Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

NETRADICINIAI JOKŪBO POMĖGIAI, ARBA KODĖL GYVENTI KAIME NUOSTABU

Varaniškių kaime gyvenantis, ką tik programų inžinerijos studijas baigęs Jokūbas Rinkevičius savo ateities didmiestyje neįsivaizduoja, nes ten būdamas negalėtų atsiduoti per karantiną atrastai, širdžiai mėgstamai veiklai – daržininkystei ir bitininkystei. Prieš keletą metų pašnekovas tapo ir būrelio „Antašava“ medžiotoju.

J. Rinkevičius papasakojo, kokios yra arbūzų auginimo subtilybės, kiek kainuoja bičių motinėlė ir kada susidomėjo medžioklės reikalais.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Arbūzų auginimo ypatybės

Jokūbas Rinkevičius džiaugiasi šiųmečių arbūzų derliumi, darže dera net keliolikos veislių arbūzai. Didžiausias „Producer“ veislės arbūzas sveria daugiau nei dvylika kilogramų.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Kad Jokūbas kada nors bus daržininkas entuziastas, nemanė nė jis pats, nė jo artimieji.

Savo sėkme vaikinas dar iki šiol negali patikėti. Šią vasarą arbūzų augintojo lysvėje užderėjo daugybė net keliolikos skirtingų veislių arbūzų, o didžiausias „Producer“ veislės arbūzas sveria net 12,2 kg.

J. Rinkevičius teigė į arbūzų augintojų gretas įsitraukęs visai atsitiktinai, kai praėjusių metų pavasarį į šalį atslinkus pandemijai, jam, kaip ir daugumai studentų, studijas teko tęsti namuose nuotoliniu būdu.

Naršydamas socialiniame tinkle netikėtai pamatė arbūzų augintojų grupę. Šia tema susidomėję žmonės diskutavo aktualiomis temomis. Kaip tik artėjo sėjos metas, tad Jokūbas pamanė, kodėl gi nepabandžius?

„Mūsų šeima, t. y. tėvai ir brolis, visi labai mėgstame arbūzus. Tiesiog smalsumo vedamas nusprendžiau pabandyti užsiauginti juos namų sąlygomis.

Daug skaičiau, domėjausi šia tema, vadovavausi rekomendacijomis, arbūzų augintojų patarimais.

Pirmais metais auginau „Maribo H“ veislės arbūzus. Didžiausi išauginti vaisiai svėrė apie 8 kg. O šiemet internetu užsisakiau sėklų rinkinį, kuriame buvo 16 veislių sėklų. Antrais metais ir derlius gausesnis, ir praktikos daugiau turiu, jau tvirčiau šioje srityje jaučiuosi, tačiau laiko arbūzų lauke praleidžiu tiek pat kiek ir pernai“, – pasakojo Jokūbas.

Tad koks gi tas arbūzų auginimo procesas? Anot J. Rinkevičiaus, sėklos pradedamos daiginti ant palangės pirmoje balandžio pusėje. Sėti jas rekomenduojama po vieną 1 litro ir didesniuose vazonėliuose, kad būtų užtektinai vietos daigui įsišaknyti. Išlindę daigai po truputį grūdinami. Kad jie nesušaltų, reikalinga bent 12–15 0C šiluma, todėl dieną daigai gali būti išnešami į lauką, verandą ar šiltnamį, o vakarop juos patartina parsinešti namo.

Ant palangės visą laiką laikyti daigus irgi nepatartina, nes jie gali nusistiebti. Vazonėliuose sudygę arbūzų daigai grūdinami apie mėnesį, o kai užauga bent keturi lapeliai ir kai lauke būna gana šilta, jau galima juos persodinti į lysvę.

Prieš sodinant būtina ją atitinkamai paruošti. Jokūbo teigimu, arbūzai nemėgsta vandens, todėl lysvė turėtų būti pakelta, kad po lietaus vanduo iškart sutekėtų į tarplysvius. Lysvę patariama uždengti skaidria plėvele. Ji sulaiko dirvos šilumą.

Daigai vienas nuo kito sodinami maždaug pusantro metro atstumu. Sodinant į duobę reikia įpilti 2 litrus vandens, 1 šaukštą žuvų miltų, saują perpuvusio mėšlo, maždaug saują šviežiai rautų dilgėlių, panašiai tiek pat žolės ir pusę saujos pelenų. Visus ingredientus ranka toje duobėje išmaišyti, įdėti daigą ir užkasti jo šaknis žemėmis.

Arbūzus J. Rinkevičius augina be chemikalų, laisto natūraliomis trąšomis, tad ir skonis prekybos centrų atvežtiniams arbūzams neprilygsta. „Kompiuteryje pradėjau rašyti arbūzų statistiką. Surašau visus duomenis, kada arbūzas buvo nuskintas, kiek svėrė, ar turi daug sėklų ir pan.“, – sakė Jokūbas.

Pasodinus daigus, siūloma juos uždengti daržo plėvele ir jos nenuimti tol, kol daigai nepradės krauti pirmų žiedų. Plėvelę nukelti ir palaistyti daigus rekomenduojama, tik retai, antraip nuo drėgmės pertekliaus daigų stiebeliai gali kaipmat persprogti.

Galima daigus ir šiek tiek patręšti, geriausia naudoti natūralias trąšas. Jokūbas siūlo arbūzus tręšti skiestu dilgėlių raugu. Jį galima pasidaryti labai paprastai – prirovus į kibirą dilgėlių, jas užpylus vandeniu ir tą vandenį palaikius iki tol, kol jis ims rūgti.

Laistant dilgėlių raugas skiedžiamas su vandeniu santykiu 1 litras dilgėlių raugo ir 10 litrų vandens. Daigams tai labai patiks, mat dilgėlės turi daug azoto, skatinančio lapijos augimą.

Kai pradeda megztis patys vaisiai, galima daigus palaistyti pelenų ištrauka. Tai su vandeniu sumaišyti nusistovėję pelenai, kurie dar kartą prieš laistant skiedžiami tokiu pat santykiu kaip ir dilgėlių išrūgos.

Liepos pabaigoje jau galima paragauti pirmų vaisių, o dabar, pasak J. Rinkevičiaus, prasideda pats arbūzų derėjimo pikas, kuris tęsiasi iki rugpjūčio pabaigos.

Laikyti arbūzų žiemai, pasak jo, negalima, nuskinti jie išsilaiko tik apie porą mėnesių, o po to ima pūti.

„Kompiuteryje pradėjau rašyti arbūzų statistiką. Surašau visus duomenis, kada arbūzas buvo nuskintas, kiek svėrė, ar turi daug sėklų ir pan.

Kitąmet svajoju išbandyti keletą naujų veislių. Labai žavi veislė „Moon and stars“ – tamsūs arbūzai geltonais taškeliais. Dar norėčiau išmėginti lietuvišką veislę „Kiemintai“, – sakė daržininkas entuziastas.

Jokūbas šiemet ėmėsi auginti melionus ir moliūgus. Melionų derliumi taip pat besidžiaugiantis vaikinas tikino, kad šiuo metu nokstančius vaisius tik spėja skinti.

Labai svarbu to nepražiopsoti, nes pernokusių melionų odelė greitai perskyla ir gardų vaisių kaipmat apspinta širšės. Moliūgai, kaip žada sėklų gamintojas, turėtų išaugti didesni nei šimto kilogramų, tad pašnekovas su nekantrumu laukia rudens – ar tikrai turės savo darže didžiulių moliūgų.

Apie bitininkystę ir medžioklę

Antrus metus J. Rinkevičius ir bitininkauja.

„Viskas prasidėjo pernai, kai į mūsų kiemą atskrido bičių spiečius. Kieno buvo tas spiečius, identifikuoti sunku, nes bitės kyla net dešimties kilometrų spinduliu.

Vedamas sportinio intereso sumaniau tą spiečių pagauti. Internete susiieškojau informacijos, kaip pasidaryti spietinę, ir pavyko.

Tada teko važiuoti pas aplinkinius bitininkus, prašyti avilių. Gavau du senus avilius. Medaus tą kartą nepavyko prisukti, bet šiemet labiau pasisekė. Bičių šeima peržiemojo, įsigijau dar penkias bičių šeimas, nuo praėjusių metų liko vienas senas avilys, papildomai įsigijau dar penkis daugiaaukščius avilius.

Tiesa, kad bitininkams geri metai, ir man, pradedančiam bitininkui, pasisekė prisukti apie 70 kg medaus iš kiekvieno avilio. Bitininkystė nebuvo visiškai nauja sritis. Krikšto tėtis laiko bites, tad nemažai subtilybių sužinojau būtent iš jo“, – dėstė vaikinas.

Jokūbas laiko šešias bičių šeimas. „Tiesa, kad bitininkams geri metai, ir man, pradedančiam bitininkui, pasisekė prisukti apie 70 kg medaus iš kiekvieno avilio“, – pasidžiaugė jis.

Ar tai brangus pomėgis? Jokūbas tvirtino, kad pradedančių bitininkų laukia nemažos investicijos.

Pasak jo, daugiaaukštis visos komplektacijos avilys kainuoja kiek daugiau nei šimtą eurų. Reikalingos vaško plokštelės, kurios kainuoja apie 10 eurų už kilogramą. Bičių motinėlė kainuoja nuo 15 iki 20 eurų, spiečius nuo 20 iki 30 eurų.

Medsukių kainos svyruoja nuo 300 iki 2 tūkst. eurų. Dar papildomai reikia įsigyti kaltą, dūminę, kepurėlę, specialų kombinezoną. Taip pat bitėms gali prireikti vaistų, mat jas gali užpulti bičių erkės.

Kol kas J. Rinkevičius bitininkauja dėl savo malonumo. Smagu medumi draugus apdalyti, vieną kitą stiklainį yra jau ir pardavęs, bet sako, kad norėtų plėstis, ir netgi svajoja tapti žinomu bitininku.
Pašnekovas keletą metų priklauso ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio skyriaus būreliui „Antašava“. Medžioklė jį žavėjo jau vaikystės metais.

„Mano tėtis medžiotojas, tad medžioklė buvo įdomi nuo mažų dienų. Laukdavau iš medžioklės grįžtančio tėčio, kai paaugau, nuo 16 metų tapau varovu, o po kiek laiko ir medžiotoju, gavęs pažymėjimą.

Trofėjais pasigirti nelabai galiu. Kol kas tik dvi stirnas ir tris lapes esu sumedžiojęs. Gaila, bet ne visos lapės būna gražios. Kai kurių kailiukas nutriušęs, apykaklės nepasidarysi, o ir sumedžioti reikia taip, kad kailio nepažeistum“, – teigė medžiotojų būrelio narys.

Kaip ir visiems kitiems medžiotojams, Jokūbui tenka susidurti su neigiamu gyvūnų teises palaikančių žmonių požiūriu.

„Stereotipus ir nuostatas reikia griauti. Nereikia tapatinti medžiotojų su brakonieriais. Tikri medžiotojai laikosi selekcijos, žiūri gyvūno amžiaus. Medžiojama tik taisyklėse nurodytu laikotarpiu. Taip, iš vienos pusės medžioklė nėra geras dalykas, bet iš kitos – jei nereguliuosime žvėrių skaičiaus, jie pradės daryti neigiamą įtaką, kaip, pavyzdžiui, vilkai ima pjauti galvijus“, – tvirtino J. Rinkevičius.

Šią vasarą Jokūbas baigė programų inžinerijos bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir jau įsidarbino programuotoju valstybinėje įstaigoje.

„Mano darbovietė Vilniuje, bet dirbsiu nuotoliniu būdu. Ir labai gerai – mieste gyventi nenorėčiau. Brangi nuoma, mieste kamščiai, nuolatinis skubėjimas, lėkimas. Čia, kaime, kur kas daugiau erdvės, laisvės, galiu užsiimti mėgstama veikla“, – argumentavo pašnekovas.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų