KĄ LĖMĖ EUGENIJUI MANELIUI UŽULĖNIO DVARO SANATORIJA

Kraštietis istorijos mokytojas ekspertas, edukologijos magistras, vadovėlių autorius ir sudarytojas Eugenijus Manelis pastaruoju metu gyvena ir Vilniuje, ir Vėžionyse. Jau galėtų mėgautis užtarnautu poilsiu, bet šiais mokslo metais dirba istorijos mokytoju Alizavos pagrindinėje mokykloje ir kartą per savaitę turi užsiėmimus Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos mokyklos muziejuje.

Su E. Maneliu pasikalbėjome apie kupiškėniškas šaknis, studijas, mokytojo darbą, švietimo bėdas ir šeimą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kraštiečio talka

E. Manelis pasikalbėti atskubėjo pasibaigus pamokoms Alizavos mokykloje. Šiek tiek nusistebėjus, kad tituluotas mokytojas, apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle „Už nuopelnus švietimui“ (2003), dirba kaimo mokykloje, pašnekovas atsakė, kad šios mokyklos direktorius Gintaras Paškauskas jo kaip kraštiečio paprašė padėti. Mokyklai stigo istorijos mokytojo.

Sutiko, juolab kad baigęs aktyvią darbinę veiklą, pastaraisiais metais dažniau gyvena Vėžionyse, žmonos tėviškėje, nei Vilniuje.

„Mokiniai ir sostinėje, ir čia panašūs. Pagirti norėčiau mokytojus, kad dirba labai sunkiai ir atiduoda širdį vaikams. Kiek kas priima, priklauso nuo tėvų ir vaikų. Dalis mokytojų važinėja iš kitur, bet yra ir vietinių. Prieš juos ypač reikia kepurę nukelti. Kad taip visi dirbtų! Jie yra tikri savo krašto patriotai.

Antai šios mokyklos direktorius neturi pavaduotojo. Tik viena mokytoja keletą valandų jam talkina kaip pavaduotoja. Direktorius pats mokinius vežioja, bet tėvai gali būti ramūs, kad jų vaikais bus pasirūpinta“, – išsakė savo pastebėjimus darbuojantis kaimo mokykloje E. Manelis.

Jis prasitarė, kad kitais mokslo metais nebeketina dirbti Alizavos mokykloje. Laikas ir pailsėti. Daugiau laiko skirti knygų skaitymui, gal ir istoriniams tyrinėjimams savo malonumui, niekam pernelyg neįsipareigojant.

Iš ten, kur būta dvarelio

Eugenijus Manelis gimė 1953 metų lapkričio 10 dieną II Puponių kaime ir tolimesnėse apylinkėse gerai žinomo malūnininko Prano Manelio šeimoje. Jo gimtinė vadinta ir Dvareliu, nes ten yra buvęs dvaras. Šiandien ten praūžus melioracijai gal stovi tik kelios sodybos. Jo tėvai prieš melioraciją apie 1980 metus savo namus pardavė ir persikėlė į Kupiškį. Tėviškės nebeliko nė pėdsako.

Eugenijus 1960–1966 metais mokėsi tuometinėje Skodinių aštuonmetėje mokykloje. Bet šie oficialūs duomenys nėra tikslūs. Jis buvo susirgęs tuberkulioze ir 5 klasę baigė Ukmergės rajone, Užulėnyje, buvusiame Antano Smetonos dvare, kur veikė prieštuberkuliozinė sanatorija.

„Ši aplinkybė pasuko mano gyvenimą kita linkme. Kartais gyvenime reikia tik vieno įvyko, kad jis kardinaliai pasikeistų. Iki tol buvau tikras kaimo vaikas – žvejojau, po miškus varlinėjau. Čia pakliuvau į aplinką, kur visi skaito. Sanatorijoje pamėgau skaityti knygą ir aš.

Užsikrėčiau ta skaitymo bacila. Ten vaikai fotografavo. Pradėjau fotografuoti ir aš. Net kaklaraiščius ausdavome ir kitokius darbelius darydavome. Reikėjo, kad vaikai kažkuo būtų užimti.

Grįžus namo buvo keista, kad mano vaikystės draugai nežino, kas trys muškietininkai, ir beveik neskaito knygų.

Tėtis kartą per mėnesį atvažiuodavo aplankyti. Nebuvo gero susisiekimo su ta vietove. Kartais jam net žiemą per naktį lauke tekdavo laukti autobuso, kad galėtų grįžti.

Lankydamas tėvas vieną kitą rublį man palikdavo. Tai tuos pinigus knygoms pradėjau leisti“, – prisiminė pašnekovas.

Jis pridūrė, kad ir pirmi metai mokykloje buvo sunkūs, kai pakliuvo į aplinką, kurioje negali lakstyti, kada panorėjęs. Gerai ėmė sektis, kai pradinukus pradėjo mokyti mokytoja Stanionienė.

Pasak Eugenijaus, sovietiniais laikais knygos platintos ir per darbovietes. Jo tėvas malūnininkas po algos dar ir knygų turėjo įsigyti. Taip namuose atsirado Teodoro Dreizerio „Geismų trilogija“ („Finansininkas“, „Titanas“ ir „Stoikas“), Ričardo Oldingtono „Visi žmonės priešai“ ir kitos pasaulinio garso klasikų knygos.

„Parodžiau savo pusbroliui, kad skaitau storą vieno klasiko knygą, tai šis labai nusistebėjo, kad septintokas tokia literatūra domisi“, – prisiminė pašnekovas.

Nuo 1966 iki 1971 metų E. Manelis mokėsi tuometinėje Kupiškio vidurinėje mokykloje. Pasak jo, tėvas paprašė Skodinių aštuonmetės mokyklos direktoriaus Povilo Zulono, garsiųjų kupiškėniškų vestuvių režisieriaus, kad jį priimtų mokytis į 7 klasę Kupiškyje. Tada buvo sunku patekti į šią mokyklą, bet Skodinių mokyklai grėsė uždarymas ir jis su dar dviem mergaitėmis iš Skodinių mokyklos išvažiavo mokytis į Kupiškį. Po metų nebeliko tos kaimo mokyklos.

„Kupiškyje gyvenau mokyklos bendrabutyje. Knygomis dar labiau pradėjau domėtis, jas pirkti, kaupti asmeninę biblioteką. Apsilankydavau ir Kupiškio bibliotekoje. Anuomet knygos buvo didelis deficitas. Jomis su draugais pradėjau keistis, knygas ir vieni kitiems pardavinėdavome.

Knygų poreikis išlikęs iki šiol. Nuolat nusiperku naujų. Pasidedu į lentyną. Vis galvoju, kad kažkada perskaitysiu ar savo darbams panaudosiu“, – atskleidė pomėgį skaityti pašnekovas.

Į mokslą per kliūtis

Nuo jaunų dienų jį traukė istorijos mokslas. Taigi stojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą istorijos studijuoti, bet nepasisekė. Tuo metu buvo dideli konkursai į šią specialybę. Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant, pasak Eugenijaus, galima pasakyti, kodėl ta specialybė buvo populiari.

Manyta, kad jei esi baigęs tuos mokslus, tai būsi persisunkęs anuomet vyravusia komunistine ideologija ir galima tokį absolventą skirti dirbti partinį darbą, gali žmogus tapti aukštu funkcionieriumi. Tik jis niekada nesvajojo apie partines karjeras. Visada rūpėjo žmogus istorijos verpetuose. Kaip jis jaučiasi, suvokia ar nesuvokia, kas aplink jį vyksta, kokią galią turi jo sprendimai ir kt.

„Kai neįstojau, nuėjau grįžęs į Kupiškį pas tuometinį rajono Švietimo skyriaus vedėją Mažeiką prašyti mokytojo darbo. O šventas naivume! Buvau girdėjęs, kad kai kas neįstojęs į aukštąją mokyklą gaudavo mokytojo vietą. Bet man tokio darbo nepasiūlė, ir ačiū Dievui. Juk neturėjau žalio supratimo apie pedagogiką. Įsidarbinau sandėlininku Švietimo skyriuje. Dar ir šiandien klebonijos kiemo gilumoje yra tas pastatas, kur buvo pirma mano darbovietė.

Tuo metu mane užgavo vienas dalykas. Sutikau buvusią istorijos mokytoją, o ji išgirdusi, kad dirbu sandėlyje, pasakė, kad mane sugrauš pacukai. Buvo ji gana stačiokiška, lyg kazokas.

Nemaloniai pasijutau. Esu po Skorpiono ženklu gimęs. Galiu ir aš ilgai kentęs skaudžiai įdurti, bet stengiuosi valdytis. Savo mokiniams vis sakau, kad jiems reikės bendrauti su įvairiais žmonėmis. Taigi reikia galvoti, ką sako, nes žodis gali skaudžiai sužeisti, gal geriau kartais nutylėti“, – pasakojo pašnekovas.

Jis prisiminė ir tai, kad mamai ašaros bėgo skruostais, kai rugsėjo 1-ąją iškulniavo dirbti, o ne mokytis. Tas ašaras išvydęs, pažadėjo mamai, kad mokysis.
Po metų vėl stojo ten pat, išlaikė egzaminus, bet konkurso neįveikė. Vietoj istorijos jam buvo pasiūlyta studijuoti prancūzų kalbą. Abejojo, bet mama pasakė, kad tik mokytųsi. Visi vyrai, studijavę tą kalbą su juo, buvo istorikai.

„Bręsti ir supranti, kur gali būti genialus. Pamenu, kad mokytoja Aldona Zinkevičienė labai stebėjosi, kad aš galiu baigti prancūzų kalbos studijas. Save nuteikiau, kad pradėjęs turiu baigti. Neturėjau nė vieno neigiamo pažymio iš prancūzų kalbos.

Tik dėstytojai buvo oficialūs, gana atsiriboję nuo studentų, gal jų ir prisibijojo. Juk prancūzų kalba buvo kapitalistinės šalies kalba, mažai čia kam sovietiniais metais reikalinga, nepalyginti su rusų ar vokiečių kalba, nes galėjai į tuometinę Vokietijos demokratinę respubliką važiuoti, kuri tada priklausė vadinamajam socialistiniam lageriui“, – teigė pašnekovas.

Antra vertus, anot Eugenijaus, buvo baisus daugelio nesupratimas apie pasirinktas studijas, specialybę. Stodami, pavyzdžiui, į pedagoginį institutą, jaunuoliai įsivaizdavo, kad studijuos pasirinktą dalyką, o realybėje paaiškėjo, kad čia svarbiau yra mokytojo profesija, pedagogika, o ne dalyko studijos.

Ši realybė labiausiai atsiskleidė trečiame kurse, kai reikėjo važiuoti į praktiką. Merginoms pasakyta būti normalaus ilgio sijonais ir nagais, pernelyg neišsidažyti, o vaikinams, kad būtų tvarkingi, išlygintomis kelnėmis ir marškiniais, plaukais sušukuotais.

Tik atsistojus prieš klasę ateidavo suvokimas, kad be tavo dėstomo dalyko, dar yra kažkas, kas lemia tavo sėkmę, ryšį su mokiniais.

Pirmi darbo mokykloje metai

„Baigęs studijas, pradėjau mokytojauti Radviliškio rajono Sidabravo vidurinėje mokykloje. Dėsčiau prancūzų kalbą. Netrukus mane paskyrė į to paties rajono Dambavos vidurinę mokyklą direktoriauti. Nieko apie tai neišmaniau. Nebuvau nusiteikęs mokyti už mane labiau patyrusių kolegų ir apsijuokti.

Mano pavaduotoja buvo didelį darbo mokykloje stažą turinti mokytoja. Su ja vis pasitardavau vadovavimo mokyklai klausimais, peržiūrėdavau jos pateiktus planus ir pasirašydavau. Jie išties buvo geri“, – prisiminė pirmus darbo metus mokykloje pašnekovas.

Tuo metu Eugenijus vis dar norėjo Vilniaus pedagoginiame institute gilintis į istoriją, filosofiją, rašyti disertaciją, bet vienas dėstytojas jam išaiškino, kad viską lems ne jo mokslinio darbo kokybė, bet tai, ar jis partijos narys. Tai jį atbaidė nuo tolimesnių studijų šioje aukštojoje mokykloje. Kilo klausimas, kas ten per mokslai gali būti, jei tokia yra nuostata darbus vertinant.

Bet iš Dambavos po vedybų Eugenijus grįžo į Vilnių. Kurį laiką dirbo Vilniaus rajono Marijampolio vidurinėje mokykloje. Ten jo kolegė buvo prieškarinė mokytoja Tamara Macaitienė, garsaus kinotyrininko Sauliaus Macaičio motina, labai įdomi asmenybė. Ji ir apie sūnų papasakodavo. Su ja buvo įdomu padiskutuoti įvairiomis temomis.

Eugenijus įstojo ir į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos bei politologijos neakivaizdiniu būdu, nors sovietiniais metais nelabai skatinta baigti antrą aukštąjį, o magistrantūrų nebuvo.

Tuo laikotarpiu gimė antra dukra. Jam sukako 27 metai ir tapo laisvas nuo privalomos karinės tarnybos.

Lemtingi susitikimai

Eugenijus 1980–1988 metais buvo Lietuvos knygų rūmų sektoriaus vedėjas.

Jis kartą Vilniuje sutiko gatvėje buvusią kolegę, kuri papasakojo, kad dirba Lietuvos knygų rūmuose. Eugenijui pasidarė įdomu, kas tai per veikla. Kolegė pasakė, kad yra laisva bibliografo vieta. Taip jis atsidūrė šioje darbovietėje. Įdomu, kad atėjo dirbti vietoje garsaus disidento Gintauto Iešmanto, kuris tų metų pavasarį buvo suimtas.

Dirbo ikitarybinių laikų bibliografijos skyriuje kartu su rašytojo Kazio Binkio dukra Eleonora Binkyte. Teko su kita kolege tuometinio Leningrado bibliotekose ieškoti spaudos draudimo laikotarpio lietuviškų knygų, kurios yra Britų muziejuje, sąrašo. Pavyko jį rasti. Tų lietuviškų knygų nuorodos buvo įtrauktos į antrą Knygų bibliografijos tomą.

Knygų parodas Knygų rūmuose rengdavo su kita kolege Aurelija Rabačiauskaite. Ji buvo iš komandos prof. Meilės Lukšienės, kurią išmetė sovietai iš universiteto. Ji tada buvo jauna dėstytoja.

„Su ja apie viską vienu du dirbdami pasišnekėdavome. Gailiuosi dabar, kad daug ko jos nepaklausiau. Kai esi jaunas, mažiau domiesi apie praeitį, o kai pats tampi garbaus amžiaus, jau nebebūna ko paklausti apie ją“, – tvirtino pašnekovas.

Vėliau viskas taip susiklostė, kad Eugenijus vėl grįžo į mokyklą.

„Kai studijavau universitete, reikėjo atlikti pedagoginę praktiką. Tai 1987 metais atsidūriau Vilniaus Naujininkų vidurinėje mokykloje. Susipažinau su mokytoju Baliu Petrulioniu, Vilniaus krašto šviesuoliu, labai įdomiu žmogumi. Jis buvo istorijos mokytojas ir aistringas keliautojas. Ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos mokytojams organizuodavo daug kelionių po Vilniaus kraštą ir visą Lietuvą, Ukrainą. Turėjo visokių ryšių. Net į buvusį konclagerį buvo nuvežęs.

Netrukus po praktikos likau dirbti toje mokykloje, nes viena istorijos mokytoja išėjo motinystės atostogų, ir man atsirado darbo vieta pagal specialybę“, – pasakojo pašnekovas.

Visuomeninė veikla

Eugenijus pagalvodavo ir apie mokslinį darbą. Buvo sumanęs patyrinėti kultūrinius lietuvių ir prancūzų ryšius. Jų iki šiol niekas nėra rimtai tyrinėjęs.

„Ką gali parašyti, kai mokykloje darbas iki 14.30 val., o archyvai dirba iki 17 val. Norint pasinerti į mokslinę veiklą, reikėjo atsisakyti darbo, bet to padaryti negalėjau, reikėjo pasirūpinti ir šeimos poreikiais.

Tuo laikotarpiu mane į savo verpetą įtraukė istorijos mokytojų asociacija. Taip atsitiko dėl mano neramumo. Prieš tai apie 1989 metus buvau įtrauktas į vadovėlių recenzentų grupę prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Vėliau ši grupė tapo ekspertų grupe. Jos nariu ilgai buvau. Recenzuodavome visus naujai išleistus vadovėlius. Matėme, kad mokytojams reikia pagalbos dėstant Lietuvos istoriją. Taigi su bičiuliais pasirūpinome atitinkamomis skaidrėmis, žemėlapiais. Mes kėlėme idėjas, o kiti jas įgyvendindavo ir tie dalykai po truputį judėjo.

Kai įsivėliau į šitą veiklą, reikėjo kurti mokytojų asociaciją“, – apie visuomeninės veiklos pradžią pasakojo pašnekovas.

Pasak jo, tuo metu ministerijoje dirbo Girvydas Duoblys, atsakingas už istorijos dėstymą. E. Manelis jo paprašė parašyti tos asociacijos įstatus. Parašė.
Vėliau gavo nurodymą parašyti skelbimą, kad kviečiami istorikai į steigiamąjį asociacijos susirinkimą. Jį išrinko pirmininku, nors susirinkime nedalyvavo, kadangi buvo išvykęs į laidotuves.

Skubėta kurti tą organizaciją Lietuvoje, nes 1992 metų lapkritį turėjo įvykti Europos istorijos mokytojų asociacijos (Euroclio) steigiamasis suvažiavimas. Vakaruose tokios asociacijos gyvavo nuo seno, sovietinėse valstybėse jų nebuvo.

„Dalyvavome tame suvažiavime Strasbūre. Lietuva buvo gal tarp aštuonių šalių, kurios pritarė Euroclio steigimui. Pernai paminėtas šios organizacijos 30-metis. Ją globoja Europos Taryba. Mokytojams Euroclio rengia seminarus, stažuotes.

Estijoje teko skaityti paskaitą apie Lietuvos istoriją. To susitikimo metu su šios šalies kolegomis kilo mintis parašyti Baltijos šalių istorijos vadovėlį, kuriuo galėtų vadovautis mokytojai. Pavyko gauti finansavimą. Šį vadovėlį rašė istorijos mokytojai, o recenzavo mokslininkai. Jis išverstas gal į šešias kalbas. Lietuva nėra iškritusi iš pasaulio žemėlapio“, – džiaugėsi pašnekovas, kad teko prisidėti ir prie tokios iniciatyvos.

Eugenijus juokavo, kad ieškoti darbo niekada nereikėjo. Darbas tarsi pats jį susirasdavo. Kai po neeilinės atestacijos buvo suteikta istorijos mokytojo eksperto kvalifikacija, tai būdavo įtraukiamas į visokias vertinimo komisijas.

Taip 1993 metais pakliuvo į istorijos egzaminų vertinimo komisiją. Tais metais abiturientai raštu laikė šį egzaminą. Komisijai reikėjo vertinti rašto darbus, o nebuvo jokių vertinimo kriterijų. Vėliau teko daug iš naujo darbų pervertinti. Buvo kilęs nemažas skandalas. Ministerija nebuvo pasiruošusi tą egzaminą vertinti. Tai buvo toks nevykęs eksperimentas, į kurį buvo įtraukti mokytojai ir padaryti tarsi atpirkimo ožiais.

Mokytojams reikia duoti įrankį

Prakalbus apie švietimo sistemos bėdas, kurios tęsiasi ir šiandien, Eugenijus buvo įsitikinęs, kad anksčiau skubėta viską pakeisti. Tos skubos ir dabar neatsikratyta.

„Su draugais esu ne kartą apie tai diskutavęs. Mes padarėme išvadą, kad viską galima pakeisti. Pakeitėme vadovėlius, visokias mokymo priemones, atsirado pratybų sąsiuviniai. Visgi lėčiausiai keičiasi žmogus. Kodėl? Jis visą laiką negali gyventi revoliucijos sąlygomis. Jei šeimoje nuolat tvyro revoliucinės nuotaikos, tai tokios šeimos nebelieka.

Mokytojams reikia duoti įrankį, kad galėtų pasiekti norimą rezultatą. Jis neprivalo to įrankio pats gaminti. Žinoma, savo kraujo sąskaita mokytojas viską padarys. Tik kitas klausimas, kiek jam už tai bus atlyginta. Turime galvoti, ar žmogus yra vertybė. Jei vertybė, tai jam turime duoti darbo įrankį, sakyti ačiū, kad dirba, kad tą įrankį dar patobulina. Blogai šiuo atveju būtų viską pačiam išradinėti“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.

Pasak jo, visos reformos turi būti gerai paskaičiuotos. Bet vėl labai skubama jas pradėti. Taiklus pavyzdys būtų įtraukusis ugdymas, kurį norima mokyklose įvesti nuo šių metų rugsėjo 1 dienos. Bet ar žinoma, kiek specialistų parengta dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, kiek turima mokytojų padėjėjų, logopedų, psichologų. Mokyklos aimanuoja, kad stinga šių specialistų. Tai ar galime tokias permainas šiuo metu daryti? Vaizdžiai sakant, ar žmogus imtųsi remontuoti automobilį, kai neturi atsarginių detalių.

„Neturime ir mokytojų. Sako, padidinkite dvigubai mokytojams atlyginimus, sugrįš dirbti jauni žmonės, kurie gali dirbti, kurie turi atitinkamus diplomus, bet jie nemoko. Kodėl nemoko? Per sunku.

Aš pats manau, kad per tiek metų pasikeitė kartos, pasikeitė tėvai, vaikai, pasikeitė jų požiūris, net vertybės pasikeitė. O mes staiga norime, kad mokytojas viską padarytų. Aš visą laiką juokauju ir sakau, kad mokytojų profsąjungų vadovai nėra protingi vadovai. Jie neturėtų sakyti, kad mokytojams atlyginimai per maži. Jie turėtų surašyti visas funkcijas, kurias mokytojai atlieka kasdien ar per savaitę, kad būtų akivaizdu, kodėl reikia didesnių algų.

Antras dalykas, ar šiandien mokytojai taip pat naujoviškai rengiami ir į klases eina mokėdami dirbti su specialių poreikių vaikais. Kol kas negirdėjau apie tokius eksperimentus, specialius kursus mokytojams, kurie dirbs klasėje, kur, pvz., bus vaikas su regėjimo negalia.

Mes Vilniuje Martyno Mažvydo progimnazijoje (buvusi vidurinė mokykla), kuriai teko nuo 1998 iki 2021 metų vadovauti, mokome prancūzų kalbos. Atvažiuoja pas mus iš Prancūzijos ekspertai. Pasišnekame. Tai vienas ekspertas labai paprastai pasakė, kad kvalifikacijos kursas ar seminaras neduoda didelio efekto. Turi būti ilgalaikis mokymas. Ką išgirdote per kelias dienas, visa tai nutrins kasdienybė. Grįšite į kasdieninę rutiną. Gal tik užsispyręs ir savo dalyku labai besidomintis žmogus ir galėtų kažką keisti. Bet reikia, kad visi eitų panašiu tempu“, – kalbėjo pašnekovas apie švietimo aktualijas.

Jo nuomone, nė kiek nekeista, kad mokytojai išeina iš darbo. Sunku atlaikyti permainų laviną, kai vienu metu įvedamas įtraukusis ugdymas, keičiamos mokymo programos, vadovėliai. Pavyzdžiui, Vilniuje stinga 30 matematikos mokytojų. Krūvis kris ant kitų mokytojų pečių. Gaus jie didesnę algą, bet kai perdegs, nebebus jų kam pakeisti.

Eugenijus pasvarstė, kad dabartinės švietimo bėdos Lietuvoje kyla ir dėl to, kad šios srities strategams uždrausta dirbti mokyklose. Ankstesniais laikais jie galėjo turėti pamokų, o dabar ministerija tapusi bokštu, iš kurio aukštumų ten sėdintys į mokyklas tik žvelgia, bet nejunta jų kvapo.

Apie šeimą

Eugenijaus žmona Zita Manelienė (Skipskytė) yra biochemijos mokslų daktarė. Dirbo „Fermente“. Kai šią įmonę privatizavo, įsidarbino Vaistų kontrolės tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

„Mano žmona tikras gamtos vaikas. Vėžionyse jos hobis yra bitės, viščiukai. Aš kas vasarą ten einu žolės pjovimo lažą.

Mūsų Vilniaus bute pilnos lentynos knygų. Ten mano karalystė. Žinoma, įdomu būna pakeisti vieną gyvenimo būdą į kitą. Tik pastebėjau, kad sugrįžus į Vilnių, sunku greitai vėl adaptuotis prie miestiško gyvenimo. Atvažiavus į Vėžionis tai lengviau sekasi“, – teigė pašnekovas.

Jis papasakojo, kad viena jų dukra Laura pasekė mamos pėdomis. Tapo biochemike. Su šeima gyvena Vokietijoje. Dirba Regensburgo universitete. Turi tris atžalas. Jos vyras siras. Abu yra moksliniai darbuotojai.

Kita dukra Inga baigė žurnalistiką. Vėliau studijavo vadybą Prancūzijoje, Lilio universitete. Grįžo su vyru prancūzu gyventi į Lietuvą. Taip pat turi tris vaikus.

Eugenijus džiaugiasi, kad visi anūkai kalba lietuviškai. Tik Vokietijoje gyvenantys truputį silpniau moka šią kalbą. Gal dėl to, kad nėra kalbinės aplinkos, kad nemoka rašyti lietuviškai. Mokantis bet kokią kitą kalbą svarbu išmokti ir rašyti. Taip geriau kalba įsisavinama.