GYVA PER TUOS, KURIE JA KALBA

Valstybinė lietuvių kalbos komisija šiais metais dešimtą kartą kviečia minėti Lietuvių kalbos dienas. Jų tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje.

Renginiai, skirti Lietuvių kalbos dienoms, vyks vasario–kovo mėnesiais visoje šalyje, o šių metų Lietuvių kalbos dienų sostine paskelbti Šiauliai.

Kas yra kalba? Pirmiausia – žmonės. Kad kalba gyvuotų, ją turi kažkas vartoti. Kiekvieną dieną namuose, gatvėje, darbe. Mokyti ja kalbėti savo vaikus, skiepyti meilę savo kalbai. Gimtajai, ne svetimai.

Kalbos iš žmogaus niekas kitas negali atimti, išskyrus jį patį. Kol kalbėsime savo kalba, kol galvosime, kad tai svarbu, kad tai mūsų, kaip tautos, požymis, tol kalba ir bus gyva.

Pasaulis globalėja. Žmonės emigruoja, kuriasi svetur. Išmoksta naujų kalbų ir visiškai natūralu, kad savąją prisimena tik trumpam grįžę į Lietuvą, nes gyvenant užsienyje ji nereikalinga. Vaikai, anūkai ja nebekalba, nes nemokomi kalbėti tėvų, senelių kalba.

Lietuvoje gyvena ir daug kitataučių, kurie, norėdami integruotis į visuomenę, gauti visas reikalingas paslaugas, turi gerbti ir tautą, ir jos kalbą, ir ja kalbėti. Į užsienį emigravusiems lietuviams neiškyla klausimas dėl svetimos kalbos mokymosi. Jie tai daro, nes žino, kad lietuviškai su jais niekas svetur nebendraus. Nei darbe, nei prekybos centre, nei kur kitur.

Antai visai neseniai kilo didelis ažiotažas vienai gydytojai socialiniuose tinkluose paskelbus, kad nebekonsultuos pacientų rusų kalba, išskyrus į Lietuvą neseniai atvykusius ukrainiečius. Gydytojos argumentai – kad ji negali atsisakyti savo vertybių. Gerai nemoka rusų kalbos, tad teikiama medicininė konsultacija gali būti netiksli, nekokybiška. Jei konsultacijos prireiktų pacientams, kurie nekalba lietuvių ar anglų kalbomis, siūloma atsivesti vertėją ir už jo paslaugas sumokėti paties paciento lėšomis.

Medikę erzina, kad ne vieną dešimtmetį Lietuvoje praleidę rusakalbiai negali išmokti lietuvių kalbos, o iš gydytojų reikalauja kalbėti tik rusiškai. Po šio viešo pasisakymo sulaukta gausybės priešiškų reakcijų, esą tai pacientų diskriminavimas, gydytoja pažeidžia Hipokrato priesaiką ir pan.

Vis dėlto sunku suvokti, kodėl žmogus, gimęs, užaugęs ir visą savo gyvenimą Lietuvoje praleidęs, nesimoko lietuvių kalbos. Arba dažnas ir moka, bet iš principo nenori kalbėti valstybine šalies kalba.

Beje, šiemet sueina trisdešimt metų, kai Lietuvoje veikia Valstybinės kalbos įstatymas. 1995 m. sausio 31 d. priimtas teisės aktas per tris dešimtmečius įtvirtino lietuvių kalbą kaip vienintelę valstybinę šalies kalbą, vartojamą valdymo, švietimo, kultūros ir viešojo gyvenimo srityse.