Pernelyg intensyvaus išmaniųjų įrenginių naudojimo pasekmės atsiliepia vaikų ir paauglių savijautai ir sveikatai, todėl nuo naujų mokslo metų pradžios įsigalioja dviejų ministerijų rekomendacijos, kad ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigos vidaus teisės aktuose nusistatytų, kaip bus ribojamas asmeninių mobiliųjų telefonų naudojimas. Rekomendacijas bendru įsakymu patvirtino laikinai einanti sveikatos apsaugos ministrės pareigas Marija Jakubauskienė ir laikinai einanti švietimo, mokslo ir sporto ministrės pareigas Raminta Popovienė.
Kad mobilieji telefonai mokymosi įstaigose turi būti draudžiami, šios nuomonės laikosi vaiko teisių, sveikatos specialistai, psichologai.
„Mes pasisakome už žodį DRAUSTI, kuris labai aiškus. Kalbame apie ikimokyklinį, priešmokyklinį ir ugdymą iki 10 klasės, kad ugdymo procese, kuris apima laiką nuo įžengimo į mokyklą ir visas veiklas: per pertraukas, ekskursijas, vaikai neturėtų telefonų“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena steigėjų Renata Gaudinskaitė.
Jai antrina ir Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė: „Viskas, kas susiję su žmogaus teisių ribojimu, o visos teisės yra konstitucinė doktrina, turi būti ribojamos įstatymu. Todėl turėtų būti įstatymo nuostata dėl draudimo, o tada gali būti konkretus mokyklos susitarimas, tvarka, kaip to bus laikomasi.“
Tokiam požiūriui pritaria ir Sveikatos apsaugos ministerija.
Tėvai pernelyg naiviai galvoja apie savo vaikus
Kokias grėsmes mato sveikatos specialistai ir mokslininkai dėl pernelyg didelio vaikų ir paauglių įsitraukimo į virtualią ekranų realybę?
Pirmiausia – prieiga prie smurtinio ir pornografinio turinio. Pasak Skaitmeninės etikos centro specialistų, vaikai iki 8 metų sunkiai skiria turinį, kuris reklaminis, o kuris tikras, kuris skirtas parduoti kažkokiai idėjai. Jie neturi šio gebėjimo, todėl svarbu ugdyti kritinį vaikų mąstymą. O didžiosios rizikos susijusios su seksualizuotu ir pornografiniu turiniu.
Kai per paskaitas pradinių klasių vaikų lektoriai klausia, kas yra matę pornografinių vaizdų internete, klasėse pakyla daug rankų. Deja, tėvai dažnai nemato šių grėsmių, nes nesidomi, kuo užsiima interneto platybėse jų atžalos. Suaugusiųjų žinios yra daug siauresnės nei jų vaikų gebėjimas susirasti.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė perspėja, kad vaikai internete gali susidurti su kelių rūšių pornografijos pavojais: vaikai gali susirasti ir žiūrėti, gali būti bandoma juos įtraukti: įkalbėti nusirengti, atsiųsti savo nuotraukų, o tada bandyti šantažuoti. Mezgamos neaiškios pažintys, kai prisistatoma to paties amžiaus mergaite, o iš tiesų tai pagyvenęs vyriškis.
„Ir tai vyksta tuo pačiu metu, kada kai kurie tėvai kovoja, kad mokyklose nebūtų dėstomas lytinis švietimas, o jų vaikai žiūri pačią juodžiausią pornografiją internete. Tėvai neįvertina savo vaikų, nežino, su kuo jie bendrauja, savo atžalas mato kaip mažus ir pūkuotus“, – sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Kenčia emocinė ir fizinė sveikata
Mokslininkai įvardija ir kitas grėsmes, su kuriomis susiduria dalis vaikų, neribojančių laiko prie išmaniųjų ekranų: patyčių plitimą, atskirties didinimą, bendruomeniškumo mažinimą, socialinio lyginimosi skatinimą.
Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad bene pusei šalies mokinių naudojimasis socialiniais tinklais probleminis, tai reiškia, kad naudojimasis sunkiai kontroliuojamas, dėl to nukenčia kasdieninė veikla, prarandama kontrolė, atsiranda įtampa, nerimas, kuris dingsta tik prisijungus.
„Telefonas šiandien yra net ne multimedijos, bet polimedijos įrenginys, jis turi skambinimo funkciją, čia yra ir internetas. Mums tai patogu: ir sąskaitas apmokėti, ir bilietus nusipirkti, pabendrauti ir pramogauti. Bet aš gal galiu su savo suaugusiojo protu ir smegenimis valdyti lengviau, nes žinau, kad man reikia į darbą, kažkur kitur, ir aš galiu liautis. O vaikas negalės. Mes lengva ranka paduodame, o tada pykstame, kad jis nenori telefono padėti, kai kažką paveikia. Vaikui per daug sunku atsispirti pagundoms, kurios sukuriamos jam įtraukti“, – sako Skaitmeninės etikos centro viena steigėjų R. Gaudinskaitė.
Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, šiandien mokyklose ir jų teritorijose nufilmuojama didžiausia patyčių vaizdinės medžiagos dalis. Policija stebi, kad per pamokas vyksta ir psichoaktyvių medžiagų platinimas pasitelkiant mobiliuosius: keliauja žinutės, kur, kokiu metu, kurioje šiukšlių dėžėje bus kažkas paliekama, kada paimti.
Įprotį suformuoja tėvai
Jei vaikas pernelyg daug laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų, jo tėvai gali būti apkaltinti savo atžalos nepriežiūra – taip teigia vaiko teisių specialistai. Juk pirmi kartai prie mobiliojo telefono, planšetės ar kito įrenginio būna tada, kai suaugusieji nori užimti atžalą, kad šis jiems netrukdytų.
„Vaikai įninka į ekranus, nes tėvai juos atstumia, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto direktorė profesorė Roma Jusienė. – Mažiems vaikams duodamas išmanusis įrenginys, pavyzdžiui, kai tėvai kažko laukia ar kai tvarkosi namus. Vietoj to, kad ir vaikus įtrauktų į fizinę veiklą, duotų užduotį, tėvai lyg atstumia nuo savęs ir sako: „Eik ir užsiimk“. Kartais pastūmėja link ekranų, kai nenori, kad vaikas matytų suaugusiųjų problemas (skyrybų, darbinių problemų). Deja, kai nėra gero tikro gyvo ryšio, yra internetinis ryšys.“
Atlikta tėvų apklausa rodo, kad šie savo atžaloms pasiūlo išmaniuosius ekranus, kai nori nuraminti suirzusį vaiką ar jį apdovanoti už gerą elgesį, taip pat tada, kai nori pabendrauti su kitais žmonėmis ar siekia, kad vaikas ramiai elgtųsi viešosiose vietose, ar planuoja užsiimti namų ruošos darbais.
Tačiau virtuali realybė ikimokyklinukui negali suteikti tiek naudos, kiek teikia gyvas bendravimas.
Šio amžiaus vaikas mokosi per patirtį, per žaidimą, kurį susigalvoja pats. Kartu jis mokosi ir savireguliacijos: mokosi numatyti, planuoti, nuslopinti kilusią reakciją, perkelti dėmesį nuo vieno dalyko prie kito, atsiminti tai, ką jis darė iki tol.
Pasak socialinių mokslų daktarės Laurynos Rakickienės, šie gebėjimai vystosi bene sparčiausiai apie 5–6 gyvenimo metus ir yra duomenų, kad lavinimui labiausiai padeda žaidimas, fizinis aktyvumas, sąveikos su aplinkiniais, kasdienių problemų sprendimas.
Kuo pakeisti telefonus per pertraukas?
Apie fizinį vaikų užimtumą, kaip alternatyvą mobiliesiems įrenginiams mokyklose, kalba ir Skaitmeninės etikos centro specialistai. Jie veda mokymus įvairioms visuomenės grupėms: visuomenės sveikatos specialistams, ugdytojams, vaikams ir visiems, kurie domisi probleminiu interneto vartojimu.
Pasak vienos centro steigėjų R. Gaudinskaitės, pats blogiausias modelis pasirinktas tose mokyklose, kuriose telefonai leidžiami per pertrauką, o eidami į pamoką, mokiniai sudeda telefonus į dėžutes ar kažkur kitur. Nedidelį telefoną mokinys gali slėpti drabužiuose, turėti jų kelis.
Antra problema, kad vaikui prieš pamoką sunku atiduoti telefoną, jis turi atsiplėšti nuo jį įtraukusio žaidimo, kai dopaminas sproginėja per ausis, ir jam prireikia laiko, 10–15 minučių, sugrįžti į realybę. Ir tik tada jis gali susitelkti į pamoką. „Kai lankaisi tokioje mokykloje, kuri turi pasitvirtinusi tvarką dėl telefonų, matai vaikus, per pertraukas bendraujančius tarpusavyje, o jei nėra šios tvarkos, visi vaikai pasieniais sulindę į telefonus“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Žiobienė.
Specialistai vieningai sutaria, kad atėmus ekranus iš vaikų ugdymo įstaigoje, privalu juos pakeisti kitokia veikla.
„Mokykloje per pertraukas vaikai turi judėti, bėgioti – tam reikia erdvių ir suaugusiųjų priežiūros. Padaryta daug eksperimentų, kad vaikai pažintines užduotis atlieka daug kokybiškiau po 15 minučių fizinio aktyvumo nei to neturėję. Jei fizinė veikla vyksta žalioje aplinkoje, rezultatai dar geresni“, – aiškina socialinių mokslų daktarė L. Rakickienė.
Dalis suaugusiųjų prieštarauja, kad jei iš mokinių atimami telefonai ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu, jie nebežino kuo užsiimti. Tačiau psichologai su tokia nuomone nesutinka, pasak jų, telefonas greitai pakeičiamas kitokia veikla.
„Žinoma, jei mokykloje nėra jokių laisvalaikiui skirtų erdvių, o tik pliki, tušti koridoriai, kuriuose neleidžiama vaikams nei bėgioti, nei šūkauti, neleidžiama tiesiog būti vaikais, tada galime turėti problemų. Bet mokiniai turi turėti galimybę išeiti į lauką, naudotis erdvėmis, kuriose yra sporto salė ar aktų salė, stalo žaidimai. Geriausia yra leisti patiems vaikams spręsti, įtraukti juos į diskusiją, ką norėtų veikti per pertraukas. Ar reikia sėdmaišių, šachmatų, daugiau kamuolių, o gal nori treniruoklių lauke? Reikia diskutuoti su vaikais, o ne spręsti už juos“, – sako lektorė R. Gaudinskaitė.
Tačiau realybė tokia, kad neretai per pertraukas mokiniams leidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, nes tada mokykloje ramu: niekas nelaksto, nerėkauja, visi sėdi įkišę nosis į telefonus. Ir mokytojai gali atsikvėpti.
„Tačiau profesionalai taip neturėtų mąstyti, tai nėra argumentas“, – teigia lektorė.
Sveikatos biurų atliktos mokinių apklausos atskleidė, kad mokiniams, uždraudus naudotis telefonais mokyklose, sunkios buvo 3 pirmos savaitės. Pasak apklaustųjų, pirmą savaitę visi mušėsi, antrą – vaikai pradėjo pastebėti aplinkinius, prasidėjo socializacija, o trečią savaitę mokiniai jau užsiėmė kitomis veiklomis.
Atlikti tyrimai rodo, kad apribojus ekranų laiką gerėja mokymosi rezultatai. Per pandemiją, kai padaugėjo laiko, praleidžiamo prie ekranų, dalis mokinių, kurie gerai mokėsi, pernelyg įsitraukė į ekranus ir juose liko, krito jų mokymosi rezultatai, nukentėjo emocinė būsena, savijauta.
Mokslininkai skambina pavojaus varpais, nes vaikai prie ekranų praleidžia dvigubai daugiau laiko nei būna gryname ore.
Sveikatos apsaugos ministerijos inf.