AKTORĖ GELMINĖ: „KINAS – REZULTATAS, KURIS LIEKA, SPEKTAKLYJE ESI ČIA IR DABAR“

„Kūrybiškumo genas“

Jaunoji Glemžų giminės atstovė, legendinių etnografių Glemžaičių sūnėno Jono Rimanto Glemžos anūkė – kino ir teatro aktorė Gelminė Glemžaitė-Stonkė.

Pakalbinome ją apie giminės šaknis, profesiją, karjeros vingius ir užkulisius, kūrybinius ieškojimus.

Jurga BANIONIENĖ

Gelmine, ar Jūs domėjotės savo šaknimis? Turbūt pagrindinis šios informacijos pateikėjas yra Jūsų senelis Jonas Rimantas Glemža?

Mano seneliui, atsimenu iš vaikystės, visada buvo svarbu giminės šaknys, visa istorija. Jis braižydavo giminės medžius, dažnai rodydavo nuotraukas, būdavo, pakabina projektorių ir eina visa retrospektyva. Iki šiol man tai išlikę. Įdomu būdavo klausytis pasakojimų, jis daug kalbėdavo apie Mikaliną Glemžaitę, savo tetą, labai ją gerbė ir mylėjo. Pats apie save daugiau sužinai, kai giliniesi į savo šaknis.

Ar šiltus santykius palaikote su seneliais?

Žinoma, vaikystėje su seneliais leisdavome daugiau laiko, mus su broliu senelis veždavosi į garsiuosius giminės susitikimus Kupiškyje. Mano atmintyje išlikusi kažkokia didelė salė ir labai daug žmonių, tiksliai nepamenu, nes buvau gana maža. Dabar – darbai, reikalai, laiko lieka mažiau. Žinau, kad buvo giminės susitikimas, rodos, praeitą vasarą, bet per darbus nepavyko dalyvauti. Su seneliais susitinkame, ryšys šiltas, džiaugiuosi, kad jie tokie, kaip anksčiau, nors gražaus amžiaus, bet išlikęs domėjimasis viskuo. Mano močiutė buvo anglų kalbos dėstytoja, iki šiol bendrauja su savo studentais, jie skambina, sveikina įvairių švenčių proga, atvažiuoja į svečius. Senelis be galo veiklus. Dėl to labai smagu.

Kiek yra jūsų, anūkų?

Septyni. Aš turiu brolį dvynį Gabrielių, jis gyvena Londone, yra verslo konsultantas. Esame gana skirtingi ir iš charakterio, ir iš išvaizdos, ne identiški dvyniai.

Jaunesnis brolis Gediminas studijuoja fizikos doktorantūrą, taigi, abu tiksliųjų mokslų atstovai, aš viena nuėjau į kitokią sritį. Dar turiu dvi jaunesnes seses, tėčio su kita žmona.

Ar pamenate, kada paskutinį kartą buvote Kupiškyje?

Ne, dabar nemažai gastroliuojame su spektakliais po visą Lietuvą, įvairius miestus ir miestelius, bet iki Kupiškio neprivažiuojame (šypsosi – aut. past.).

Kas turėjo įtakos Jūsų specialybės pasirinkimui, kodėl pasukote būtent į aktorystę?

Sunku atsakyti. Mano abu tėvai – matematikai-informatikai. Močiutė dėstė anglų kalbą, dirbo Muzikos ir teatro akademijoje, pastate, kur aš studijavau, yra kažkoks ryšys. Nuo vaikystės vaikščiojau į teatro būrelius, aktorystė pasirodė įdomi profesija, žinoma, ją vaikystėje įsivaizdavau truputį kitaip, kad tai – Holivudas, kad viskas labai lengva, tiesiog kalbi svetimus žodžius.

Augdamas supranti, kad net savo gyvenime kartais nežinai, kokius žodžius ir kaip pasakyti, kaip elgtis atitinkamose situacijose. Nuo vienuoliktos klasės apsisprendžiau rimčiau, supratau, kad tai nebus Holivudas ir kad pasaulis truputį kitoks, net nesvarsčiau kitų variantų. Teko metus palaukti, nes Muzikos ir teatro akademijoje ne kiekvienais metais rinko kursą, į kurį norėjau, galiausiai įstojau ir niekada nepasigailėjau šio savo sprendimo.

Ką tėvai manė apie šį apsisprendimą, nesakė, kad geriau mokytis rimtesnės, žemiškesnės specialybės?

Ne, niekada, už tai jiems esu dėkinga. Visuomet mane labai palaikė, net kai metus nestudijavau, dirbau padavėja. Žinau, kad dažnai žmonės, kurie patys baigę su menu susijusią specialybę, paragavę tos karčiosios pusės, kad ne visada turėsi darbo, ne visada būsi tikras dėl stabilių pajamų.

Turi gerai žvaigždės sukristi ir viskas susidėlioti, kad galėtum gyventi užtikrintą gyvenimą. Tai patyrę žmoės dažniau savo vaikams linki turėti bent kokią nors stabilią profesiją, amatą, kad jei kas, galėtum kažką kita daryti. Bet galiu visada eiti dirbti padavėja (juokiasi – aut. past.).

Drįsčiau teikti, kad aktoriumi gali būti tik stiprus žmogus, ar pritartumėte?

Taip, turi būti stiprus. Bet ir jautrus, gerai išsiugdytos fantazijos, gebėti nepamesti savęs, per daug nepasiduoti emocijoms, visą laiką laviruoti. Kai esi scenos žmogus, kad ir kokį kelią pasirenki, ar vaidinti tik teatre, ar autoriniame kine, ar populiaresniuose, komerciniuose projektuose, vis tiek visur susiduri su nesibaigiančia kritika – režisieriaus ir žiūrovų, komentatorių.

Vien dėl to turi turėti tvirtą stuburą, nes tavo vaidmuo nebūtinai atspindi, koks tu esi žmogus. Man tai buvo gana sunku įsisąmoninti.

Turbūt, susiduriate su sunkumais, kaip juos įveikiate?

Stengiuosi vienu metu per daug visko neužsikrauti. Jei repetuoju naują spektaklį, dėmesį sutelkiu ten, žinau, kad vasarą laukia didelis filmas, bandau kitus darbus patraukti į šalį ir koncentruotis į vieną. Yra buvę, ypatingai karjeros pradžioje, kad turi priimti visas galimybes, esu perdegusi ir ne kartą, visko buvo per daug, nes nuolatos yra emocinis krūvis. Ne tik turi laikyti šešių skirtingų spektaklių tekstus galvoje, bet ir kasdien išgyveni tikras emocijas, vaidini, jas prisišauki. Paskui svarbu išmokti sugrįžti į ramybės būseną. Pagrindinis dalykas – savo kūną, ir fizinį, ir emocinį, psichologinį, labai mylėti, saugoti ir, kai tik turi galimybę, ilsinti, nuraminti savo nervų sistemą.

Kaip tai darote?

Yra daugybė metodikų: kvėpavimo technikos, pasivaikščiojimai gamtoje, labai padeda sportas, režimas, miegas, nebendravimas su žmonėmis, nes save visą išdalini, kai į tave žiūri 500 žmonių scenoje, aišku, kad paskui jautiesi išsunktas, reikia, kad tas energijos lygis, kurį atiduodi, atsistatytų.

Jūsų kūrybinėje biografijoje puikuojasi ir teatre, ir kine sukurti vaidmenys. Kur labiau patinka dirbti?

Jei būčiau priversta rinktis vieną sritį, turbūt pasirinkčiau kiną. Tai gal vaikystės svajonės aidas, save įsivaizdavau kaip kino aktorę, iki šiol kinas yra magija. Kine sukurtas darbas lieka visam gyvenimui, nesvarbu kokiame esi emociniame būvyje ar kokioje situacijoje gyvenime, kaip mano vienas kolega yra sakęs, tu esi geras teatre tiek, kiek geras tavo paskutinis suvaidintas spektaklis.

Vieną dieną gali suvaidinti gerai, kitą blogai, galiausiai spektaklį sustabdo, arba tave pakeičia ir nieko lyg nebūtų buvę. Yra laikinumo jausmas, tai gražu, kaip kokia mandala, kurią vėjas nupučia, antra, kai tu įdedi daug širdies, norisi turėti apčiuopiamą rezultatą, kuris lieka, man tai yra kinas.

