VERONIKA – APIE SAVO GYVENIMO VAIDMENIS

„Kūrybiškumo genas“

Veronika Urbonaitė-Barkauskienė – miesto sociologė, tinklaraštininkė, trijų vaikų mama. 2020 metais išleido knygą „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Tai socialinis tekstas apie šios kartos tėvystę.

Su Veronika kalbėjomės apie šiandienos darbus, tėvystės problemas, ryšį su Kupiškiu, sau skiriamą laiką. Palietėme ir kūrybiškumą, kurį galime apčiuopti visur, ir atliekant kasdienius darbus, ir auklėjant vaikus.

Jurga BANIONIENĖ

Veronika, viešojoje erdvėje Jūs pristatoma kaip miesto sociologė, tinklaraščio „Pterodaktilis“ autorė. Kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti tinklaraštį? Kodėl Jums tai artima?

Pirmas tinklaraštis „Sociali sociologija“ buvo sukurtas studijų laikais draugų sociologų, jie pakvietė prisijungti. Tinklaraštis geras žanras tuo, kad smarkiai neįpareigoja. Rašymas viešai žurnalistiniu atžvilgiu turi aiškias taisykles, apribojimus, tam tikrą kalbos formą. Aš tą irgi dariau. Studijuodama truputį rašiau į žurnalą „Miesto IQ“, ėjusį keletą metų, bet man patiko tinklaraščio žanras, pirmiausia, savo kūrybiškumo nevaržomumu.

Tinklaraštis „Sociali sociologija“ gyvuoja iki šiol, jis turbūt ir atvėrė suvokimą, kaip gali būti smagu rašyti su draugais, kompanijoje, kai apie tinklaraščio formatą pradeda burtis kiti žmonės, nes internetas nuima tam tikras ribas. Kai susilaukiau vaikų, šiek tiek atitrūkau nuo kolegų sociologų aplinkos, grįžau prie žurnalistikos. Rašiau žurnalui „Tavo vaikas“ ir tuos tekstus sudėjau į asmeninį tinklaraštį „Pterodaktilis“.

Jis tapo tam tikra forma kovoti su vienišumu, nes jo daug buvo auginant vaikus. Tinklaraštį atrado daug moterų, mamų, auginančių vaikus, su kuriomis užsimezgė bendravimas, ir vienišumo iš esmės nebeliko.

„Pterodaktilis“ dar kabo internete, tai kaip istoriniai tekstų rinkiniai, bet turbūt bent trejus metus visiškai neberašau, gal kada nors prie to grįšiu. Šiuo metu išsirašau kitur, mano darbas su tuo susijęs.

Kur šiuo metu darbuojatės?

Seimo tyrimų skyriuje. Rašau įvairiomis temomis, dažniau socialinėmis, atsakinėju į faktines užklausas, renku informaciją, ją apibendrinu.

Šiek tiek dirbu Vilniaus universitete, su kolegomis sociologais atliekame tyrimą apie Vilniaus viešąsias erdves, apie tai, kaip posovietiniu laikotarpiu keičiasi pagrindinės, centrinės viešosios erdvės.

Vienos transformuojasi, kitos, pavyzdžiui, Sapiegų parkas, Petro Cvirkos skveras, lieka šiek tiek užkonservuotos. Bandome suprasti, kokia viešųjų erdvių keitimosi įvairovė.

Tai pagrindinis Jūsų, kaip sociologės, tyrimų laukas?

Taip, tai miestas, viešosios erdvės. Taip pat tyrinėju miesto grafičius, iš esmės miesto erdvę ir jos viešumo aspektus.

Kodėl sudomino būtent ši sritis?

Gal tai susiję su tuo, kad esu kilusi iš mažo miestelio, iš Kupiškio. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, miestą mačiau kaip kažkokį stebuklą, man jis nebuvo kaip savaime suprantamas dalykas. Kai 2002–2004 metais pamačiau grafičius, tai buvo ypatingi dalykai, nes Kupiškyje jų tiesiog nebuvo, tik bandymai. Miestas man visuomet buvo kažkas patrauklaus, kitas pasaulis.

Grafičiai – kontroversiškai vertinamas dalykas. Vieni juos traktuoja kaip meną ant sienų, kiti nusiteikę priešiškai. Kokia Jūsų nuomonė apie grafičius?

Jų negalima įvardyti keliais žodžiais. Grafičiai ir yra kontroversija, ir pažeidimas, ir tam tikra raiškos, politinės, meninės, priemonė. Tuo ši sritis labai įdomi, nes ji nevienareikšmiška. Natūralu, kad žmonės pyksta, to nenori, siekia šį dalyką kontroliuoti, bet tiesa tokia, kad grafičiai yra nuo istorinių laikų, kada dar nebuvo aerozolinių dažų, tai buvo ir bus. Mano, kaip sociologės, interesas yra suprasti, kaip tai veikia, kokios žinutės norimos perduoti, kodėl žmonės tai daro, o ne konkrečiai įvardyti, gerai tai ar blogai. Grafičiai tiesiog yra miesto gyvenimo dalis.

Kupiškyje yra puikių grafičių. Ar teko su jais susipažinti?

Pastaraisiais metais retai atvažiuoju į Kupiškį, bet žinau, kad šis judėjimas atėjo iki čia, vyksta tam tikra prasme mažo miestelio miestėjimas. Iš Kupiškio kilęs Marius Skrupskis, čia yra įspūdingų jo darbų, kaip ir visoje Lietuvoje. Kai pamatau Mariaus darbus, visada atsimenu Kupiškį ir džiaugiuosi, kad yra puikių jo išugdytų žmonių.

Kokia grafičių kultūra Vilniuje?

Ji turi senas šaknis. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, grafičių judėjimui buvo maždaug 20 metų. Jis turi savo istoriją, bendruomenes. Vilnius yra ir Europos žemėlapyje, ne vien Lietuvos gyventojai domisi grafičiais, kuria juos sostinėje, bet ir visos Europos žmonės įsitraukia į šį tinklą.

O kodėl pasirinkote būtent sociologijos mokslus?

Į sociologiją atėjau ne iš karto, magistrantūros studijose. Mano bakalauro studijos buvo istorijos fakultete kultūros istorija ir antropologija.
Pasirinkau jas, nes atrodė, kad turėtų būti labai įdomios. Taip ir buvo, daug skaičiau, domėjausi kultūra, jos istoriniais momentais.

Mokydamasi supratau, kad norėčiau labiau gilintis į kultūrą, ėmiau skaityti įvairių autorių knygas ir susipažinau su tuo, kas yra sociologija. Patraukė autoriai, lietuviai sociologai, Artūras Tereškinas, kuris rašė ir literatūriškai, ir analitiškai. Tai buvo naujas žanras, sritis, per kurią įdomiai ir visai kitaip gali pažiūrėti į žmones.

Kaip Jūs apibūdintumėte sociologiją?

Tai labai platus mokslas, apimantis didelį spektrą. Žmonės mano, kad sociologija yra apklausos, interviu, kada reikia užpildyti anketas, surinkti daug duomenų, kad tai apie statistiką. Iš dalies tai ir yra sociologija.

Mano sritis – kokybinė sociologija, visai kiti metodai, kai daromi interviu, kalbantis su žmonėmis valandą, kartais dvi, įrašinėjant ir paskui analizuojant duomenis, iš kurių galima daryti tam tikrus apibendrinimus.

Dabartiniu metu su kolegomis atlieku viešųjų erdvių Vilniuje stebėjimus, kartais tiesiog susėdame ant suoliuko ir žiūrime, ką žmonės veikia, kokius objektus stebi, prie kokių prieina ir pan. Viską užsirašinėjame, paskui analizuojame ir pateikiame tam tikras įžvalgas.

Kokią įtaką visuomenei daro sociologai?

Sociologai pateikia įžvalgų apie kasdienius dalykus, apie kuriuos žmonės giliau nepagalvoja. Jie pastebi dėsningumus, kurių sąmoningai nesuvokiame. Galima didelė nauda supratimo, kaip mes, kaip visuomenė, veikiame, kodėl renkamės vienus dalykus, o ne kitus, galimybė sąmoningiau pasižiūrėti į savo pasirinkimus ir būvį.

Pakalbėkime apie Jūsų 2020 metais išleistą knygą „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Kas ją inspiravo?

Knygos pradžią sąlygojo mano tekstai, kurie buvo tinklaraštyje. Niekada nežinai, kada internete gali kažkas sugriūti ir pradingti. Pamaniau, kad būtų prasminga ne tik tuos tekstus sudėti į knygą, bet ir galbūt atsispiriant nuo jų parašyti nuoseklų kūrinį su savo pastebėjimais.

Knygoje kalbate apie tėvystės problemas. Ar ji skirta tik tėvams?

Man sunku pasakyti. Girdėjau atsiliepimų iš ją skaičiusių žmonių, kurie neturi vaikų, kad jiems tiesiog buvo įdomu iš bendražmogiškos pusės, bet turbūt labiausiai ji tėvams, kurie atpažįsta tam tikras būsenas, potyrius ją skaitydami.

Ar Jums knyga buvo tarsi terapinis rašymas?

Manau, kad taip, nes kalbėjau apie vienatvę, iš kurios atsirado tinklaraštis.

2018 metais su šeima buvome išvažiavę gyventi į Švediją. Man tai buvo didelės vienatvės laikas. Aiškiai žinojome, kad atvykome dvejiems metams.
Švedija – gana šalta šalis, neįsisukome į bendravimą, vaikai maži, tad daug laiko leidau savo šeimos aplinkoje, tarsi kokone. Vienas iš momentų, kodėl ėmiausi rašyti, buvo bandymas įprasminti tą buvimą per kasdieną, motinystę, tuo pat metu – kūryba.

Gal kirba idėjų antrai knygai?

Minčių yra, bet visai kitomis temomis. Turbūt, reikia atrasti laiko, kad būtų šiek tiek daugiau erdvės nei jos yra dabar. Norėčiau knygos formatu įprasminti kažką iš savo miesto studijų.

Veronika, Jūs ir trijų vaikų mama. Kaip viską pavyksta suspėti, suderinti daugybę savo vaidmenų ir neprarasti pusiausvyros?

Tai sunku. Mano vaikai dabar gana dideli. Dvynukėms Elžbietai ir Adelei 12 metų, Antanui 9 metai. Vaikai įgyja vis daugiau savarankiškumo, labai tuo džiaugiuosi. Ateina pojūtis, kad po truputį turiu legalaus laiko sau.

Dabar atrodo, kad kol juos auginau, ėjau vamzdžiu, kai nesimato, kas vyksta aplinkui, kad yra pavasaris, viskas žydi. Mažų vaikų priežiūra ir yra tai, kad po truputį iš to vamzdžio išeini, bent man taip buvo. Turbūt, tai nėra geras dalykas, geriau, kai žmonės turi pagalbos, geba ją priimti, bet man tas laikas buvo sunkus, rašymas tapo vienu iš nedaugelio prieinamų būdų, kaip iš to vamzdžio išlipti.

Šiandien sąmoningumo daugėja ir iš jo išlindau (šypsosi – aut. past.). Vaikai užaugo ir aš pati tam tikra prasme užaugau.

Šių laikų tėvams sudėtinga, reikia suktis tarp darbų ir vaikų priežiūros. Kokių patarimų jiems turite, kaip nepamesti savęs?

Patarčiau mokytis iš savo klaidų. Nedariau dalykų, kuriuos reikia. Svarbu sugebėti rasti laiko sau, paprašyti pagalbos. Puikiai atsimenu, kai turėjau mažus vaikus ir girdėjau šiuos patarimus, bet jie atrodė kaip iš kosmoso. Pavyzdžiui, esame Švedijoje, vyras dirba, mes negalime pasisamdyti auklės ir pan.

Nebuvo progos išeiti ir pabūti tik dviese. Buitis tiesiog įtraukia. Bet iš tiesų, netgi tokioje situacijoje įmanoma rasti erdvės sau. Tai labai svarbu.

Reikia mokėti atsitraukti, šiek tiek atsiskirti nuo vaikų, nebijoti, kad jie pražus išėję į darželį, pabuvę su giminėmis, kažkuo užsiimti, gal bėgioti, vaikščioti, rasti, kaip išsiplėšti iš rutinos. Man kelerius metus nepavyko to padaryti, labai noriu palinkėti, kad kitiems pavyktų.

Augote kartu su dviem sesėmis, pati turite tris atžalas. Ar norėjote gausesnės šeimos?

Jokių strategijų niekada neturėjau. Mano pirmagimės buvo dvynės, to juk nesuplanuosi. Kai jos augo, nors visa jų gimimo, pirmų metų patirtis buvo labai sudėtinga, slypėjo vidinis jausmas, kad dar ne viskas, kažkas dar nori ateiti, nėra visiškos pilnatvės. Ne tik man, bet ir vyrui. Gana greitai, kai dukroms buvo treji su puse, gimė Antanas. Dabar labai džiaugiuosi, kad jie trys, metų skirtumas nedidelis, vaikai dar turi stiprų ryšį.

Kaip auklėjate savo atžalas, kas Jums svarbiausia?

Labai svarbus momentas yra neužgožti vaiko, duoti jam erdvės suprasti, koks jis yra pats iš savęs, ir padėti eiti jo keliu, ne savo suformuotu. Kartais perspaudi ar erdvės palieki per daug, toks nuolatinis vidurio ieškojimas. Vaikai dažnai užčiuopia silpniausias, jautriausias vietas, svarbu tame nesusiskausminti.

Mano merginos gana griežtos, tikslios, nebijo pasakyti savo nuomonės ir kiekvieną dieną mane moko priimti kito žmogaus griežtą nuomonę, koks jis nori būti. Girdžiu labai daug „ne“ iš savo vaikų ir stengiuosi išgirsti, koks yra jų „taip“, kaip priimti tai, kad jos kitaip mato pasaulį, kitkuo domisi. Pavyzdžiui, mano dukros nuo septynerių ar aštuonerių metų nusprendė, kad nenešios suknelių ar sijonų, tik kelnes. Visos nupirktos gražios suknelės buvo tiesiog išdalytos, padovanotos.

Turiu tai priimti, nes joms taip gerai. Negaliu versti žmonių, kurie turi laisvą valią, aiškiai žino, ko nori, gyventi kitaip. Žinau, kad jei spausiu, bus tik blogiau, o jeigu jos turės laisvę, gal kada nors užsinorės suknelių pačios.

Norėtųsi grąžinti Jus į Kupiškį. Užaugote žurnalistų, kūrybiškų tėvų šeimoje. Ar tai turėjo įtakos, kad ir Jūs rašote?

Turbūt, taip. Atsimenu nuo mažų dienų spausdinimo mašinėlės garsą namuose ar redakcijoje. Rašymas man visada atrodydavo kaip natūralus dalykas. Ką žmonės veikia? Jie valgo, miega, vaikšto ir rašo, tai buvo savaime suprantama. Pamenu vieną juokingą istoriją. Jau draugavau su savo vyru Vyteniu, jis rašė magistro darbą ir vis pasiskųsdavo man, kaip sunku rašyti. Apie tai pasakiau savo tėčiui. Jis nesuprato, kaip gali būti sunku, tegul tada renka kompiuteriu. Jo suvokimu, sunku rašyti gali būti tik fiziškai, pavyzdžiui, kai skauda ranką. Turbūt, rašymas šiek tiek persidavė iš tėvų.

Dažnai negalime atsakyti, ar kūrybiškumas įgimta ar išugdoma savybė. Kaip Jūs manote?

Kiekvienas žmogus atsineša savo kūrybiškumą, bet specifinį, individualų. Tai, kas tradiciškai suvokiama, kaip kūrybiška, nebūtinai kiekvienam žmogui lemta. Juk yra žmonių, turinčių auksines rankas, jie gali išardyti automobilio variklį, jį sudėti ir jiems tai nuostabi kūrybos sritis. Tai taip pat kūrybiškumas. Kiekvienas turi tą gyslelę, tiesiog reikia neįsisprausti į primestą apibrėžimą, kad kūrybiškumas būtinai yra menas ar kažkas panašaus. Matematika, programavimas, kiti mokslai yra kūryba. Santykiai tarp žmonių – lygiai taip pat. Arba gebėjimas burti žmones, prakalbinti juos, organizuoti tam tikrus dalykus ir visokie kitokie talentai.

Vaikai yra kūrybiški, savuose tai irgi matote?

Labai daug, stebėdama, kaip jie žaidžia, sugalvoja vardus gyvūnams, sukuria istorijas. Visas aplinkinis pasaulis jiems dar labai gyvas, kasdienybė pilna kūrybos. Mano vaikai, nors jau prasidėjo ankstyva paauglystė, dar yra ten, kur stebuklai, gyvastis.

Šiandien daug kalbama apie ekranų daromą žalą. Juk tai tiesus kelias užgniaužti kūrybiškumui. Ar ribojate vaikų naudojimąsi išmaniosiomis technologijomis?

Labai. Stengėmės telefonus vaikams duoti kuo vėliau, rodos, antroje klasėje, bet dar ne išmaniuosius. Skeptiškai į tai žiūriu. Matau, ką su suaugusiais daro socialiniai tinklai, suprantu, kaip tai kenkia mažoms smegenims. Kažkada ateina laikas, kai tai neišvengiama, kad su bendraamžiais turėtų bendrų taškų, bet telefonui skiriama ne ilgiau valandos ar pusantros per dieną.

Džiaugiuosi, kad mano vaikų mokyklose telefonai ribojami, jie skirti tik tam, kad būtų galimybė susisiekti su tėvais. Aišku, planšetės per pamokas, jei tai susiję su ugdymu, nėra blogas dalykas, bet kai vaikai įkrenta į socialinius tinklus ar vaizdo žaidimus, praranda bet kokią laiką nuovoką.

Veronika, koks dabar Jūsų ryšys su Kupiškiu. Jis dar artimas, savas?

Kai tėvai buvo gyvi, labai dažnai atvažiuodavau, sekdavau, kas vyksta. Su jų netektimi šiek tiek nutolo ir Kupiškis. Dabar atvažiuoju kartą ar du per metus, bet stebiu viską iš šono, daug dalykų nebeatpažįstu.

Ką pastebite, koks gimtasis miestas?

Jis darosi svetimas, nebežinau, koks ten gyvenimas. Iš tiesų, yra ir daug gerų dalykų, atsiranda kavinių, įdomių vietų, kur nueiti, atvažiuoja naujų žmonių. Gyvybės vis daugiau. Per instagramą kartais pamatau, kas ką daro Kupiškyje, ir susikuriu tam tikrą įspūdį.

Koks Jūsų laikas sau, baigus visus darbus, atsiribojus nuo šeimos.

Norėčiau sakyti, kad daug skaitau. 2022 metais apsigyniau disertaciją, buvo daug skaitymo. Treji metai praėjo ir tik dabar po truputėlį grįžta noras skaityti grožinę literatūrą. Einu link to, kad mano laikas su savimi būtų grožinėse istorijose.

Labai ieškau gyvo santykio su gamta, savo kūnu, bandau prisijaukinti sportą, nors visą gyvenimą tai buvo ne sava sritis, norisi pajausti, kad kūnas ne tik mašina, kuri mane nešioja, viską už mane daro, bet ir mano tiesioginė dalis. Gerai jaučiuosi vaikščiodama, miške, atjungdama mąstymą, tai, ką darau darbe, bandymą suprasti, apibendrinti.

Ačiū už laiką, skirtą pokalbiui.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur