Panevėžyje gyvenantį Darių Jakštonį muzika lydi nuo pat mažų dienų. Muzikantas geba groti gausybe instrumentų – klarnetu, armonika, gitara, būgnais ir kt.
D. Jakštonį dažnas Kupiškio krašte pažįsta kaip Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio meno vadovą, o visoje Aukštaitijoje (ir ne tik) jis žinomas kaip grupės „Nešpėtni bernai“ narys.
Pakalbintas D. Jakštonis papasakojo apie muzikanto kasdienybę, įsimintiniausią koncertą su grupe ir pomėgį, kuris mažai kuo susijęs su muzika.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kas atviliojo į Subačių
„Esu uteniškis, mano vaikystė prabėgo Maželiškių kaime, netoli Leliūnų. Buvau tikras kaimo vaikas, vasarą miegodavau ant šieno, mėgau ant arklio pajodinėti“, – pokalbį pradėjo jis. D. Jakštonio muzikalumas įrašytas į genus. Iš tėčio pusės – visi muzikantai.
„Turiu vyresnę seserį, ji pirma pradėjo lankyti muzikos mokyklą, o vėliau ir mane ten leido. Iš pradžių dūdele grojau, po to norėjau pereiti prie saksofono, tačiau man buvo pasiūlyta klarnetu mokytis groti. Ir labai teisingai – kas groja saksofonu, klarneto nebepapūs, o kas klarnetu groja, visada spės saksofonu išmokti groti“, – įdomybę atskleidė pašnekovas.
Po muzikos mokyklos baigimo jį, dar paauglį, į tuometinę Panevėžio konservatoriją (dabar – Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją) atviliojo dėdė, kuris ten dirba klarneto specialybės dėstytoju. Gabus mokinys paskutiniais metais gavo pasiūlymą dirbti pučiamųjų instrumentų orkestre „Garsas“ ir ten pradirbo visą dešimtmetį.
Anot D. Jakštonio, tada reprezentacinį profesionalų orkestrą sudarė maždaug keturiasdešimt narių. Tai buvo ilgi stropaus, nuoseklaus darbo metai – repeticijos ir pasirodymai miesto šventėse, atidarymuose, sakralinės programos katedroje.
Gal ir šiandien būtų orkestre groti pasilikęs, bet iš kolegos nugirdo, kad Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinyje ieškomas meno vadovas. Šis pasiūlymas suintrigavo – norėjo išbandyti naują veiklos kryptį.
„Dirbti Subačiuje pradėjau 2015 metais. Pirma manęs laukusi užduotis – suburti meno kolektyvus. Sekėsi tikrai neblogai. Kolegės Irenos Jėčiuvienės dėka pirmą kolektyvą, kapelą „Ciongas“, surinkome žaibiškai. Palyginti gana greitai sukūrėme muzikinę programą, jau po kelių mėnesių ėmėmės koncertinės veiklos. Atsirado poreikis suburti ir vaikų kolektyvą. Norėjome nedidelio orkestro, bet tam reikėjo daug finansų. Tuomet radau kitą alternatyvą – instrumentinį gitaristų ansamblį. Kad galėčiau mokyti vaikus, pirmiausia pačiam teko išmokti groti gitara.
Šiandieninė informacijos sklaida tokia didelė, kad išmokti groti vienu ar kitu instrumentu galima savarankiškai. Jei turi bazinį muzikinį išsilavinimą, tik noro reikia, internete informacija kaip ant lėkštutės padėta“, – teigė meno vadovas, vadovaujantis ir trečiam kolektyvui – jaunimo popgrupei „Five like one“.
Be gitaros, klarneto, saksofono, D. Jakštonis dar moka groti būgnais, kontrabosu, armonika ir šiek tiek – trimitu.
Koncertavo net Seime
Nuo 2012 metų pašnekovas yra ir grupės „Nešpėtni bernai“ narys. Anot D. Jakštonio, kokio žanro muziką kolektyvui galima priskirti, tiksliai sunku būtų apibrėžti. Grupė atlieka įvairias liaudies dainų, taip pat popmuzikos, džiazo stiliaus kūrinių stilizuotas aranžuotes.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
„Kolektyvui priklausau nuo pat jo įkūrimo. Grupės įkūrėjas, vadovas yra Justinas Kanaporis. Mes pažįstami nuo konservatorijos laikų, buvome kolegos orkestre. Metams bėgant keitėsi grupės nariai, o Justinas, aš ir dar vienas kolega Paulius Zimaitis išlikome kaip pradinis branduolys. J. Kanaporis groja akordeonu, aš – klarnetu, o P. Zimaitis – trimitu. Šiuo metu grupei dar priklauso Karolis Pratkus. Jis irgi groja klarnetu. Vytautas Kavoliūnas groja bosine gitara, o Karolis Jurgaitis muša būgnus“, – grupės sudėtį pristatė „Nešpėtnų bernų“ narys.
Įdomi ir grupės pavadinimo atsiradimo istorija. Jį D. Jakštoniui su grupės įkūrėju padėjo sugalvoti visagalis internetas. Abu kartu susėdę ieškojo aukštaitiško tarmiško būdvardžio jauniems vyrams (bernams) apibūdinti, o atsitiktinai rastas žodis „nešpėtni“ – labai tiko ir patiko.
„Bene visais klausimais sprendimą randame, tik dėl vieno dalyko bendro vardiklio rasti nepavyksta, nenutariame, kas yra Aukštaitijos sostinė. Justinas, panevėžietis, sako, kad Panevėžys, o aš – kad Utena“, – pašmaikštavo D. Jakštonis.
Per devynerius gyvavimo metus „Nešpėtni bernai“ yra surengę daugybę koncertų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Bene įsimintiniausias koncertas, D. Jakštonio teigimu, buvo prieš keletą metų Seime. Greičiausiai todėl, kad pavyko Seimo rimtuolius pralinksminti, išjudinti. O grupės tikslas kaip tik toks ir yra – užkrėsti visus gera nuotaika.
Poilsiauja prie… traktoriaus
Nors karantinas muzikantams buvo nedėkingas, pandemijai sušvelnėjus, kolektyvo tvarkaraštis tapo kone ankštas – koncertų ir užsakymų asmeninėms progoms apstu. Džiugu, kad žmonės muzikos išsiilgę.
„Pagal užsakymą neteko groti tik serenadų po langais. Mūsų dėl piršlybų dar niekas nėra samdę. Mintis gera, bet tokio noro nė vienas klientas nepareiškė. Čia ne Meksika, lietuviai vaikinai – kuklūs“, – mintis dėstė D. Jakštonis.
Kiekvieną vasarą grupės nariai turi ir kasmetinę tradiciją – lekia į Palangos paplūdimius pagroti. Ne tik kitus palinksmina, bet ir patys prie jūros papramogauja.
„Dažniausias klausimas, kurio sulaukiame, tai kiek kainuoja mus šventei pasisamdyti. Korektiškai elgiamės ir į klausimus neatsakinėjame. Kiekvienas užsakymas yra individualus, o nustatyti kainą – grupės vadovo kompetencija. Galiu išduoti tik tiek, kad mes esame optimalūs muzikantai“, – tvirtino grupės klarnetininkas.
Nors muzikantų darbas yra linksminti kitus, paklaustas, ar grįžta namo po koncerto su šypsena veide, D. Jakštonis atsakė atvirai – tikrai ne visada. Nuovargio būna.
„Atsipalaiduoti važiuoju į tėviškę. Po tėčio mirties sodyba su 10 hektarų žemės liko. Turiu šiek tiek technikos, žemę su ja dirbu. Kai sugenda, pats pasitvarkau. Nors su menais traktoriaus tepalai nesiderina, man prie technikos krapštytis labai patinka“, – sakė žemdirbystėje atsipalaidavimą radęs muzikantas.
D. Jakštonis šiek tiek papasakojo ir apie šeimą. „Esu ne vienišas. Maniškė – siuvėja. Sakyčiau, mus suvedė ne muzika, o tiesiog lemtingas atsitiktinumas. Turiu dvi dukras. Vyresnioji, keturiolikmetė Aiva, linkusi į dailę, o dešimtmetė Deimantė – į šokius“, – trumpai šiuo klausimu pokalbį užbaigė pašnekovas.
