovai susirinkusiems primins žuvusiųjų gyvenimo ir žūties istoriją, pakvies „sausio“ įvykių liudininkus papasakoti savo prisiminimus, išgyvenimus, mintis ir, žinoma, kvies visus padainuoti, nes daina, giesmė, kaip ir laužas, buvo neatsiejama budėjimų Vilniuje dalis.
„Gyvosios istorijos“ autobusiukas primins ne tik pagrindinę transporto priemonę, kuria tąsyk keliavome į Vilnių, tai ir simbolinė padėka vairuotojams, kurie prieš 35-erius metus labai sudėtingomis sąlygomis vykdė savo darbą. Autobusiuke vaikai (ir ne tik jie) galės užrašyti linkėjimą Lietuvai, Kupiškiui, pasižiūrėti vaizdo medžiagą. Už renginiui suteiktą autobusiuką dėkojame Kupiškio autobusų parkui.
Sausio 13-osios žuvusieji taip pat bus su mumis – jų portretai, apsupti vėliavomis, plastės kaip dar vienas simbolinis laužas, kurio liepsnas juntame širdyse. Atmintiną dieną užbaigs vaizdo ir muzikos projekcija, demonstruojama ant aikštės prieigose stovinčių pastatų sienų. „Dek, šviesk ir neužgesk“, – dainuoja Andrius Mamontovas savo legendinėje dainoje „Laužo šviesa“, tebūnie tai, kaip linkėjimas kiekvienam lietuviui – neleiskime įsigalėti tamsai.
Vilija Morkūnaitė,
Kupiškio kultūros centro režisierė, 1991 metų sausio 13-osios liudininkė