Bet abi sritys turi savų privalumų. Lietuvoje kino rinka per maža, kad galėtum gyventi tik būdamas kino aktoriumi. Teatre irgi patinka vaidinti, nes yra kitas geras dalykas, esi čia ir dabar, jauti žmonių grįžtamąjį ryšį, energiją, net fiziškai, ypatingai, kai gerai sekasi spektaklis.

Pagal kokius kriterijus pirmiausia įvertinate gautus pasiūlymus vaidinti kine ar teatre, imtis šio darbo ar ne?

Pirma, pagal tai, kiek turi darbų. Yra buvę, kad visai jų nėra, tada imi viską, ką siūlo. Jei esi derlingame darbų laikotarpyje, turi daugiau skirtingų pasiūlymų, tada gali rinktis. Žiūriu, ar patinka scenarijus, svarbu žmonės, su kuriais dirbsi, tai net pagrindinis dalykas, ne tik režisierius, bet ir kokie bus partneriai, kolegos.

Dažnai mūsų klausia, koks tavo svajonių vaidmuo ar personažas. Niekada neturėjau tokio, visada yra žmonės, su kuriais nori dirbti, arba įsivaizduoji, kad bus gerai, įdomu, galėsi kažko iš jų išmokti. Dažnai renkuosi pagal šiuos kriterijus.

Esu vaidinusi ir prastuose filmuose, ir spektakliuose. Kartais net nežinai, kaip bus. Gali įvertinti, ar tau patinka scenarijus, bet gal režisieriaus vizija visiškai skirsis, ir tau bus nesmagu. Viską esu patyrusi, atlaikiusi, tai gyvenimas, viskas normalu.

Ar galėtumėte paminėti savo darbą, kuris Jums padarė didžiausią įtaką?

Kiekvienas darbas ir nueitas etapas suformavo mane kaip asmenybę ir, tikiuosi, dar formuoja. Reikšmingi patys pirmi darbai ir teatre, ir kine, būdama studente, pirmame ar antrame kurse, jau vaidinau, anksti įlipau į realią profesiją. Paskui buvo vaidmenų kine, kuriuos iki šiol patinka žiūrėti. Svarbūs ir tie, kuriais nesididžiuoju, nesu patenkinta savo darbu ar galutiniu rezultatu, bet išmoksti tam tikras pamokas. Vieno negalėčiau išskirti.

Esate minėjusi, kad Lietuvos kine visada jaučiate skirtumą nuo teatro: čia tu rūpi ir kaip žmogus. Plačiau pakomentuokite šią savo išsakytą mintį.
Puikiai atsimenu, ką tuo metu galvojau, dabar taip nebemanau. Tai etapas, kai teatras buvo sužeidęs, įskaudinęs, atrodė, kad ši profesija yra tapatu tam, koks aš esu žmogus.

Jei nepavykdavo šimtu procentų sukurti kokį nors vaidmenį, kad visi girtų, režisierius nė pastabos nepasakytų, mane tai labai skaudindavo, į save kritiškai žiūrėdavau.

Turbūt, tada jaučiau, kad nelabai rūpi mano, kaip žmogaus, emocinė būklė, tik koks bus rezultatas. Per daug jautriai ir skaudžiai žiūrėjau į tam tikras nesėkmes.

Mano kelyje pasitaikė kino režisieriai, kuriems rūpėjo ne tik rezultatas, bet ir aš, kaip žmogus. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Dabar iš laiko perspektyvos suprantu, kad čia kiekvieno asmeninė patirtis, tam tikru metu buvau per silpna.

Ar manote, kad geriausias aktoriaus įvertinimas, kai visi visur jį atpažįsta?

Vienas žmogus gali būti žinomas dėl skandalų kėlimo, kitas gal tik keliasdešimčiai žmonių, teatro gurmanams. Mano nuomone, kiek žmonių prieis prie tavęs parduotuvėje, neapsprendžia, ar tu esi geras kūrėjas, bet žinoma, malonu, kai atpažįsta, padėkoja už tavo vaidmenį, parašo žinutę, kad patinka tai, ką darai.

Vaikystėje visi, kurie svajojo būti aktoriumi, dainininku, kažkuo populiariu, galvojo, kad didžiausia svajonė būti atpažintiems, o dabar taip, bent man, nebeatrodo.

Būna dienų, kad nenori, kad parduotuvėje į tave žiūrėtų. Ne žmonių, kurie tave atpažįsta, skaičius parodo, ar esi talentingas, bet visada malonu sulaukti gero žodžio.

Be jokios abejonės, ne mažiau malonu ir pelnyti įvertinimą. 2017 m. gavote „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią antraplanį aktorės vaidmenį filme „Šventasis“. Ką jis Jums reiškia?

Žinoma, labai smagu, ypač tada, kai gauni įvertinimą, kai nelabai tiki savimi, tai gali grąžinti į tą kelią. 2017 metai buvo seniai, galima būtų laukti kažko naujo (juokiasi – aut. past.).

Kartu su kolege kupiškėne Agne Kaktaite kartu vaidinote filme „Sesės“. Ar smagu buvo kartu dirbti?

Tik geriausi žodžiai apie Agnę, artimai bendraujame, draugaujame iki šiol, juolab kad mes turėjusios bendrų patirčių, pas tą patį kurso vadovą Aidą Giniotį baigėme aktorinį, buvo ir gyvenimiškų bendrų patyrimų. Suartino ir darbas kartu, nemažai važinėjome po įvairius festivalius. Tai šiltas, mielas žmogus, ją vertinu kaip dar vieną sesę. Filmas „Sesės“ – vienas iš darbų, kuriuo didžiuojuosi, režisierius Laurynas Bareiša mane nustebino savo humaniškumu ir rūpesčiu.

Ar gauti vaidmenys būna mieli, ar juos reikia jaukintis?

Labai priklauso nuo vaidmens. Yra tokių, kai pradžioje nerandi santykio, pateisinimo, kodėl taip elgiasi tas personažas, nesupranti, nežinai, kaip jį išreikšti, jautiesi pats negeras, nestipri asmenybė suvaidinti. Vaidmenys kartais būna toliau nuo tavęs, tavo asmenybės, reikia rasti argumentacijas, suvokti, kas suformavo tokį charakterį, šita dalis neretai būna sunkesnė, bet ne veltui yra toks dalykas, kaip atranka. Nors režisierius dažnai žino, ką tu gali ar atitinki tipažą, retokai būna, kad gautum vaidmenis, labai nutolusius nuo tavęs, dažniausiai tai, ką gali suvaidinti.

Kaip Jums sekasi atlikti naują, žmonos, vaidmenį?

Žemaičių charakteris nėra iš lengvųjų, bet manyje šaknys iš Kupiškio taip pat ne pačios lengviausios. Reikia mokytis savo kampus gludinti, bet kol kas visai gerai.

Kokie šiandien Jūsų kūrybiniai darbai?

Tuoj po pokalbio skubėsiu į repeticiją. Repetuojame naują spektaklį, įdomi patirtis, režisuoja Tadas Vidmantas, kuris yra kino režisierius, tai bus jo pirmas teatro darbas. Įdomi pjesė, geri partneriai, premjera numatyta, rodos, sausį, kviesime žmones ateiti, gal pavyks įkalbėti ir Kupiškį įtraukti į gastrolių sąrašą.

Beje, labai retas Jūsų vardas. Kas jį sugalvojo?

Tėtis man davė šį vardą. Povilo Dirgėlos ir Petro Dirgėlos knygoje „Šalavijų kalnas“ buvo toks personažas, tėčiui patiko ir jis, ir vardas, nusprendė mane taip pavadinti. Vaikystėje šis vardas visai nepatiko, nes visi pamiršdavo, interpretuodavo, bet dabar išskirtinumas malonus širdžiai, susigyvenau, užaugau iki jo. Vardo Gelminė reikšmė – tai tas, kurio skaudžiai ilgimasi. Ar tai tiesa, nežinau, bet norėčiau tikėti.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur