Jei nuvažiuotumėte į Labanoro regioninį parką, čia galite sutikti tikrą kupiškėną Žydrių Mukulį. Jis dirba aplinkosaugininku ir turi labai įdomų užsiėmimą – pučia Labanoro dūdą. Kone savarankiškai išmokęs ja groti, dalyvauja dūdmaišininkų susipūtimuose ir žino išties daug faktų apie senus laikus menantį muzikos instrumentą.
Jurga BANIONIENĖ
Jaučiasi esąs kupiškėnas
Pokalbį su Žydriumi pradėjome nuo gimtinės. Kas mes be jos? Ir jis tikino, kad save laiko tikru kupiškėnu, nors čia nebegyvena nuo 1995 metų, kai pradėjo studijuoti ir paliko gimtąjį miestą.
„Aš jaučiuosi esąs kupiškėnas. Nelaikau savęs nei vilniečiu, nei molėtiškiu, nors dabar gyvenu Molėtuose. Tavo praeitis yra, jos neištrinsi. Tai – kaip evoliucija, gyvenimo etapai“, – pabrėžė jis.
Kupiškis Ž. Mukuliui – tėvai, kiemo draugai, mokykla.
„Gimiau tarybiniais metais, buvo toks pakilimas, ir darželyje vaikus mylėjo, ir mokykloje. Vaikystė prabėgo laimingai. Su mokytojais santykiai buvo labai geri. Tuo metu ji buvo nauja – antroji vidurinė, dabartinė Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija, jaunas mokytojų kolektyvas. Juos šiandien galiu paminėti tik geriausiais žodžiais. Mokytojas anksčiau buvo autoritetas, aišku, kartais ir balsą pakeldavo, bet dabar pats suprantu, kad to reikėjo.
Tikri mokytojai mokėjo su vaikais elgtis, pakentėdavo mūsų paišdykavimus. Ypač vyresnėse klasėse, kai prasidėjo ruošimasis egzaminams, reikėdavo papildomai padėti, net minties neturėjome, kad mokytojas gali nepagelbėti. Dabar girdžiu, kad tarp mokytojų ir mokinių oficialūs santykiai, nori papildomai mokytis – yra korepetitoriai, mokėk ir mokykis. Tada nebuvo net tokios minties. Tokia geranoriškumo dvasia tvyrojo, aš bent tikrai jaučiausi mylimas“, – kalbėjo Ž. Mukulys.
Geriausiais žodžiais jis atsiliepė ir apie savo klasę. Visi buvo vieningi ir net nekilo kalbos, kad baigę mokyklą nenorės vieni kitų sutikti. Iki šiol kas penkerius metus rengia klasės susitikimus.
„Privaloma tvarka pas mus – gali, negali, bet važiuoji, nes turi bendrauti. Negali to nubraukti. Pamenu, kai stojau į universitetą, kai kurie kalbėjo: „Ačiū Dievui, baigiau mokyklą, daugiau į ją negrįšiu.“
Pas mus taip tikrai nebuvo. Aišku, gal kas ir laiko pyktį, kad pažymį pamažino, viskas žmogiška. Bet buvome visi kaip šeima, draugai, priėmėme vieni kitus tokius, kokie jie yra“, – prisiminė pašnekovas.
Ž. Mukulio mama visą laiką dirbo banko tarnautoja, tėtis – policininku. Iki šiol tebegyvena Kupiškyje, tad visada yra kur ir pas ką grįžti. Nemažai Kupiškyje liko ir draugų.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo
Prieš 18 metų – į Labanorą
„Man Kupiškis visada buvo labai geras miestas, labai patogus gyventi. Atsimenu, kai prieš 18 metų pradėjau dirbti Labanoro regioniniame parke, buvo toks slaptas apgailestavimas, kad Kupiškis – ne Švenčionėliai ar Molėtai, Labanoras. Norėjosi, kad visa mano kompanija, draugai būtų šiame gražiame krašte, kur dirbu. Gaila, kad nėra didelių saugomų teritorijų, tai – vienintelis minusas, dėl to ir nebesu čia. Ieškodamas darbo išvažiavau į kitą Lietuvos kraštą“, – kalbėjo Žydrius.
Žemės ūkio universitete, Miškų fakultete, Ž. Mukulys yra baigęs ekologiją. Tuo metu tai buvo nauja specialybė. Stojo į miškininkus, bet nepavyko, sulaukęs siūlymo, nutarė pabandyti tapti ekologu. Rasti aukso vidurį tarp studentavimo ir studijavimo pavyko, tai – dar vienas geras gyvenimo etapas, kurį malonu atsiminti. Nauji draugai, pažįstami. Su kurso draugais ryšius palaiko iki šiol, kasmet susitinka.
„Gali žmogaus nematyti 20 metų, susitinki prie kavos puodelio ir turi apie ką pašnekėti, per Lietuvą kai važiuoji. Gerai, kai yra draugų“, – pabrėžė jis.
Žydrius studijavo ir Danijos technikos universitete. Jam baigiant magistrantūrą, prasidėjo „Erasmus/Socrates“ programos, tai buvo didelė naujiena Lietuvoje. Ta patirtis labai praturtino, pamatė visai kitą lygį nei Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Aplinkosaugininkas – kaip vilkas
Labanoro regioninis parkas – pirma ir vienintelė Ž. Mukulio darbovietė. Švenčionių, Utenos ir Molėtų rajonus apimantis parkas – didžiausias Lietuvoje.
„Esu vyriausiasis specialistas. Mano sritis – kraštotvarka. Saugomos teritorijos saugo ne tik gamtą (augalus, gyvūnus), bet ir kraštovaizdį. Į jį įeina ir statybos, kirtimai, teritorijų planavimas ir pan.
Mano darbas – aplinkosaugos interesų atstovavimas teritorijų ir statybos planavimo procesuose. Jis geras tuo, kad labai įvairus, niekada nenusibosta. Labai sezoniškas, žiemą darai vieną, vasarą – kitą darbą. Vieną dieną gali vaikščioti po pelkes, kitą jau rišiesi kaklaraištį ir eini į teismą, trečią važiuoji derinti statybos projektų. Žodžiu, kaskart vis kitaip.
Atlyginimas, tiesa, gal ir nedidelis, bet visiems, kuriems nepatinka monotonija, darbas saugomose teritorijose yra tas, kurį galiu rekomenduoti. Liūdna nebus, tą tikrai galiu pasakyti“, – linksmai kalbėjo Ž. Mukulys.
Nors Labanoro giria išmaišyta skersai išilgai, pats Žydrius tikino negalįs tvirtinti, kad ją pažįsta idealiai. Jo teigimu, aplinkosaugininkas – kaip vilkas. Jį kojos peni.
„Kuo daugiau apeini, tuo daugiau sužinai, atrandi. Aplinkosaugininkai taip pat yra pasiskirstę sritimis. Aš esu daugiau biurokratas, mano darbas – su dokumentais. Tuo tarpu biologas, kuris ieško rūšių, atlieka monitoringą, važiuoja į girią ir naktį, ir anksti ryte, atsižvelgdamas į gyvūnų aktyvumą. Turi būti atsidavęs, tai gyvenimo būdas“, – darbo aktualijas apibūdino pašnekovas.
Netikėta pažintis su dūdmaišiu
Atvažiavęs dirbti į Labanoro regioninį parką, Žydrius įsijungė į Švenčionių dainų ir šokių ansamblio veiklą, tapo choro dalyviu. Vieną kartą, laukdamas koncerto, prekybos centro maiše aptiko nematytą muzikos instrumentą – Labanoro dūdą. Susidomėjo. Pabandė ją pūsti. Ėmė važinėti pas dūdmaišiu grojančius muzikantus į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, Nacionalinį kultūros centrą. Geranoriškai buvo priimtas, sulaukė pagalbos ir po truputį pramoko groti. Paskui Švenčionių rajone atsirado folklorinis ansamblis „Dobilė“, su kuriais per koncertus kartu grodavo.
„Pradžia buvo labai sunki. Viską dariau ieškojimo keliu. Nebuvo tokio specialisto, kad ateinu – ir mokausi. Nežinojau, ką groju, kaip groju, kokios melodijos, nebuvo ir literatūros. Lietuvoje vienas pirmųjų grojimo dūdmaišiu tradicijos atgaivinimą pradėjo entuziastas Gvidas Kovėra. Jis mane supažindino su baltarusiu Todaru Kaškurevičiumi, kuris darė dūdmaišius. Baltarusijos ir Rytinės Lietuvos žemės XIII–XIV amžiuje buvo viena – Nalšios žemė. Čia tas dūdmaišis ir yra likęs.
Tiesa, išlikusių grojančių dūdmaišių nėra, bet Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune saugomos šios instrumento dalys – rageliai, vamzdeliai. Mes beveik nežinojome, koks buvo tikras senojo dūdmaišio garsas. Berlyno muziejuje saugoma etnografijos tyrinėtojo Eduardo Voltero surinkta kraštotyrinė medžiaga.
Eduardas Volteras apie 1908 m., panaudodamas senovinį garso įrašymo būdą – vaškinius volelius, yra įrašęs keturias melodijas dabartinio Ignalinos rajono Dysnos kaime, kur dūdmaišiu grojo Juozas Voldemaras, Augustino Voldemaro tėvas.
Tai – faktas, kad dūdmaišis tikrai buvo, juo grojo. Taip pat baltarusiai yra radę seną filmuotą medžiagą, kaip kaimas linksminasi, švenčia po šienapjūtės. Čia yra trumpas epizodas, kaip du baltarusiai dūdmaišininkai pasikišę po pažastimi instrumentus, groja“, – pasakojo dūdmaišininkas.
Dūdmaišininkai – tik entuziastai
Pasak Žydriaus, dūdmaišis – gana sudėtingas, primityvus muzikos instrumentas. Pagal seną tradiciją, jis padarytas iš ožio. Baltarusijoje yra tokia daina, kur aprašytas dūdmaišio gaminimo procesas – iš pilvo padarys maišą, iš kaulelių – vamzdelius, iš ragelių – ragelius. Ir pakabins ant švento ąžuolo. „Ir dūdmaišis toks, kaip ožys, užsispyręs instrumentas. Turi visada jį laikyti paruoštą. Jei papuola lauke į drėgnesnę aplinką, pasikeičia tonacijos, išsiderina. Tad grodamas turi žinoti, kad viskas tuoj pat gali sugriūti“, – kalbėjo kupiškėnas.
Dūdmaišis, anot Ž. Mukulio, Lietuvoje laikosi tik mėgėjų dėka. Tai – ne jo vieno entuziazmas, šiuo muzikos instrumentu grojančių šalyje galima suskaičiuoti kelias dešimtis, bet labai trūksta profesionalų.
„Mes, Lietuvos dūdmaišininkai, kas dveji metai susitinkame. Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje vyksta dūdmaišininkų susipūtimai, kur susieiname, pasikviečiame svečių iš užsienio ir dūduojame, kaip mokame, pasakojame, ką suradome, kas ką išmokome groti“, – sakė Ž. Mukulys.
Pats Žydrius dažniausiai dūdmaišį į rankas paima per renginius. Jį grojantį dažnai gali išvysti ir į Labanoro regioninį parką užsukantys svečiai.
