AUŠRA JONUŠYTĖ: „SMAGU, KAI PO UŽUOMINOS PAVYKSTA ATKURTI UŽMIRŠTĄ ĮVYKĮ AR ŽMOGAUS GYVENIMĄ“

Istorikė, knygų sudarytoja, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja Aušra Jonušytė vasario 3 dieną šventė gražią gimtadienio sukaktį. Iki solidžių jubiliejų jai dar toli, bet prabėgę gyvenimo metai sukaktuvininkei jau spėjo sukrauti didžiulį nuveiktų darbų kraitį ir sukaupti neįkainojamos patirties.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Aušra, dirbant muziejuje Tau tenka kviesti mokslininkus į ekspedicijas tyrinėti Kupiškio ir rajono istoriją, įgyvendinti leidybinius projektus, rengti parodas, rašyti straipsnius, skaityti pranešimus, vesti ekskursijas, dalyvauti televizijos ir radijo laidose ir kt.

Kokie nuveikti darbai, tyrinėjant ir garsinant gimtojo Kupiškio krašto praeitį, Tau yra patys reikšmingiausi?

Dalis tų įvykių jau pamiršti, kiti – ryškūs ir įsimintini. Smagu buvo bendrauti su mokslininkais rengiant monografijas „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“ (išleista 2009 m.), „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ (2016 m.), „Skapiškis. Senovė ir dabartis“ (2019 m.), kurios vykdant projektus, buvo dalinai finansuotos Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos ir Lietuvos kultūros tarybos.

Trys monografijos parengtos per 13 metų. Ekspedicijose dalyvavo 35 mokslo ir kultūros darbuotojai, kilę iš įvairių Lietuvos vietovių, dar prisidėjo kupiškėnai mokslininkai, vietos švietimo, kultūros darbuotojai, žurnalistai. Daugelis autorių rašė po du straipsnius. Monografijose publikuoti 99 straipsniai geologijos, augmenijos, archeologijos, istorijos, meno, architektūros, kultūros, švietimo, etninio paveldo temomis. Sudėjus trijų leidinių straipsnius ir santraukas jie sudaro 2991 puslapį.

Tokį būrį autorių leidinio sudarytojui išties nelengva suvaldyti. Kaip Tau tai sekėsi daryti, į ką labiausiai rėmeisi?

Pirmiausia orientavausi į mokslininkus, kilusius iš Kupiškio krašto. Su jais mezgiau ryšį. Per daug jų raginti parašyti mokslinį straipsnį monografijoms nereikėjo, nes šie žmonės pasirodė tikri savo gimtojo krašto patriotai, tebejaučiantys jam sentimentų, nors seniai čia nebegyvena.

Malonu, kad gimtojo krašto monografijoms straipsnius yra parašę dr. Genovaitė Dručkutė, dr. Vytas Mašauskas, dr. Aldona Vasiliauskienė, šviesaus atminimo habil. dr. Vytautas Merkys ir habil. dr. Adelė Valeckienė, dr. Klementina Vosylytė, dr. Vytautas Marcinkevičius, dr. Rimantas Baleišis.

Graži draugystė, užsimezgusi rengiant monografijas, tęsiasi su humanitarinių mokslų daktarais Dalia Klajumiene, Skaidre Urboniene, Arūnu Bubniu, Gaila Kirdiene, Vaidu Petruliu, nors kai kuriuos iš jų reikėjo ilgai įkalbinėti, kad bendradarbiautų, siūlant savo pagalbą renkant nuotraukas ir archyvinę medžiagą Kupiškyje, laisvalaikį prie Kupiškio marių. O su šviesaus atminimo profesoriumi geologu, fizinių mokslų habil. dr. Algirdu Gaigalu likome draugais visą gyvenimą. Jis, kai rinko medžiagą savo straipsniams Kupiškyje, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos muziejininkus mokė tyrinėti pastatus, juos aprašyti ir labai džiaugėsi, kad išmokę mokiniai talkino ir jam tyrinėjant akmeninius statinius.

Kaskart ruošiant monografijas ir leidžiant leidinius daug naudingų patarimų ir pagalbos darbe suteikia mano dėdės V. Merkio žmona, akademikė etnologė, habil. dr. Irena Regina Merkienė. Neretai gerbiama Irena būna ir viena pirmųjų darbų vertintojų, kaip ir profesorė literatūrologė dr. G. Dručkutė.

Gal gali išskirti kokį nors savo straipsnį, kuris giliai įstrigo į atmintį. Kokia istorinio straipsnio rašymo specifika?

Vienas jautresnių ir man įsimintinesnių straipsnių buvo apie Klaipėdos miesto sukilimo (operacijos) metu, 1923 m. sausio 13 d., pirmą žuvusį Karo milicijos mokyklos karį, eilinį Juozapą Vilką iš Laukminiškių kaimo. Ieškodamas informacijos apie kraštietį į muziejų kreipėsi Lietuvos kariuomenės Karo policijos mokymo centro viršininkas vyr. srž. Nerijus Černius. Tada kariškis pateikė vieną sakinį, o man pavyko surinkti ir apibendrinti medžiagą, gautą iš J. Vilko dukterėčios Joanos (Vilkaitės) Rudinskienės, parašyti straipsnį almanachui „Kupiškis 2020“. Turimas nuotraukų ir dokumentų kopijas Kupiškio etnografijos muziejus perdavė ir Karo policijos institucijai. Smagu, kai po nedidelės užuominos pavyksta atkurti užmirštą įvykį ar žmogaus gyvenimą.

Rašydama straipsnius stengiuosi, kad juose nebūtų klaidų. Prisimenu savo dėdės akademiko, habil. dr. istoriko V. Merkio pamokymą studijuojant Vilniaus universitete: „Rašykite tik patikrinę pirminę medžiagą, ar nėra klaidų. Žinokite, kad nuo Jūsų nusirašys visi kiti vėliau.“

„Jei radote klaidų kitų autorių straipsniuose ar monografijose, bandykite susisiekti su jais ir apie tai pasakyti, nes laikui bėgant, tie netikslumai toliau plis.“ Taip stengiuosi ir daryti. Vertingų patarimų ir įžvalgų Kupiškio, Lietuvos ir užsienio šalių istorijos klausimais gavau dirbdama ir Kupiškio etnografijos muziejuje. Daug valandų praleidau kalbėdama istorinėmis ir kitomis temomis su dėde, kai kelias vasaras per atostogas viešėjau Merkių sodyboje Varėnos rajono Urkionių kaime. Taip kaupiau savo patirtį, kuri man visada padeda toliau žengiant istorikės keliu.

Kaip Tau kilo mintis aprašyti, fotografijose įamžinti senuosius Kupiškio krašto medinius trobesius? Apie ką jie byloja? Kas talkino dirbant šį darbą?

Buvo vykdomas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos iš dalies finansuotas projektas, skirtas tyrinėti, susisteminti išlikusius Lietuvoje medinės architektūros statinius. Tad ta intencija ir aš pradėjau sisteminti ir grupuoti medinių kupiškėnų trobesių nuotraukas, o vėliau išskirtinai ėmiau į vieną vietą sudėti klėtis ir klėteles. Taip sutapo, kad 2010 metais dalyvaujant Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Medinės architektūros paveldas ir nacionalinė kultūros politika“ Lietuvos Respublikos Seime, buvo skaitytos mokslininkų paskaitos apie medinių pastatų architektūros tyrimus, medinių pastatų įvairovę Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse, jų tyrimus ir pritaikymą aplinkoje. Tas seminaras praplėtė akiratį, parodė, kaip sisteminti ir apibendrinti išlikusius medinius pastatus, juos pateikti skaitytojams. Visa tai įkvėpė išleisti du leidinius – „Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai“ (2011 m.) ir „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“ (2013 m.).

Dėkinga, kad rengiant šiuos leidinius man teko garbė dirbti kartu ir su kraštiečiu profesoriumi, inžinieriumi architektu, humanitarinių mokslų daktaru Jonu Minkevičiumi. Jo padrąsinimai ir patarimai buvo labai reikalingi fotografuojant ir aprašant pastatus. Beje, architektas ir pats parašė du straipsnius.

Apie vykdomus projektus sužinoję vietos gyventojai man talkino tikslinant metrikas, užrašant pastatų priklausomybę, įdomesnius, su jais susijusius istorijos tarpsnius. Buvo įdomu, kad pastatas ne tik išsiskiria puošnia medine architektūra, bet buvusiais jo savininkais ar gyventojais. Antai Kupiškyje, Vytauto gatvėje, buvusiame mokytojos Felicijos Jakutytės name 1923–1925 metais su tėvais gyveno būsimasis kalbininkas, mitologas, semiotikos pradininkas Algirdas Julius Greimas. O šalia – namas, kuriame nuo 1945 iki 1996 metų gyveno pedagogas, aktorius, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius Povilas Zulonas.

Buvusiame Jadvygos Valevičienės name Duoniūnų (vadintame Valiūkiškiu) kaime, tik senesnėje troboje, gimė Kazimieras Jokantas (1880–1942), būsimasis švietimo ministras, gydytojas, pedagogas, kultūros veikėjas.

Tavo veikloje daug vietos yra skirta prieškario Kupiškio žydų bendruomenės istorijai. Kas paskatino imtis šios temos?

Apie 2004 metus sužinojome, kad Kupiškio žydų palikuonys rengiasi Kupiškyje atidengti atminimo lentą, kurioje iškalti visų čia nužudytų žydų vardai ir pavardės. Ta proga į Kupiškį turėjo atvykti per pusantro šimto žydų palikuonių iš viso pasaulio. Dėl to reikėjo daugiau informacijos apie prieškario Kupiškio žydų bendruomenę, kad galėtume kažką svečiams papasakoti, parodyti. Specialiai važiavau informacijos į Vilniaus centrinį archyvą. Čia radau daug duomenų, iš kurių pradėjo dėliotis ryški Kupiškio žydų gyvenimo mozaika. Informaciją padėjo rinkti ir gimnazistai jaunieji muziejininkai, kuriems tuo metu vadovavau. Jie užrašė daug senųjų kupiškėnų atsiminimų apie žydus. Vėliau žydų istoriją vis papildydavo ir papildo Kupiškyje apsilankantys jų palikuonys, naujų faktų aptinku muziejaus fonduose, įvairiuose archyvuose. Noriu pasidžiaugti prasmingais ir bendrais darbais su filologe dr. Lara Lempertiene.

Džiugu, kad parengti lediniai „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ (2016 m.), „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ (2017 m.), „Kupiškyje gaminti žydų virtuvės valgiai“ (2020 m.), tyrimai, muziejaus veikla apie Kupiškio žydų bendruomenę sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Paskatinimo tyrinėti sulaukiau ir iš Izraelio ambasados. Taip ir įsisuko tų darbų ratas. Smagu, kad Lietuvos ambasada Izraelyje populiarina mūsų tyrinėjimus.

Neseniai, 2022 m. sausio pabaigoje, gavau laišką iš Lietuvos Respublikos ambasados Izraelio valstybėje vyriausiosios specialistės Jevgenijos Nesterovos: „Dėkoju už geras žinias ir ypač įdomų straipsnį. Persiunčiau ir ambasadorei, kolegoms. (Čia turimas omenyje „Kupiškėnų mintyse“ ta tema publikuotas naujas straipsnis „Kupiškio bendruomenės nykstančiais pėdsakais.“)

Prisipažinsiu – kelias jūsų knygas vakar perdavėme ką tik įsteigto Lietuvos garbės konsulato Netanijoje vadovui, jie nuoširdžiai dėkojo, kad ir jo nauja įstaiga turės įdomių ir vertingų leidinių. O patį garbės konsulatą kitą savaitę atidarys Lietuvos Seimo pirmininkė.“

Esi parengusi ar prisidėjusi rengiant įvairias fotografijų, dokumentų parodas istorine tema. Ką norėtum iš tų parodų išskirti?

Malonūs prisiminimai liko iš to laiko, kai 2014 m. Kupiškio rajono savivaldybėje rengiau parodą apie viršaitį Domą Vaitkūną. Tariantis su viršaičio giminaičiais, dukra Regina Gamziukiene ir anūkais Algirdu Gamziuku bei Daiva Imbrasiene, pavyko parengti informatyvią parodą, kurioje atsispindėjo viršaičio darbas, kasdieninė veikla, laisvalaikis, dalyvavimas įvairiose šventėse ir renginiuose tarpukario metais. Mūsų kraštietis daug nuveikė Kupiškio ir valsčiaus labui: buvo sutvarkyti valsčiaus keliai, išplėstas švietimo įstaigų tinklas, reikiama įranga aprūpinta Kupiškio savanorių gaisrininkų draugija, įkurtas Smulkaus kredito bankas, kuriam vėliau Kupiškio centre pastatytas pastatas, išlikęs iki šių dienų.

Po parodos ryšys su šia kauniečių šeima nenutrūko. Ši šeima ypač domisi Kupiškio krašto istoriniais tyrimais ir naujais leidiniais. Džiugu, kad keletą metų Algirdas Gamziukas atsiunčia dokumentų kopijų apie tarpukario Kupiškio gyventojus ir jų veiklą. Jo dėka nuotraukomis ir dokumentais pasipildė Kupiškio etnografijos muziejaus fondai.

Apie Kupiškį pastaruoju metu Lietuvos televizija ir radijas yra parengę nemažai laidų. Jų metu kaskart ir Tavo balsą išgirstame ar pamatome Tave, prabylančią į žiūrovus iš ekrano. Kokia tokių laidų įrašymo, filmavimo specifika, kaip joms ruošiesi?

Ruošiantis televizijos ir radijo laidoms tenka ne vieną dieną ieškoti medžiagos, ją susisteminti ir atrinkti svarbiausius įvykius ar žmones, apie kuriuos reikės kalbėti. Patikrinti, ar teisingi turimi duomenys. Labai gerai, kai jie yra iš kelių šaltinių. Jei yra tik vienas šaltinis, tuomet naudojuosi archyvais ar mokslininkų straipsniais, ir šiek tiek atsargiau vietinių gyventojų pasakojimais, nes ne visuomet pastarieji būna tikslūs. Kas vienam atrodo tiesa, kitam gali būti klaida ir atvirkščiai.

Paprastai filmavimo dieną tenka kalbėti be dublių. Filmuojant Lietuvos televizijos laidą „Zachor. Atsimink“ po šešių valandų filmavimo niekaip negalėjau užbaigti pasakojimo. Žinojau, kaip jis turėtų baigtis, bet nebepratariau nė žodžio, lyg gerklėje būtų įstrigusi ašaka. Arba kitas atsitikimas. Dalyvaujant tiesioginėje Lietuvos radijo laidoje Kupiškyje teko atsakyti ne tik į tuos klausimus, apie kuriuos buvau pasiruošusi kalbėti, bet ir į visai netikėtą klausimą, kurio žurnalistas paklausė šypsodamasis. Matyt, galvojo, kad neatsakysiu. Atsakiau. (Buvau pasirengusi kalbėti apie pastatus, o paklausė apie žmogų iš „Senovinių kupiškėnų vestuvių“.)

Džiaugiuosi, kad po televizijos ir radijo laidų sulaukdavau šviesaus atminimo mano diplominio darbo vadovo profesoriaus, habil. dr. istoriko Antano Tylos skambučių su padrąsinimais ir palinkėjimais.

Atrodo, kad istorikės veiklai atiduodi visą gyvenimą. Vis dėlto gal dar lieka laiko ir kokiems nors kitiems pomėgiams? Kaip pailsi?

Išvykos per atostogas ar darbo reikalais labai reikalingos, jos papildo istorines žinias, padeda susipažinti su kitų šalių muziejais ar archyvais, yra proga pailsėti nuo tiesioginio darbo, ypač esant įtemptam darbo grafikui rengiant leidinius. Įsimintina, gal todėl, kad pirmoji, kelionė buvo suorganizuota Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus dr. Arūno Astramsko, rodos, 2006 m. su Aukštaitijos muziejininkais. Atsimenu, kad keliavome po Estijos muziejus. Kita kelionė buvo organizuota Lietuvos muziejų asociacijos 2013 m. į Vakarų Ukrainą su Lietuvos muziejų atstovais.

2017 m. turėjau garbės dalyvauti seminare-stažuotėje Jad Vašem (Tautos atminimo institute) Izraelyje tarptautinėje studijų apie Holokaustą mokykloje, kurią organizavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas ir Jad Vašem. Čia skaitytos ne tik paskaitos apie Holokaustą, žydų religiją, istoriją ir kultūrą, bet ir turėjome turiningą programą susipažinti su krikščionybei svarbiomis vietomis Izraelyje.

Taigi geriausiai pailsiu nuo visų darbų keliaudama. Su mėgstančiais keliones bičiuliais ir be jokių darbinių įsipareigojimų esu apkeliavusi ir įamžinusi vaizdo ir fotojuostose nemažai šalių. Mėgstu kaskart peržvelgti tas savo kelionių fotografijas ir nufilmuotus vaizdus. Visos aplankytos šalys kaskart nepaliauja stebinti savo gamtos, žmonių įvairove ir traukia sugrįžti atgal. Bet labiausiai norėčiau nuvažiuoti ten, kur dar nė karto nesilankiau.