Po mažą žingsnelį trepsime link rudens.
Gamtoje irgi juntama metų laikų sankirta, kai susimaišo paskutinis vasaros lengvumo dvelksmas ir rudens alsavimas.
Šermukšnių uogas, paprastai sunokstančias rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjį, raudonuojant seniai buvo galima pamatyti vaikštinėjant po Uošvės Liežuvio salą. Klimato kaita.
Neseniai rašėme, kad Uošvės Liežuvis po truputį keičiasi, atsiranda naujų meninių akcentų, darniai įsiliejančių į šią žalią erdvę.
Stabtelėti kviečia sapnų gaudyklės, skambantys mediniai varpeliai, ant medžių nutūpę metaliniai drugiai.
Bene viskas gaminta iš gamtinių medžiagų, surastų pačioje saloje. Poilsio akimirkai – hamakai.
Šią vasarą teko dažnai vaikštinėti po Uošvės Liežuvį, turbūt nebuvo nė vieno vakaro, kad rasčiau juos tuščius.
Vaikai mėgsta pasisupti, paaugliai sukritę šnekučiuojasi, dviratį mynęs kupiškėnas kojas ilsina.
Vadinasi, funkcionalu, reikalinga. Iš žmonių išgirdome pastebėjimų, kad šioje jaukioje hamakų zonoje tarp pušų reikėtų švieselių girliandos medžiuose, tai sukurtų dar jaukesnę poilsio atmosferą.
Svajonė būtų ir vakare apšviestas Uošvės Liežuvis.
Papuošalų galėtų būti ir daugiau, masyvesnių, labiau pastebimų. Uošvės Liežuvio sala – ne tik ramių pasivaikščiojimų vieta, čia dažnai užsuka fotografuotis vestuvininkai, krikštynas švenčiantys žmonės.
Tad reikėtų pagalvoti, ką dar galima sukurti, kas tiktų ir darniai įsilietų į salos erdvę.
Vietos fotosesijoms čia tobulos, bet jas praturtintų žmogaus rankų kurti nauji, subtilūs papuošalai.
Buvo užsiminta ir apie basų kojų taką. Taip pat gera idėja, puikiai deranti šioje vietoje.
Šiandien tai populiari sveikatinimo ir atsipalaidavimo priemonė gryname ore. Takas galėtų būti kartu ir pažintinis.
Saloje daug informacinių stendų apie augalus (beje, juos atnaujinti irgi reikėtų), tad juos galima pastatyti ir prie basų kojų tako.
Kituose rajonuose už pasivaikščiojimą taku ir galimybę gamtą patirti basomis mokame pinigus, o čia įrengus rimtą taką už dyką tikrai lankytojų daugiau pritrauktume.
Dar keli praktiniai pastebėjimai. Grožis grožiu, bet reikia saloje spręsti klausimą dėl tualeto. Kol pontoninis tiltas per marias iš salos į pagrindinę Aukštupėnų poilsiavietę nutiestas ir tualetas prie elingo veikia, tol gerai, bet kai jis nuimamas, jau bėda.
Tiesa, yra medinių tualetų, bet gal galima paieškoti ir modernesnių sprendimų.
Teko girdėti ir po Uošvės Liežuvį vaikštinėjančių žmonių pastebėjimų dėl pagrindinio tako, esą jis labai akmenuotas, eiti pėsčiomis nepatogu.
Iš salos persikėlus į Aukštupėnų poilsiavietę, vėl kiti vasaros džiaugsmai, maudynės, kitokios vandens pramogos.
Nežinau, kur pliuškenasi kupiškėnai, bet marių pakrantė paprastai būna nugulta kaimynų, panevėžiečių, biržiečių, pasvaliečių, kuriuos pažinsi iš tarmės.
Atvažiuoja ne tik pasimaudyti ar tingiai padrybsoti, bet ir pramogas išbando, kai kas atsivežę plaukioja savo irklentėmis.
Vieniems reikia daugiau smėlėto paplūdimio, kitiems ir žolė gerai.
Tiesa, pasigendama labiau išvalytos marių pakrantės, kad maudytis nereikėtų žolėse, kojų akmenys nebadytų.
Atnaujinimo prašosi ir kai kurie žaidimų aikštelės įrenginiai.

Violeta | 2025-08-26
|
Galetų dviracių,pesciujų takus įrengti.Zmones ne vien papludimiuose leidzia laiką.Be to ir nesaugu siauru keliu vaziuoti,eiiti.Reikia. perziureti informaciją stenduose.Juose nurodytas kelias,,o realybeje- baigiasi krumynuose.
Saulius | 2025-08-24
|
Nu ne sala, o pusiasalis. Koks kvailys sugalvojo Uošvies liežuvio pusiasalį vadinti sala? Jie jis perkastas vandens kanalu, tai nereiškia, kad iš pusiasalio virto sala. Jei tai būtų buvusi sala, niekada nebūtų gavusi Uošvės liežuvio pavadinimo. Kam klaidinti žmones ir klastot pusiasalio istoriją?