„Kūrybiškumo genas“
Pokalbis su Motuzų-Matuzevičių šakos atstovu Laimiu Motuza buvo išties išskirtinis. Pats Laimis – įdomi asmenybė. Keliautojas, vyrų grupės „Ugniavijas“, atliekančios karines dainas, narys, gamtinių tradicijų puoselėtojas, buvęs pradinių klasių mokytojas. Tačiau didžiausią gyvenimo prasmę jis teigia randantis tikėjime.
Jurga BANIONIENĖ
Senelis gyvas prisiminimuose ir kūryboje
Pirmiausia rūpėjo sužinoti, ar prisimena senelį, žymųjį dailininką Boleslovą Motuzą-Matuzevičių. Laimis sakė, kad kaip ir kitiems jo broliams ir sesei teko su seneliu bendrauti, lankytis jo dirbtuvėje. Dažnai sulaukdavo senelio svečiuose Dzūkijoje, Pamerkiuose, kur su tėvais daug laiko praleisdavo sodyboje.
„Prisiminimai epizodiški, nebuvome labai artimi. Senelis koncentravosi į savo kūrybą, kartais pasirodydavo per šventes. Atsimenu, kažkada su juo, su tėvu važiavome po Lietuvą, senelis turėjo nedidelį bloknotėlį ir eskizavo. Kaime, Pamerkiuose, kai atvažiuodavo, irgi tapydavo su molbertu, šalia sodybos“, – pasakojo L. Motuza.
Savo namuose Laimis saugo daugybę senelio paveikslų, sienas puošia ir kitų jo draugų dailininkų darbai. Parodė specialiai jam tėvo dovanotą senelio pieštą miniatiūrą iš tremties, Uchtos.
„Jo paveikslai mane visą laiką lydi, supa, primena apie senelį. Artimiausi tremties darbai, kuriuos jis atsivežė. Tai nesulyginama dvasinė kokybė, vidinė kančia. Jie labai tikri, krauju paišyti, kažkas ypatingo yra tuose paveiksluose“, – pabrėžė L. Motuza.
Laimis paveldėjo iš senelio polinkį į piešimą, tik nerealizavo šio talento. Daug piešė ankstyvos vaikystės metais, darbai išsiskyrė kruopštumu. Iš senelio perėmė ir dienoraščio rašymą. Laimis parodė saugomą savo nuo 10 metų rašytą dienoraštį. Jis iliustruotas spalvingais vaikiškais piešiniais iš įvairių žygių po Kolos pusiasalį, Laplandiją. Kasdien aprašydavo, ką matė.
„Kai grįžome iš Afrikos ir pradėjau lankyti pirmą klasę, piešdavau visokiausius piešinius indėnų, afrikiečių tema, mokytoja labai stebėjosi, kas su manimi ne taip. Juk sovietiniais metais būti Mozambike buvo išties ypatingas dalykas. Mano mama keramikė, kažkada buvo surengta mūsų abiejų darbų paroda.
Gerai pamenu iš vaikystės tą paišymo džiaugsmą, žiūri kokį nors filmą, „Kapitonas Tenkešas“ ar „Kapitono Granto beieškant“, ir paskui viską iliustruoji. Turiu iš senelio paveldėtą menišką talentą, jei norėčiau, galėčiau piešti, man patinka ornamentai, dailyraštis, bet kai augame, mus lydi tam tikra aplinka, patirtys, ne visi realizuoja tam tikrus dalykus“, – tvirtino L. Motuza.
Vieta, kurioje visada atsigauna
Pasukti į meną Laimis sakė niekada nesvarstęs. Senelio charizma, jo, kaip menininko, asmenybės dydis truputį gąsdino. Pasąmonė vedė rinktis savo kelią. Išbandė daugybę įvairių dalykų, daug keliavo, domisi gamtine žemdirbyste, dainuoja, bet didžiausią prasmę randa tikėjime.
„Mano širdis yra teologijoje, septynerius metus tai studijavau universitete, krikščioniškus tekstus, ortodoksų tradiciją. Tai buvo ir bus svarbiausias dalykas, vidinė mano tapatybė. Tačiau to nekeliu į viešumą, laikau savo širdies slaptoje kertelėje, tai mano giliausias širdies lobis.
Visa kita veikla yra žaidimai ir bandymas pragyventi. Čia kaip sudėti į vieną stiklainį akmenis, smėlį, žvyrą. Pirmiausia didžiuliai akmenys, tai teologija, Dievo paieškos, o visa kita mažesni akmenukai, žvyras, vanduo, įvairūs prasmingi dalykai, skirti pasidalyti su kitais: gamtos tyrinėjimas, dainavimas“, – pasakojo L. Motuza.
Laimis gamtine žemdirbyste pradėjo domėtis tada, kai atsirado šeima, gimė dukra. Norėdamas, kad šeima maitintųsi kuo sveikiau, ėmė pats auginti įvairias daržoves.
„Turiu gamtinį pradą, nuo vaikystės su broliu lakstėme po laukus, šaudėme lankais ir žaidėme indėnus. Turiu nuostabų žemės sklypą Dzūkijoje. Tai baltiškoji tapatybė – prisirišimas prie vienos vietos. Man artima šviesaus atminimo Arvydo Šliogerio iškelta filotopijos idėja. Jis sakė, kad prisirišimas prie tam tikros vietos, geras jos pažinimas yra tai, kas duoda atsvarą globalizacijai, žmonių išsikūnijimui, blaškymuisi, begaliniam vartojimui.
Jei žmogus neturi atsakomybės už tam tikrą vietą, namuką, žirgelį, sodelį, upelį, kuriais rūpinasi, tada savo vietą suranda ideologijoje, o tai didžioji blogybė pasaulyje. Net ir labai gražios ideologijos pešasi tarpusavyje.
Džiaugiuosi, kad turiu tokią vietą, kurioje visada atsigaunu, ją pažįstu, stebiu gamtą, užsiimu gamtine žemdirbyste. Visa tai irgi veda link Dievo. Šventasis Raštas yra Dievo knyga, o kita jo knyga – Gamta. Jei nori skaityti Dievo kalbą, artintis link jo, reikia pažinti ir mylėti Gamtą, jos nesugriauti, nepakenkti“, – mintis dėstė pašnekovas.
Dainavimas ir keliavimas – tapatybės dalis
Dar viena neatsiejama Laimio gyvenimo dalis – dainavimas. Būtent muzika jį atvedė prie Dievo.
„Nuo paauglystės atradau Mocartą, Bethoveną, maitinu savo sielą Rosinio, Verdžio kūriniais, esu tokios muzikos mėgėjas. Man pasisekė gyvenime susitikti su dainininku Kostu Smoriginu jaunesniuoju ir pasimokyti pas jį, tai buvo tikras lobis. Dainavimas – talentas, kurį labai vertinu. Man artimas senovinis bažnytinis giedojimas, teko būti Šventojoje Atono kalno respublikoje Graikijoje, studijavau įvairius religinius raštus, dvasinę praktiką, o Atono kalnas – visų šių dvasinių dalykų „meka“, centras. Klausiau vienuolių giedojimo. Liaudies muzika irgi užima svarbią mano tapatybės dalį, tam tikrą spalvą asmenybės žaisme“, – teigė jis.
Su Laimiu pasikalbėjome ir apie keliavimo patirtį. Tuo nuo ankstyvos vaikystės užkrėtė tėtis, garsus geologas Gediminas Motuza-Matuzevičius, vaikus kartu veždavęsis į įvairias geologines ekspedicijas.
„Mane visą laiką traukė į Šiaurę, važiuodavau į Sibirą tais keliais, kur buvo ištremtas senelis, į Uchtą. Vykdamas visada prisimindavau senelių pažinties istoriją tremtyje, ten palaidotas jų pirmagimis Augustas. Traukiniu vykdavome į Vorkutą ir eidavome į žygius po poliarinį Uralą, paskui skrisdavome toliau, į Norilską. Buvome ekstremalių keliautojų grupė, neturėjome jokios specialios įrangos. Vėliau atsirado Šiaurės Norvegija. Kažkokie vikingiški genai čia traukė, daugybę metų važiuodavome.
Tai irgi pasąmonės dalykai, kurių pats nepasirenki, tave tiesiog traukia. Gimus dukrai, sumažėjo ekstremalių kelionių poreikis, bet turiu savo sklypą, kuris irgi savotiškai ekstremalus, laukinėje gamtoje, trobelė be elektros, ten dirbu, žinau, kad kažką naudingo palieku vaikams, pasodinu medį, rūpinuosi žeme, auginu daržoves, bėga nuostabus šaltinio vanduo, atvežu jo dukrytei, kartu padirbu fiziškai, nes darbo daug, žemės plotai dideli“, – pasakojo Laimis.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
Meilės investicija
L. Motuza išbandė ir pradinių klasių mokytojo darbą. Metus dirbo su pirmokais Vilniaus Valdorfo mokykloje, vėliau Melkio mokykloje Vilniaus rajone mokė trečiokus ir ketvirtokus.
Anot pašnekovo, darbas su vaikais be galo įdomus, įgyta patirtis vertinga, tačiau mokytojavimas – didelis išbandymas, tai ne tik dalyko mokymas, bet ir santykiai su vaikais, jų tėvais. Tą ryšį Laimui puikiai pavyko sukurti, vaikai iki šiol jam skambina, rašo.
„Gavau meilės investiciją. Jie man paliko tiek daug visokių atvirukų, laiškų, jaučiu savotišką pareigą tęsti veiklas su jais. Nematau poreikio grįžti į akademinę sritį, bet turiu minčių, kaip realizuoti savo pedagoginius gabumus, parengti tam tikras edukacines programas su gamtine žemdirbyste, dainavimo praktika. Su 22 vaikų grupe iš Vilniaus humanistinės mokyklos netrukus vyksiu į Šiaurės Norvegiją, būsiu kaip gidas. Laukia kalnai, žvejyba, lipimas į ledynus. Man labiau tinka tokie dalykai, svajonė visada buvo perduoti entuziazmą, savo žinias, tai – dvigubas džiaugsmas. Šiaurės Norvegija man ypatinga vieta, jos gamta – kažkas apvalančio, gydančio sielą, kalnai, jūra, skaidrumas, švarumas, tyla“, – kalbėjo pašnekovas.
Didžiausias Laimio gyvenimo džiaugsmas – beveik trejų metų dukrytė Ugnė. Kūrybinga, mėgsta piešti, lipdyti, pasak Laimio, iš savo tėvų ir senelių paveldėjo geriausias savybes. Kartu su ja stengiasi praleisti kuo daugiau laiko, būna gamtoje, kad dukra pasisemtų iš jos jėgų, augtų sveika.
„Be galo ja džiaugiuosi ir myliu. Stebuklas auginti, prižiūrėti dukrą, per ją pajuntu tikrąjį Dievo artumą“, – šypsojosi Laimis.
Pašnekovą visą laiką lydėjo nuojauta, kad tarsi nepavyko įgyti tam tikros profesijos, bet ilgainiui suprato vieną esminį dalyką, kad šiame specialistų pasaulyje labiau reikia universalių žmonių.
„Pritariu šiai idėjai, galbūt tai mano pašaukimas. Ypač tada, kai dirbi su vaikais, jiems nereikia, kad būtum profesionalas, rimtas suaugęs žmogus, specialistas. Tad ir aš bandau savo talentus, kurie nepasiekia specialisto lygio, įdarbinti, kad jie tarnautų vaikams, jaunimui, tada pats realizuoji save, aktualizuoji per tarnavimą kitam. Kažkuria prasme tada turi išsižadėti savęs, save paaukoti, tai – pagrindinė krikščioniška idėja, pašvęsti save kažkam kitam“, – filosofiškai užbaigė pokalbį L. Motuza.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur