PASIRINKIMAS VISADA YRA

Tautos atmintis

Verneris Liovė, Kupiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas, Kupiškio komendantas, jo įsakymu nužudyti šimtai kupiškėnų.
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų

Liepos 30 dieną vykęs žydų genocido 80-ųjų metinių Kupiškio mieste minėjimas dar kartą priminė tuos dramatiškus įvykius, po kurių mūsų miestas, kaip ir beveik visi Lietuvos miestai ir miesteliai, neteko pusės savo gyventojų. Kaip ir kodėl tai įvyko? Viskas lyg ir žinoma, bet daug kas primiršta arba nevisiškai atskleista, ir dar yra liudininkų, turinčių ką pasakyti ir prisiminti.

1937 metais iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs Verneris Liovė pasiskelbė esąs nacių persekiojamas komunistas, gavo vokiečių kalbos mokytojo vietą Kupiškio gimnazijoje ir nuo 1940 metų įvedus sovietinės kariuomenės dalinius, suformavus vadinamąją Liaudies vyriausybę, pradėjo aktyvią mokinių agitaciją į sovietinę komjaunimo organizaciją. Simpatiškas jaunas mokytojas buvo populiarus, bet greitai paaiškėjo tikrasis jo veidas. Po vokiečių kariuomenės įžengimo Verneris Liovė tapo Kupiškio miesto komendantu, kurio įsakymu buvo šaudomi buvę jo mokiniai komjaunuoliai, o vėliau beveik visi Kupiškio mieste ir apylinkėse gyvenę žydų tautybės Lietuvos piliečiai.

Kraštietei iš netolimo Nociūnų kaimo, dabar gyvenančiai Vilniuje, Albinai Pajarskaitei yra 94-eri metai. Tuomet dar penkiolikmetė mergaitė gerai prisimena 1941 metų įvykius. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas tiesiogiai palietė jos šeimą. Albinos brolis Jurgis Pajarskas, Kupiškio gimnazijos gimnazistas, dalyvavo antisovietiniame pogrindyje ir besitraukiančių sovietų karių buvo sušaudytas kartu su kitais Kupiškio krašto žmonėmis prie Panevėžio cukraus fabriko. (Šiais metais čia žuvusiems žmonėms Albinos Pajarskaitės lėšomis ir pastangomis pastatytas monumentas.)

Albina Pajarskatė, gimusi 1927 m. Nociūnų kaime, puikiai prisimena tų metų įvykius.

Komendantas Verneris Liovė pasikvietė į buvusį valsčiaus administracinį pastatą Gedimino gatvėje Jurgio ir Albinos tėvą Juozapą Pajarską ir pasiūlė sušaudytų žydų turto kaip kompensaciją už sovietų nužudytą sūnų. Doras, drąsus ir sąžiningas kaimo žmogus atsakė, kad savo sūnaus gyvybės į kitų žmonių skausmą ir ašaras nemainys ir jokio turto neims. Lyg iš po žemių išdygę esesininkai išmetė žmogų už durų prigrasinę daugiau akyse nesirodyti. Kiek vėliau pasklidus gandams, kad keli Kupiškio gimnazistai padeda komendantui Verneriui Liovei ir dalyvauja represijose prieš žydus, žuvusio gimnazisto Jurgio Pajarsko tėvas Juozapas prasitarė – geriau jau žuvęs nei susitepęs žudant nekaltus žmones.

Pasirinkimas visada buvo. Buvo tokių, kurie stovėjo eilėse prie parduodamo nužudytų Kupiškio miesto Lietuvos piliečių žydų turto ir skundė savo kaimynus, slepiančius žydus, buvo ir tokių, kurie nepaisydami mirtino pavojaus sau ir visai šeimai, slėpė nuo žudynių žydų vaikus.

Sunkūs pasirinkimai, kai viešpatauja šėtoniška ideologija, bet jie buvo.

Monumentas nužudytiems Šeduvos miestelio žmonėms.
Autoriaus nuotraukos

2004 m. Normano Mejerio, Anos Rabinovich, kitų buvusių Kupiškio krašto žydų palikuonių ir tuometinio mero Leono Apšegos pastangomis atidengta atminimo lenta buvusioje sinagogoje su nužudytų mūsų miesto piliečių vardais, pavardėmis – šalia jų skaičiai. Kartais lankytojai klausia, ką reiškia šie skaičiai? Įvairūs tie skaičiai nuo 2 iki 90. Nesunku atspėti – tai aukos amžius. Man sunku įsivaizduoti žmogų, šaunantį į dvejų metų vaiką. O jums? Pasirinkimas buvo, nepaisant šėtoniškos ideologijos.

Šeduvoje, netoli nuo čia, nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams pastatytas jautrus paminklas – mergaitės figūrėlė. Gal ir mums reikėtų pagerbti beveik pasės nužudytų Kupiškio miesto gyventojų atminimą nors kukliu monumentu? Kupiškėnų garbei reikia pasakyti, kad buvusios sinagogos nepavertė sandėliu ar sporto sale, dabar čia rekonstruojamos bibliotekos patalpos ir netrukus tikimės atverti duris lankytojams. Mes tikimės pratęsti savo krašto muziejininkų darbus ir bendromis pastangomis tinkamai pristatyti visuomenei Kupiškio žydų bendruomenės gyvenimą – kai gyvenome kaip kaimynai.

Algirdas VENCKUS,
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius