CHARIZMATIŠKŲ ŽMONIŲ DEFICITAS

Kodėl žmonės į vienas vietoves noriai važiuoja net po kelis kartus, o kitos neprikviečia geidžiamų turistų. Kuriamos visokios turizmo strategijos dažnai nepasitvirtina. Sena tiesa, kad tai, kas dirbtinai sukurta, ilgai negyvuoja. Gal būna išimčių, bet tai tik išimtys, patvirtinančios taisyklę.

Per vasarą buvo daug televizijos laidų, straipsnių internete ir spaudoje, pristatančių įvairias Lietuvos vietoves. Daug įdomaus parodyta.

Antai viena moteris buvusiame kaimo parduotuvės pastate įkūrė lėlių muziejų ir nesustodama gali valandų valandas pasakoti apie savo eksponatus.

Kitur yra rankinių muziejus, originalios katinų, akmenų ekspozicijos, visuomenei rodomi gėlynai. Pastarųjų randasi ir Kupiškio krašte. Visko nesuminėsi. Tik peršasi išvada, kad įdomiausi dalykai gimsta iš žmogaus pomėgio, jo hobio.

Man susidarė toks įspūdis, kad Kupiškio kraštui stinga, jaunimo žargonu sakant, kreizi, t. y. keistų, pakvaišusių gerąja prasme žmonių, puoselėjančių beprotiškas, juokingas, smagias, originalias idėjas.

Tiesa, vieną gerą pavyzdį iš senų laikų turi kupiškėnai. Tai šviesaus atminimo Adomo Petrausko sumanyta ir prieš daugiau nei penkiasdešimt metų savo sodybos klėtyje savarankiškai parengta etnografijos eksponatų ir archeologijos radinių ekspozicija. Vėliau ten savamokslio kaimo meistro Jono Laužiko sukonstruotas ir pastatytas originalus pastatas-bokštas gražiai prisišliejo prie muziejaus įkūrėjo sumanymų.

Daug metų ši vieta buvo nemažas traukos centras. Vėliau panašių muziejų ir ekspozicijų atsirado visoje Lietuvoje ir tarsi tapo kasdienybe. Žinoma, gerai, kad iki šiol gyvuoja Adomo įkurtas muziejus, kad ten pradėjęs veikti Uoginių amatų centras tęsia šią veiklą. Bet tai tarsi sušukuota, sukultūrinta, tikslinga edukacinė veikla.

Mirus Adomui Petrauskui, nebeliko šios vietos magnetizmo, traukos. Ir nieko čia nepadarysi. Nebent atsirastų kitas ne mažiau charizmatiškas žmogus.
Šią vasarą teko įsitikinti, kad visgi rajonas lankomas, kad kai kurių edukacijų grafikas labai įtemptas.

Gaila, bet pavieniai turistai, šeimos dažnai negali užsisakyti edukacinių programų, nes jos pritaikytos didesniam žmonių būriui. Viena išeičių sumokėti už įmanomą minimalų žmonių skaičių. Verslo elementas, žinoma, svarbus ir pramogų retai gausi už dyką. Bet ne visi tiek gali mokėti, o sumokėjus kartais pajaučiama, kad ta edukacinė programa nebuvo tiek verta. Būna ir atvirkščiai, kai vien už avytės paglostymą, primenantį vaikystę kaime, norima atsilyginti kur kas labiau.

Šiais laikais žmonės moka reklamuotis socialiniuose tinkluose ir kitais kanalais. Bet ši reklama dažnokai skiriasi nuo tikrovės. Tikiesi vieno, gauni kitką. Blogiausia, kai žmonės, įpratę prie liaupsių, bijo kritikos. Pastabos iš šalies visuomet naudingos. Tai stimulas tobulėti, o ne pasikėsinimas į verslą. Skaudžiai reaguojantys žmonės gal nepasitiki savimi ar yra užrietę nosį?

Taigi kiekvienoje veiklos srityje reikia išskirtinių žmonių, turinčių originalių idėjų ir sugebančių jas įgyvendinti, galinčių paskui save vesti kitus. Sėkmė ateina tada, kai kažką darydamas nemeluoji nei sau, nei kitiems.