KAI SAVANORYSTEI ĮKVEPIA SPINDINČIOS ŽMOGAUS AKYS

Savanorystė atsiranda iš paprasčiausio noro padėti be jokio atlygio kitam žmogui. Šiais laikais yra daug savanorystės formų.

Aušra Petronytė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio biuro ekonomikos konsultantė, vykdanti biuro vadovės funkcijas, prieš dvejus metus įsijungė į Kupiškio maltiečių organizacijos veiklą, taip pat ėmėsi tvarkyti kunigų kapus, o savo dvasinę patirtį praturtino apsilankiusi Lurde.

Su ja ir pasikalbėjome apie šios veiklos prasmę, apie tai, kas įkvepia geriems darbams.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Davė priesaiką

Aušra maždaug prieš aštuonerius metus nuėjo į renginį „Maltiečių sriuba“, vykusį prie Kupiškio kultūros centro. Ten pirmą kartą pamatė šios organizacijos savanores Skaistutę Paulauskienę, Gailutę Markelienę ir kitus pagalbininkus.

„Aš tada jiems pasakiau, kad daro labai gražų ir kilnų darbą. Gal po dvejų metų Skaistutė mane pavadino prisijungti prie jų veiklos ir prisiminė, kad jai įstrigo anuomet mano pasakyti žodžiai. Taip pamažu, laisvu nuo tiesioginio darbo laiku ir pradėjau jiems talkininkauti. Iš pradžių buvau stebėtoja, kaip vyksta bendravimas su vienišais senyvo amžiaus žmonėmis ir kitais, kuriems reikia ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet ir pokalbių, dvasinės paramos.

Šiuo metu Kupiškio maltiečiai turi 40 lankomų žmonių“, – pasakojo pašnekovė.

Šių metų vasara jai kaip savanorei buvo ypatinga. Birželio 28 dieną Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje ji kartu su būriu kitų maltiečių davė priesaiką, kad pasiryžta šiai tarnystei – kovoti su aštuonialypiu šio pasaulio skurdu.

Pagal Maltos ordiną ši sąvoka reiškia, kad skurdas nėra vien tik materialinis, bet apima ir dvasinius, socialinius žmogaus gyvenimo aspektus.

Plačiau skaitykite spalio 17 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF