IŠ KUR ESAME IR KUR EINAME

„Kūrybiškumo genas“

Vytautas BALČIŪNAS, kultūrologas

Kas tai yra giminės, šeimos kultūra? Turi žinoti mažiausiai dvi savo senelių, prosenelių eiles. Tada tu garbingas žmogus, nes žinai tą savąjį pamatą.
Žydai, rodos, žino net septynias savo protėvių eiles. Tautos labai įvairiai tai interpretuoja, bet bendras vardiklis aiškus – tu turi žinoti savo šaknis.
Paprastai iš giminės atsiranda po vieną, du, tris žmones, kurie ir rankraštines knygas sudaro, ir giminės sueigas rengia.

Būna taip, kad nebėra ko paklausti, atsiminimų užrašyti, tai bent giminės medį sudaro, kam kas gimė, vaikų vardai, gimimo ir mirties datos, kitos svarbiausios gyvenimo datos, vietos.

Kitiems dar labai rūpi žmogiškoji, humanistinė šaknis, kur yra giminėje šviesos, gėrio siekimo elementas. Koks žmogus daugiausia pasiekė, ką jis padarė. Tas tiesos ieškojimas. Giminės istorijos tikrumo paieškos. Biblinė esminė tezė, Kristaus žodžiai – tiesa padarys jus laisvus. Tad žmogus kaip asmenybė turi siekti tiesos.

Tie, kurie aiškinasi, kurie išsiaiškina maksimaliai iki galo giminės giją, pagydo savo atmintį, savo sielą ir perduoda tai ateities kartai tikriau, giliau, autentiškiau. Augina ir sustiprina save ir savo šeimas, ir kartu savo kraštą, savo Tėvynę.

Galbūt sociologų moksliniai tyrimai, sociologinė analizė gali duoti išsamų vaizdą, kiek nuo savęs pažinimo priklauso visuomenės stabilumas ir tvirtumas.
Jie greičiausiai mato išsamesnį vaizdą. Jie renka visus liudijimus, tas knygas, o mes matome tik epizodiškai, iš dalies, kiek susiduriame su tuo gyvenimiškoje plotmėje.

O ar svarbu šeimos istorijas viešai skelbti, tai priklauso nuo to, kokios tos istorijos. Kiek jos gali būti svarbios bendro gėrio kūrimui, visuomenei.
Labai svarbus dėmuo, kad pasakojimas apie save, santykį su šeima, giminės istorija būtų pradedamas nuo būsenos, kai žmogus suranda tašką, kada jis praeityje buvo laimingas, jautė laimės pojūtį.

Jeigu surandi tą tašką ir pasakoji, bus viena versija. Jeigu pradėsi pasakoti nuo skausmingos patirties, nuo neužgijusios vidinės žaizdos ir žiūrėsi iš jos tamsos, tai tu šviesos ir nematysi.

Daug žmonių pralaimi, kai jie skausmingai surašo, kaip vargo, kentėjo ir galvos į žvaigždėtą dangų niekada nepakėlė.

Kaip Juozo Miltinio yra paaiškinta, kada žmogbeždžionės smegenyse išbudo grožio momentas. Žmogbeždžionė, vaikščiojanti keturiomis, išgirdo griaustinį ir sukluso. Neuroninė reakcija pirmoji – pamatė tekančią saulę ir nepajuto, kaip atsistojo ant užpakalinių kojų. Grožio nuostabos reakcija.

Arba štai Jono Biliūno „Kūdikystės sapnai“: „Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba šviesi, iššluota. Nieko daugiaus nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia Marjona ir meldžias. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo; mudu tik šeimininkais likova.“
Vaikas pirmą kartą save pajunta nuostaboje, kai tądien jo lopšį apšviečia džiaugsmą pažadinęs saulės spindulys.

Grožio išgyvenimas. Jis pradeda savo gyvenimo suvokimą per grožio pajautimo akimirką.

Svarbu surasti, kas giminei buvo šviesiausia, ką pavyko sukurti, sutverti, ką pavyko padaryti ne tik savo šeimai, ne tik giminei, bet ir Lietuvai. O gal ir pasauliui?

Kas kur išmintį parodė, kur kažką sugalvojo, kur visiems buvo pavydu ar nuostabą kėlė.

Tai žmogus tada yra ne vienas ir giminės atminties žinojimas, jo pasakojimas, jo turėjimas duoda svarbumą, tvirtumą.

Šiuo kukliu pasvarstymu galbūt užčiuopta tik mažytė matomoji ledkalnio dalelė. O ta didžiulė nematoma, kuri supinta iš atminties gijų susižinojimo, perėmimo, puoselėjimo, tęsimo, sąšaukos, sąskambių, jau nekalbant apie giliuosius sielos suokalbius, tas nematomas kūrybines galias.

Kodėl, pavyzdžiui, tolima teta, su kuria beveik nebendravai, yra artimesnė už kitas, su kuriomis visą gyvenimą buvai greta?

Arba jutimas, kad tas kažkas, kurio kapas yra kažkuo daug svarbesnis už kitus kapus.

Tai čia energetika, nematomi dalykai, bet labai stiprūs. Sigito Gedos formuluotė apie giliuosius kūrėjų ryšius – „slaptieji sielų suokalbiai“.

Pavyzdžiui, Maironis po Antano Baranausko mirties pasako apie Baranauską, kad be jo ir mūsų turbūt nebūtų buvę. Ir Vincas Mykolaitis-Putinas, skaitydamas paskaitą Vytauto Didžiojo universitete apie Maironį, pasako staiga tą patį, kad be jo ir mūsų nebūtų buvę.

Pozityvizmas XIX a. iškėlė mintį, kad norint kultūrą suprasti, reikia viską apie ją išmanyti. Tada mestasi į bibliotekas, archyvus, išleistos pirmos enciklopedijos, žinynai, sąvadai, registrai.

Ir žmogaus santykio su šeima, su gimine pamatas pirmiausia yra patikrintų faktų žinojimas, jų patikimas rašytinis turėjimas, pasitikrinimas, suderinimas.
Iš kur esame, kas esame, kur einame.

Tradicija saugo žmogų, tiesia jam giminės patvirtintą kelią, o kartu yra ir kitiems pavyzdys, kas svarbiausia, į ką atsirėmęs žmogus tampa tvirtesnis ir tauresnis.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur