Šviesuliai
Kupiškio mieste sutikti dailininkę, 2020 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Eglę Ridikaitę, tikrai gali nedažnai. Bet vasaromis ji stengiasi atvykti – paskutinėmis birželio dienomis, prieš išskrisdama į Kijevą pristatyti savo parodos, Eglė buvo atvažiavusi aplankyti čia gyvenančio tėčio.
Neseniai Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, menininkė atidarė savo tapybos parodą „link“, kuri veiks iki spalio 2 dienos.
Nors darbų – tik spėk suktis, ji mielai sutiko pasikalbėti apie tai, kas siejo ir dar sieja su Kupiškiu, apie kūrybinio savo kelio ištakas ir tai, kaip gyvena šiandien.
Eglė prie senelių namų, grąžinančių daug brangių vaikystės prisiminimų.
Jurgos Banionienės nuotraukos
Jurga BANIONIENĖ
Egle, prisiminkite laiką, prabėgusį Kupiškyje. Koks jis Jums išlikęs atmintyje?
Aš čia gimiau, kažkiek laiko augau, paskui išsikrausčiau. Bet čia liko seneliai, mamos tėvai. Atvažiuodavau iš Kapsuko į Kupiškį. Seneliai gyveno prie bažnyčios, dideliame name. Čia leisdavau visas atostogas. Mano abu tėvai iš Kupiškio. Mama Valerija dabar gyvena Marijampolėje, o tėtis – Algirdas Petras Ridikas čia, P. Mažylio gatvėje.
Vaikystė – pats gražiausias laikas, mano širdis, kaip sakau, buvo Kupiškyje, o kūnas – Marijampolėje. Visos atostogos gimtinėje praleistos. Kadangi gyvenome prie bažnyčios, su draugais eidavome skinti liepų žiedų nuo liepų, augusių prie šventoriaus. Prisigalvodavome visko, nes kieme augome daug vaikų, eidavome maudytis prie Lėvens, užtvankos dar nebuvo, tik salelės, tvenkinėliai, viena už piliakalnio, kita toliau, už Kalkyno. Maudydavomės ištisai. Mano seneliai – Anastazija Buzienė ir Antanas Buzas. Buvo geri žmonės. Senelis – kūrikas, batsiuvys, stogdengys.
Dabar dažnai į Kupiškį neatvažiuoju, tik vasarą arba per Vėlines. Kai galiu, atlekiu pas tėtį medaus kopinėti. Jis laiko bites. Dar yra pusseserė, pusbroliai, daugiau visi giminaičiai išmirę, senosios kartos žmonių nebėra.
Ar smagu grįžti į gimtinę? Kokia ji dabar Jūsų akimis, labai pasikeitusi?
Smagu, tik kad nieko jau nepažįstu. Kupiškis nelabai pasikeitęs, bet pragražėjęs, labiau susitvarkęs, kurortinis miestelis.
Ar jau nuo vaikystės linkote į kūrybą? Gal buvo kuriančių giminių?
Man atrodo, kad taip, bet tiksliai pasakyti negaliu. Kiek atsimenu, visada norėjau būti dailininkė. Atėjo, matyt, laikas ir kaip įlindo ta mintis, taip ir nebeišlindo. Tėvas yra šnekėjęs, kad dailininkas Kazys Šimonis buvo giminė, bet šio fakto netikrinau, nežinau. Yra tolimos kartos pusbrolių, irgi menininkų, bet artimoje aplinkoje jų nebuvo.
Norėjote stoti į Dailės akademiją. Pavyko ne iš pirmo karto, bet rankų nenuleidote.
Negalvojau, kad Dailės akademijoje yra specialybės, kai tai sužinojau, labiausiai norėjau į tapybą. Tada tai atrodė menų menas. Baigiau Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, paskui stojau į akademiją, kol pavyko. Tam reikėjo net penkerių metų. Nežinau kaip, turbūt dėl didelio noro. Galvojau, įstosiu tada, kai susirinks gera grupė, nes labai daug kas priklauso, kokie žmonės šalia. Tikrai grupė buvo šauni, gera mokytis.
Kaip viskas klojosi po studijų?
Nebuvo lengva. Tapyba buvo marinama. Reikėjo ieškoti savęs. Dabar akademijoje mokslai vyksta kitaip, jau ketvirtame kurse darai diplominį, o man metai po studijų buvo savęs ieškojimai – ką daryti. Gal kažką radau? Dar tebeieškau.
Ar pamenate savo pirmą parodą? Kaip ji atsirado?
Ją atsimenu labai gerai. Tada Latako gatvėje nuomojausi studiją. Pagalvojau, kad reikia surengti parodą, kitoje pusėje buvo galerija „Kairė – dešinė“, bet prieš pat parodą sužinojau, kad vietoje dviejų salių gavau vieną. Parodą vis tiek dariau, nors ne visi darbai, kaip buvo suplanuota, tilpo. Nežinau, ar daug kas ją pamatė, draugai žinojo. Po jos labai smarkiai niekas ir nepasikeitė, tiesiog kūriau toliau.
Kiek metų tęsiasi Jūsų kūrybinis kelias? Kaip pati apibūdintumėte savo kūrybą? Naudojate sudėtingą pačios susikurtą techniką, o darbų formatas – išties didelis.
Jei kalbėtume apie sąmoningo menininko kūrybinį kelią – nuo 1997 metų, bet ėjimas link to buvo nuo vaikystės. Mano kūryba – ieškojimai. Technika – aerozoliniai dažai, purškiu jais ant drobės. Viskas tas pats, kaip tapytum, tik kad dažai oro teptuku. Pradžioje norėjau pabėgti nuo akademinio tapymo, ieškoti kažko naujo, įdomiau, taip viskas ir atsirado. Formatas taip, didelis, jis mane veikia.
Kur ieškote įkvėpimo kurti? Kada dažniausiai kuriate?
Visi sako – kasdienybėje, bet aš sakau – gyvenime. Tiesiog gyveni, kuo kvėpuoji, tą ir darai. Žiūri, stebi. Kuriu, kaip ir visi žmonės, darau tai, kas patinka. Darbas nebūtinai yra fizinis – tapymas. Galva, ji visada dirba. Idėjos vis tiek yra galvoje.
Kas sunkiau – surasti idėją ar ją įgyvendinti?
Visaip būna. Dabar dažniau daugiau prigalvoju negu spėju padaryti. Vienos idėjos gimsta greičiau, antros lėčiau, trečios taip ir nusistumia, lieka neįgyvendintos. Ką tik atidariau didžiulę parodą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, ilsiuosi.
2017 m. balandį Kupiškyje pristatėte savo tapybos darbų parodą „Palikimas. Bobutas skaralas“. 2014 metais sukurtas darbų ciklas eksponuotas personalinėse Jūsų parodose Vilniuje, Panevėžyje, Gdanske (Lenkija), o šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ už šį darbų ciklą meno kritikų buvote išrinkta geriausia mugės menininke. Į gimtinę savo kūrybą tąsyk atvežėte pirmą kartą. Kuo Jums brangi ši paroda?
Pats ciklas man brangus. Prisimenu dėžutę, kur buvo laikomos tos skarelės, senelių name. Ten buvo tokia spinta ir bobutė visada mėgdavo puoštis jomis, tuo metu skarelės ir buvo pagrindinė puošmena. Tokiu būdu norėjau atsidėkoti bobutei, gal ne atsidėkoti, paminėti tą laiką. Ne iš karto sugalvojau šį ciklą, seniai tas skareles turėjau, bet viskas išsivystė daug vėliau. Paroda čia atsirado dėka Gražinos Pajarskaitės, gaila, kad jos nebėra ir teko per mažai su ja pabendrauti.
2020 m. buvote įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje, už pastaraisiais metais kuriamų keliasdešimties didelio formato darbų ciklą „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Nelabai dar susigaudau ir suprantu. Aišku, įvertinimas – visada gerai. Negaliu sakyti, kad aš jo siekiau, bet taip išėjo, pristatė, gavau. Tikrai nesitikėjau. „Grindų“ parodą buvau padariusi prieš penkerius metus, maniau, jau per vėlu. Jokios personalinės parodos nebuvau turėjusi, kiti žmonės, kurie pateko į pretendentų dvyliktuką, man atrodė, buvo svarbesni. Stengiausi negalvoti ir nesitikėti, bet nerimas buvo. Pamenu, buvau studijoje, stovėjau ant kopėčių ir nervinausi, jei 12 valandą paskambins, tai tada įvertino, jei ne – darysiu kažką toliau, gyvenimas nesustos. Paskambino. Tada darbas baigėsi, net kojos pradėjo drebėti. Žodis – pripažinimas kalbant apie šį apdovanojimą netinka. Nemoku net pasakyti. Paprasčiausiai nesuvokiama. Tai ypatingai įpareigoja – ir varžo, ir atleidžia.
Papasakokite, kur kuriate šiandien.
Kol kas dar turiu studiją vaikų darželyje, virš Vilniaus didžiosios sinagogos. Bet laikinai, nes ją turėtų griauti. Čia dar yra nebaigtų darbų, kuriuos turėčiau padaryti. Stengsiuosi, dar vasarą kažkiek laiko yra, bet reikės ir paatostogauti.
Dar mokote vaikus dailės, dėstytojaujate Dailės akademijoje? Ar patinka pedagoginis darbas?
Dėstau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, Naujosios Vilnios filiale. Mokau visokio amžiaus vaikus, daugiau mažesnius, prieš pirmą dailės klasę, ir turiu vieną tikrų pirmokų grupę. Vieniems dėstau tapybą, kitiems – piešimą. Taip pat pradėjau dirbti Dailės akademijoje, dėstau kūrybinį piešimą – tai dar tik pradžia. Su vaikais įdomu, visaip būna, labai priklauso, kokie jie. Jei matai, kad vaikas gabus, smagu. Tai duoda pamąstymų ir sau.
Jūs pati turite sūnų. Ar jis linkęs į meną?
Sauliui septyniolika. Dailei gabus, mokosi, bus matyti. Apie specialybę dar negalvoja, baigė 10 klasių.
Egle, ar Lietuvoje sunku būti menininku?
Ir lengva, ir sunku. Pats procesas malonus, jis būna visoks, bet tai ir patinka. Turbūt, kad kitaip negali.
Ar galima kūrėjui iš to gyventi ir kokybiškai kurti?
Tai atviras klausimas. Kai kas gyvena. Bet visiškai pasilikti tik kūryboje bijočiau. Kai kam pasiseka, jaunesniems gal labiau. Turi daug dirbti, bet nebūtinai pasiseks. Turi rasti nišą.
Eglės Ridikaitės paroda „link“ Vilniuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Eglės Ridikaitės nuotraukos
*******
Eglė Ridikaitė gimė 1966 m. Kupiškyje. Šiandien dirba ir gyvena Vilniuje.
1982–1986 mokėsi S. Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. 1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius.
Nuo 1993 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje, Kinijoje), tarpdisciplininiuose projektuose; individualios parodos surengtos Vilniuje (1999, 2000, 2007, 2015, 2016, 2021), Marijampolėje (2002), Panevėžyje (2011, 2015), Gdanske (2014), Kupiškyje (2017), Klaipėdoje (2018), Kijeve (2021). Stažavosi Paryžiuje (1996), Stokholme (1998). 2018 metais Eglei Ridikaitei įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2020 m. – Lietuvos nacionalinė premija.
Eglės Ridikaitės kūrybiniame kelyje galime matyti keletą skirtingų prieigų prie saviraiškos. Iš pradžių tapiusi paveikslus, kuriuose dominavo tuštumos tema, vėliau menininkė pereina prie kasdienybės nuotrupų vaizdavimo. Svarbūs vaidmenys teikiami objektams, kurie supa mus kasdienybėje, reliktams iš sovietinių metų – audinių ornamentikai, baldams, šviestuvams.
Kasdieniai objektai E. Ridikaitės paveiksluose pasakoja už darbų ribų, tačiau tose pačiose erdvėse gyvenančių veikėjų istorijas. Dažnai tapytoja atsigręžia į tai, kas išgyvenama jos pačios – moters rolių kasdienybėje vaizdavimą per detales, kurios dažnai pasako daugiau nei tiesioginis scenų vaizdavimas.
E. Ridikaitės darbų formatai sukelia sąsajas su reklama – didelės, dažnai tentus primenančios drobės neretai praturtinamos jas papildančiais tekstais. Menininkė taip pat kuria pasitelkdama jai unikalią prieigą prie grafičio technikos – naudodama aerozolinius dažus bei vienetinius, jos kuriamus trafaretus.
Parengta pagal http://contourart.gallery
