ŽVILGSNIS Į KUPIŠKIO KAREIVINIŲ ISTORIJĄ

Pagrindinėje Kupiškio Gedimino gatvėje stovi buvusių kareivinių pastatas. Tai vienas iš prieškario metais čia statytų modernių pastatų. Jis reikšmingas ne tik Lietuvos kariuomenės istorijos kontekste, bet susijęs ir su kitais svarbiais Kupiškio miesto praeities įvykiais.

Buvusių kareivinių pastatas gerai išsilaikė iki šių dienų. Jo savininkė yra rajono Savivaldybė. Dabar čia pagal tam tikras sutartis su Savivaldybe savo veiklą vykdo įvairios įstaigos.

Buvo įdomu žvilgtelėti į šio pastato istoriją, dabartį ir perspektyvas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gamybai, menui ir sveikatingumui

Lengviausia pradėti nuo dabarties. Išsamiau apie tai, kokia veikla vyksta buvusių Kupiškio kareivinių pastate, informacijos pateikė Gintarė Balanoškaitė, Kupiškio rajono savivaldybės Turto ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja.

Pasak jos, pastatas Gedimino g. 53B, priklausantis Kupiškio rajono savivaldybei, yra įveiklintas. Pirmame aukšte nuomos pagrindu įsikūrusi siuvykla AB „Lelija“, pusę antro aukšto patalpų panaudos pagrindu naudoja asociacija „Sveikatos taku“, o visas trečias pastato aukštas patikėjimo teise perduotas Kupiškio viešajai bibliotekai.

„Planuojama, kad trečiame pastato aukšte būtų įrengtos kultūrinės paskirties patalpos, kuriose būtų pristatomi šiuolaikinio meno projektai gyventojams ir svečiams, veiktų suaugusiųjų dailės studija, būtų numatytos edukacinės erdvės, skirtos kraštiečio skulptoriaus Jono Jagėlos kūrybinio palikimo ekspozicijai ir edukacinėms dirbtuvėms.

Numatyta, kad šiais metais prasidės paruošiamieji darbai. Visų edukacinių erdvių įrengimas priklausys nuo finansavimo galimybių“, – apie ateities sumanymus labiau pritaikyti kultūrinei veiklai buvusių kareivinių pastatą papasakojo G. Balanoškaitė.

Šiose patalpose Kupiškio viešoji biblioteka jau yra surengusi ne vieną parodą, lietuviškų kino filmų peržiūrą. Pernai vyko ir šalies jaunųjų menininkų pleneras.

Svarbiausi istorijos faktai

Informacijos apie Kupiškio kareivinių praeitį galima rasti „Kupiškėnų enciklopedijoje“.

Vidmantas Jankauskas čia rašo, kad 1935 metais už Kupos upės į pietus nuo Kupiškio iš Račiupėnų ūkininkų nupirktoje žemėje pradėtos statyti tiems laikams modernios mūrinės kareivinės.

Jas sudarė 22 pastatų kompleksas. Oficialiai kareivinės atidarytos 1936 metų spalio 25 dieną.

Kareivinėse įsikūrė Lietuvos kariuomenės 4 pėstininkų pulko batalionas ir 1 artilerijos pulko baterija.

Įgulos karininkai dirbo girininkijoje, dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime.

Pasak V. Jankausko, 1939 metų rugsėjo 1 dieną prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvoje paskelbus visuotinę mobilizaciją, Kupiškio kareivinėse suformuotas 10 pėstininkų pulkas, kuris iš Kupiškio buvo išžygiavęs Vilniaus link, bet sostinės nepasiekė, nes ją užėmė Raudonoji armija. Tada grįžo į Kupiškį ir buvo išformuotas.

1940 metų spalio 9 dieną Lietuvos kariuomenę inkorporavus į Raudonąją armiją, Kupiškio kareivinėse įkurdintas iš Vilniaus perkeltas lengvosios artilerijos pulkas, buvęs lietuviškas artilerijos pulkas.

1941 metų birželį pulkas išvyko į Pabradės poligoną ir prasidėjus karui į Kupiškį nebegrįžo.

Vokiečių okupacijos metais kareivinių pastate veikė Kupiškio ligoninė, Kupiškio gimnazija.

1943 metų rudenį kareivines užėmė vokiečių kariuomenė. Pokario metais kareivinėse įkurdinta sovietinės kariuomenės įgula. 1992 m. gruodžio 8 dieną iš čia pasitraukė paskutiniais dešimtmečiais buvęs inžinerinės karinių aerodromų statybos ir remonto dalinys.

Iš buvusio kariškio prisiminimų

Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė 1996 metais užrašė kareivinėse tarnavusio puskarininkio Felikso Manionio atsiminimus.

Iš Panevėžio rajono kilęs, vėliau gyvenęs Biržuose ir Kupiškyje, F. Manionis 1934 metais baigė puskarininkių kursus. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis ir skirta 200 litų mėnesio alga. Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

Į Kupiškį jis atvyko 1936 metų pavasarį. Jo pulkas vadinosi 4 pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Mindaugo pulku. Visi trys to pulko būriai apgyvendinti atskirai. Vienas būrys apsistojo Aukštupėnuose, o kitas miesto centre, klėtyje. Sodybos šeimininko pavardės pasakotojas neprisiminė. Trečias būrys įsikūrė Račiupėnuose, Aloyzo Siaurio daržinėje.

„Daržinėje pasistatėme suolus ir stalus, kad galėtume mokytis. Taip gyvenome apie mėnesį. Kupiškio kareivinių pastatas dar buvo iki galo neįrengtas, net pastoliai nenuimti.

Vasaros pradžioje apsigyvenome kareivinėse. Tik įsikūrus laukė daug darbų. Reikėjo pagražinti kareivinių aplinką, įrengti mankštos aikštę. Svarbiausias darbas buvo įrengti šaudyklą. Kiekvienas kareivis ir karininkas turėjo iškasti po du kubus žemių. Šaudyklai parinkta vieta rytinėje kareivinėms skirtos žemės dalyje. Iš abiejų šaudyklos pusių padarėme pylimus, kad atšokusi kulka nuo šaudymo stendo nesužeistų praeivių ar arkliais važiuojančių žmonių“, – istorikei A. Jonušytei pasakojo F. Manionis.

Iš buvusio kariškio pasakojimo galima susidaryti labai išsamų vaizdą, kaip atrodė Kupiškio kareivinės ir kokia veikla ten vyko.

Kiekviena kareivių kuopa turėdavo šaudymo šaudykloje valandas. Kuopą sudarė 120 žmonių. Šaudydavo po keturis. Per savaitę tekdavo šaudyti kiekvienam kareiviui mažiausiai du kartus. Geri šauliai važiuodavo į Kauną, kur rengtos šaudymo varžybos. Geriausi šauliai gaudavo ženkliuką „Geriausiam šauliui“.

Prie pėstininkų pulko kareivinėse buvo artilerijos dalis. Artileristai gyveno atskirai. Jie pabūklus laikė atskirai nuo pėstininkų šovinių ir šautuvų. Pabūklai buvo laikomi pastatytose didžiulėse rakinamose daržinėse, netoli nuo ginklų sandėlio.

Šiaurinėje kareivinių pusėje buvo pastatytos arklidės. Ten artileristai laikė arklius. Šieną ir avižas parduodavo ūkininkai. Buvo gerai mokama ir arkliams pašaro visada užtekdavo. Visa kareivinių žemė nupirkta iš ūkininkų. Iš pėstininkų tik jų bataliono vadas Vidugiris Tumas turėjo arklį.

Pasakotojas prisiminė, kad kiekvieną vasarą kareiviams būdavo rengiami mokymai. Pėsti eidavo iki 100 kilometrų, pvz., iki Pajuostės poligono.

Pėstininkai po pratybų galėjo pailsėti, o artileristai dar privalėjo pirmiausia žirgus nuprausti. Prie artileristų buvo žvalgų grupė, vadinama žvalgų būriu.

Pagal F. Manionio pasakojimą, trijose kuopose buvo apie 360 kareivių ir apie 50 karininkų. Kariškių skaičius nuolat kito. Karininkai, kurie nenorėjo vilkėti valdiškos uniformos, patys siūdavosi pas siuvėjus, o batus pas batsiuvius. Pirkdavo ir kepures. Jos kainavo 32 litus.

Kiekvienas karininkas ir puskarininkis nusipirkdavo sau šautuvą ir pistoletą. Pirkdavo vokiškus lengvus ir patogius šautuvus „Montekristo“ ir pistoletus „Valter“. Toks šautuvas ir pistoletas kainavo po 73 litus. Ginklus kiekvienas laikydavo namuose. Eidami pasivaikščioti ar į šokius juos nešdavosi su savimi. Valdiškas pistoletas buvo daug sunkesnis, jį nešiodavo tik tarnybos metu. Jis buvo 9 mm kalibro.

Iš įsimintiniausių švenčių buvo visuomenės suartėjimo su kariuomene šventė. Ši šventė būdavo rengiama, kai pribręsdavo vaisiai. Miestiečiai būdavo vaišinami koše ir sriuba. Vadai ir aukštesni karininkai rinkdavosi švęsti karininkų ramovėje. Ramovės pastatas buvo nuomojamas iš Gabriūnų.

Kupiškio kareivinėse tarnavo kareiviai iš visos Lietuvos. Karo gydytoju dirbo Krikščiūnas. Kunigas ateidavo į kareivines. Nuolatinio karo kapeliono nebuvo.
Nedidelius ginklų gedimus kariškiai pasitaisydavo patys. Kareivinėse buvo dirbtuvės, batų taisykla, siuvykla. Kiekvienoje kuopoje buvo žmonių, nusimanančių įvairius amatus. Rimtesnius ginklų gedimus veždavo taisyti į Kauną.

Iškilmingomis progomis, per susitikimus su visuomene grodavo pėstininkų pulko orkestras. Pulko nuolatinis fotografas buvo Juozas Karazija.

F. Manionis prisiminė, kad į Kupiškio kareivines buvo atvykę Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis.