Aurita Trasykytė – jaunosios kartos atstovė, kuri nenuobodžiauja niekada ir aktyviai visur dalyvauja. Savo buvusią Alizavos pagrindinę mokyklą ji mini tik geriausiais žodžiais ir viliasi, kad karantinas vėl nebesutrukdys save realizuoti naujoje ugdymo įstaigoje, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, kur mokysis antrus metus. Šešiolikmetė labai norėtų įsilieti į užklasinį mokyklos gyvenimą.
Jurga BANIONIENĖ
Tarmė – iš močiutės
Būsima dešimtokė apgailestavo, kad praėjusiais mokslo metais į mokyklą ėjo labai trumpai. Nespėjo prisijaukinti naujos ugdymo įstaigos, pristigo ir užklasinės veiklos, mat Aurita – aktyvi. Nuo mažens, mokydamasi Alizavos pagrindinėje mokykloje, labai noriai įsijungdavo visur, kur būdavo kviečiama dalyvauti.
„Mokykloje buvo tikrai daug įvairios veiklos, su mokiniais čia užsiimama, nuolat kažką darydavome, kažkur važiuodavome. Esu dėkinga mokytojai Danutei Miknevičienei, nes jos dėka buvau įsiliejusi į dramos būrelį, dalyvavau „Tramtatulio“ konkurse“, – džiaugėsi A. Trasykytė.
Nuo pat pirmos klasės Aurita buvo vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ dalyvė. Ji kupiškėnų tarmę pirmiausia išgirdo iš močiutės Renės Einorienės, su kuria kartu gyvena. O kai ėmė rengtis konkursams, kurių, jei gerai pamena, nė vieno nėra praleidusi, gimtoji tarmė jai atsiskleidė dar labiau.
„Pabandžiau kalbėti tarmiškai ir man puikiai sekėsi. Nebuvo sunku, nes tarmė nėra visai svetima, girdėjau, kaip kalba močiutė. Konkursams ruošdavausi padedama mokytojos Danutės, močiutė paklausydavo manęs namuose. Padėdavo ir tėvai, mama truputį tarmiškai moka. Tekstus sakydavau labai įvairius, labiausiai atsimenu pasaką apie pupelę, vieną pirmųjų tekstų – pasakojimą apie Perkūną. 2019 metais patekau į regioninį „Tramtatulio“ konkursą“, – teigė pašnekovė.
A. Trasykytė kasdien kupiškėniškai nekalba, bet mokėti savo gimtąją tarmę, pasak jos, tikrai svarbu.
„Draugai kartais paprašo kupiškėniškai kažką pasakyti, nes tarp jaunimo tarmiškai kalbančių nelabai beišgirsi, nebent tik vyresni dar kalba. Manau, kad ir tėvai retas kuris moka gimtąją tarmę, ir mokykloje visi šneka bendrine kalba, tad mažai kur jaunimas ją girdi“, – pabrėžė Aurita.
Kad pati dar turi iš ko mokytis, tikra sėkmė ir laimė, o kupiškėnų tarmė, anot Auritos, savotiška, bet tikrai įdomi ir gražiai skambanti.
Paklausta, ar jai nebūna gėda kalbėti kupiškėniškai, A. Trasykytė tikino, kad tikrai ne. „Tai yra mūsų ir to nepakeisi. Nėra ko gėdytis“, – tvirtino ji.
Skaitovė ir žurnalistė
Šiltai apie Auritą atsiliepė ir Alizavos mokyklos bibliotekininkė, jos neformalaus ugdymo mokytoja Danutė Miknevičienė.
„Aurita – labai darbšti, kruopšti, atsakinga. Jei pažadėjo, visada padarys. Tai mergaitė, anksti išmokusi siekti tikslo. Ją visada prisiminsiu, kaip brandžią knygų skaitytoją. Jau pradinėse klasėse mergaitė atidžiai skaitė ir vertino akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygas: aktyviai dalyvavo knygų recenzijų konkursuose, kartu su mama Jolita išradingai vaidino ištraukas iš perskaitytų knygų, pati kūrė filmukus-knygų pristatymus. 2020 m. Aurita tapo mokyklinio virtualaus skaitymo konkurso „Skaityk ir mąstyk“ nugalėtoja – „Išmaniausia skaitytoja-2020“. Puiki skaitovė. Ji ir tarpmokyklinio meninio garsinio skaitymo konkurso, kurį stebėjo ir vertino rašytoja Gintarė Adomaitytė, laureatė“, – vardijo D. Miknevičienė.
Puikiai Auritai sekėsi ir Alizavos mokyklos laikraščio „Šratinukas“ veikla – kalbino ne vieną garsų žmogų.
„Aurita buvo puiki jaunoji žurnalistė. Niekada neužmiršiu 2017 m. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusios parodos „Mokykla 2017“. Alizavos pagrindinės mokyklos jaunieji žurnalistai kartu su kitais „Žurnalistikos laboratorijos“ dalyviais praktikavo inovatyvius žurnalistinio darbo metodus. Nustėrome sužinoję, kad reikės mokyti Vilniaus Levo Karsavino mokyklos mokinius, kurie nekalba lietuviškai. Auritai aiškinant, kaip naudojantis planšete parengti „express“ interviu, vienas mokinukas pasiėmė planšetę ir pranyko didžiuliame šurmulyje. Aurita drąsiai nėrė iš paskos, pasivijo, išaiškino. Interviu buvo padarytas nepriekaištingai. Ir tai padarė šeštaklasė kaimo mokyklos mergaitė“, – pasakojo pašnekovė.
Jos neformalaus ugdymo mokytoja džiaugėsi, kad Aurita puikiai moka kupiškėnų tarmę, pasakoja išraiškingai, be klaidų. Pernai ji laimėjo trečią vietą Lietuvos mokinių etninės kultūros olimpiados Aukštaitijos regioniniame ture, puikiai pademonstravusi žinias apie Aukštaitijos etninės kultūros šventes ir tarmiškai papasakojusi apie kiaušinių dažymo tradicijas Kupiškio krašte.
Nuotraukos iš asmeninio Auritos Trasykytės albumo
Pasiekimai dviračių sporte
Be šios veiklos, Aurita mokydamasi Alizavos pagrindinėje mokykloje rasdavo laiko ir sportui.
Ji pas mokytoją Eimutį Sarsevičių lankė jaunųjų dviratininkų būrelį ir yra dalyvavusi tarptautinėse jaunųjų dviratininkų saugaus eismo varžybose Marijampolės rajone, kur turėjo įveikti įvairias praktinio vairavimo, teorines ir kt. užduotis.
Geriausiai saugaus vairavimo įgūdžius parodę vaikai, tarp kurių buvo ir A. Trasykytė, pateko į Lietuvos automobilių sąjungos jaunųjų dviratininkų saugaus eismo komandą ir 2017 m. dalyvavo Albanijoje vykusiame Europos saugaus eismo jaunųjų dviratininkų konkurse ETEC-2017.
Tai, pasak Auritos, buvo tikrai įdomi patirtis. Dviračiu išmokusi važiuoti būdama vaikas, jo nepamiršta iki šiol, bet dažniausiai ant šios ekologiškos transporto priemonės sėdasi savo malonumui.
Mokyklos jau laukia
Aurita su tėvais ir močiute gyvena Kalnagalių kaime. Paklausta, ar nedideliame kaimelyje randa veiklos, ji džiaugėsi, kad jos tikrai netrūksta.
„Smagu, kad esame penkiese, labai dažnai išeiname į lauką, palikę namie kompiuterius ir telefonus. Surandame ką veikti – žaidžiame, bendraujame, diskutuojame. Kartu augome nuo mažų dienų, esame labai susigyvenę“, – tvirtino ji.
Vasara lėkte pralėkė, Aurita džiaugėsi, kad spėjo pakeliauti po Lietuvą, aplankė Pakruojo dvarą, Anykščius, Palangą. Ir su draugais, ir su tėvais važiavo.
O dabar jau laukia naujų mokslo metų. Pernai atėjus iš nedidelės, apie šimtą mokinių turinčios, Alizavos mokyklos į gerokai didesnę gimnaziją buvo kiek nedrąsu. Tačiau prisitaikyti puikiai pavyko.
„Greitai pritapau ir pripratau. Alizavos mokyklos, žinoma, pasiilgstu, čia praleista tikrai daug laiko“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji labai viliasi, kad nebebus nuotolinio mokymo, visi galės grįžti į mokyklos suolus.
„Nuotoliniu būdu išmoksti mažiau ir taip mokytis tikrai sunkiau, nes reikia motyvuoti save, stengtis. Tikiuosi, kad bus daug renginių ir galėsiu aktyviai juose dalyvauti, įsitraukti į mokyklos gyvenimą“, – sakė A. Trasykytė.
