GIMINĖS ISTORIJA – SAVĘS PAŽINIMO RAKTAS IŠ PRAEITIES

Įsigalint skubos, greito vartojimo, vienadienių vertybių erai dar yra žmonių, kurie domisi savo giminės istorija, savo šaknų paieškomis. Vieni bando patys rinkti tokią informaciją, o kiti pasikliauja profesionalų pagalba.

Kaip sudaromi giminės genealoginiai medžiai? Nuo ko pradėti giminės istorijos paieškas?
Apie tai pasikalbėjome su panevėžiečiu biochemiku Vyteniu Bagdonu, kuris jau dvidešimt metų domisi genealogija, priklauso Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijai. Įdomiausia, kad šio žmogaus protėviai iš mamos pusės yra kilę iš Kupiškio krašto.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas sieja su Kupiškiu

„Genealoginių tyrinėjimų patirties turiu. Bet yra ir daugiau jos turinčių, aš viso labo dar tik 20 metų tyrinėju tiek savo, tiek kitų šaknis. Giminės istorija domėtis pradėjau nuo 12 metų, kai ėmiau rinkti pirmąsias genealogines žinias iš gyvų giminaičių ir braižyti giminės medį. Skatinti manęs nereikėjo, tiesiog buvo labai smalsu, kaip esu susijęs su kitais žmonėmis iš abiejų senelių, kiek jie palikuonių turi ir kaip visa giminė vizualiai išsišakoja“, – pasakojo Vytenis.

Jo proprosenelė Ona Bukėnaitė yra kilusi iš Kupiškio miesto. Jo protėviai Bukėnai ir Krapavickai turėjo žemės toje vietoje, kur dabar stovi Kupiškio kultūros centras. Taigi su Kupiškiu tikrai yra susijęs ir čia turi daug giminių. Tik, pasak Vytenio, jie, matyt, nežino, kad yra jo giminės medyje.

„Pagal mano giminaitį Vidmantą Jurgį Krapavicką manoma, kad Onos motina Agota buvo kilusi iš garsios bajorų Chrapovickų giminės, valdžiusios Dotnuvos dvarą. Pagal Chrapovickų atsiradimo Kupiškyje legendą, Onos Bukėnaitės-Pilkauskienės prosenelis Motiejus (Mataušas) Chrapovickas įsimylėjo čigonaitę Elžbietą Baibokaitę (pavardė gali turėti ir pravardinę prasmę) iš Papilių k. Dėl to iš jo atimtas bajoro titulas ir jis išmestas iš dvaro. Susirinkęs šiek tiek turto atsikėlė į Kupiškio miestelį, nusipirko žemės sklypelį už paskutinius pinigus ir taip įsikūrė dabartinėje Kupiškio kultūros centro vietoje. Jo čigonaitė žmona mirė jauna, būdama 25 metų. Su ja Motiejus Chrapovickas palikuonių neturėjo, vedė antrą kartą Rozaliją Jančiūtę ir su ja susilaukė devynių vaikų. Ir iš tikrųjų, pagal žemėtvarkos duomenis, Kupiškio kultūros centro vietoje buvo Chrapovickų sklypas. Sovietiniais metais ten, prie pat Gedimino gatvės, stovėjo kalvė, joje dirbdavo kalvis Ribokas. Sklypo pakraštyje, senoje dviejų galų kaimiškoje gryčioje, gyveno Bukėnai.

Po didžiojo Kupiškio gaisro 1875 m. Krapavickai išsikėlė į Račiupėnų kaimą, o sklypą paliko gyventi Onos Bukėnaitės-Pilkauskienės tėvams, Juozapui Bukėnui ir Agotai Chrapovickaitei“, – kalbėjo pašnekovas.

Kupiškio krašte buvo populiarios dainos ir vaidinimai apie čigonus. Viena sukurta daina, pasak Linos Čeponytės-Jablonskienės, perduota jos mamos Bronislovos Pilkauskaitės-Čeponienės, paremta tikrais faktais, kai gerų tėvų vaikas įsimylėjo čigonę ir viską metęs iškeliavo pas ją į namus. Remiantis Linos žiniomis, ši daina taip pat buvo panaudota viename spektaklyje.

Ji skamba taip: „Aš apsivilkčiau čigono rūbą, / Viską palikęs tolyn keliaučiau / Ir šilko rūbus, ir garsų vardą, / Kad, čigonėle, aš tave gaučiau. / Viską palikęs – tėvą, motutę – / Mylimą savo tiktai matyčiau, / Tarp eglynėlių, tarp pušynėlių / Valandas meilės ramiai skaityčiau.

Viską palikęs – tėvelio dvarą – / Mylimą savo tiktai matyčiau, / Tarp eglynėlių, tarp pušynėlių / Valandas meilės ramiai skaityčiau.“

Vytenis pabrėžė, kad domėjimąsi giminės istorija lėmė ir tai, kad jį nuo mažens seneliai dažnai nusiveždavo pas gimines. Su seneliais ir kitais artimaisiais jis yra praleidęs nemažai laiko.

Genealogo patarimai

Vytenis norintiems pradėti gilintis į savo giminės istoriją patarė išklausinėti savo senelius, jei jie gyvi, tėvus. Kiekviena karta gali papasakoti apie gilesnę praeitį, pasukti link kitų žmonių, tolimesnių giminaičių, kurie apie tai galėtų daugiau žinoti. Vėliau jau reikėtų pradėti gilintis į parapijų, iš kurių kilę seneliai ar proseneliai, banyčių metrikų knygas, apsilankyti archyve. Informacijos apie giminaičių vardus, pavardes, gimimo ir mirimo datą gali suteikti antkapiniai paminklai. Tad pravartu apsilankyti ir kapinėse, kur giminės palaidoti. XX a. duomenims surinkti tų šaltinių gali visiškai užtekti. Labai mažai tėra išlikusių XIX a. kapaviečių.

Anot pašnekovo, šiais laikais jau nemažai bažnytinių metrikų knygų yra suskaitmeninta. Šis darbas tęsiamas, siekiant į skaitmeninę erdvę perkelti visus tuos dokumentus. Taip jie taps visiems prieinami.
Iššifruoti įrašus bažnyčių metrikų knygose, ypač rašytus senąja slavų kalba, naudojant kirilicą, gana sudėtinga. Visgi tai, pasak Vytenio, įmanoma išmokti perskaityti. Daug gali pasufleruoti atitinkamos tų įrašų grafos (vardas, pavardė, gimimo data, vieta ir pan.).

Pravartu ir su kirilicos abėcėle susipažinti. Senąja slavų kalba rašytus tekstus, pradėjęs skaityti nuo trumpų pavardžių, jis sugebėjo perskaityti net nesimokęs rusų kalbos. Tiesa, močiutei šiek tiek padedant. Neapsieita ir be „Google“ vertėjo.

Renkant informaciją iš bažnytinių knygų galima pasinaudoti mirties priežasčių žodynu, kuris yra sukurtas bažnytinių metrikų knygoms.

Naudingos informacijos, pagalbos skaitant senuosius raštus, patarimų galima rasti feisbuko grupėje „Domiuosi genealogija“.

Į kokias gelmes galima panirti

Kokio senumo giminės šaknis galime atsekti? Pasak Vytenio, 1563 metais po Tridento susirinkimo visos bažnyčios buvo įpareigotos rašyti metrikų knygas. Seniausia, 1578 metų, tokia knyga yra išlikusi Krokuvoje, o Lietuvoje – 1599 metų. Taigi valstietišką kilmę iki XVIII a. labai sunku atsekti, o apie bajorišką, dvarininkišką kilmę įvairių dokumentų galima rasti nuo XV–XVI a. Caro valdžios metais bajorai dokumentais privalėjo pagrįsti savo statusą. Tad jų ieškojo ir juos kaupė.

Metrikų knygų iki XVIII amžiaus nedaug išliko. Jose faktai buvo pateikiami labai siaurai. Antai krikšto metrikų knygoje buvo įrašomas gimusiojo vardas, tėvų vardai ir pavardės, gimimo vieta. Santuokos metrikų knygose nurodomi sutuoktinių vardai, pavardės ir iš kokio kaimo jaunikis ir jaunoji. Moterų pavardės tuo laikotarpiu dar buvo iki galo nesusiformavusios.

Vytenis pateikė pavyzdį iš Subačiaus miestelio bažnyčios krikšto metrikų knygos. Ten yra įrašai apie tos pačios šeimos gimusius dešimt vaikų. Prie penkių vaikų šalia tėvo nurodyta ir motinos pavardė, prie trijų vaikų motinos pavardė nenurodyta, prie dviejų vaikų parašyta visai kitokia moters pavardė.
Iš pirmo žvilgsnio galima įtarti, kad tų vaikų tėvas turėjo skirtingas žmonas, bet peržvelgus vaikų gimimo eiliškumą, matyti, kad ta pati moters pavardė yra ir prie pirmagimių, ir vėl atsiranda prie pačių jauniausių atžalų gimimo įrašų.

Pastebėjęs, kad Kupiškio krašte abu sutuoktiniai gali turėti bendrų giminių iš abiejų pusių.
Pašnekovas papasakojo, kad XIX a., nuo 1820 metų, kai bažnyčios metrikų knygos pradėtos rašyti lenkų kalba, buvo pateikiami išsamesni duomenys. Šalia duomenų apie jaunuosius nurodomi ir jų tėvų vardai ir pavardės.

Mirties įrašuose XVIII a. buvo tik mirusiojo vardas, pavardė, amžius, kaimas, mirties priežastis, XIX a. be to dar parašoma, pvz., mirusiojo žmonos vardas, mergautinė pavardė, gyvi vaikai.

Tokia papildoma informacija pasitarnauja, kai reikia atsekti bendrapavardžių ir bendravardžių giminystę. Tuomet ir ieškai tėvų, žmonos duomenų. Lygini.

Pagal išlikusius parapijos, dvaro gyventojų surašymo duomenis irgi galima nustatyti, kur gyveno tam tikri žmonės.

Vytenis atkreipė dėmesį, kad duomenų apie žmones viešinimui galioja tam tikras amžiaus cenzas.
Antai viešai institucijos gali teikti duomenis apie asmenis, gimusius prieš daugiau nei 100 metų.
Santuokoms galioja 80 metų, o mirtims 60 metų cenzas. Visa informacija nepaisant to cenzo gali būti prieinama tik artimiems giminaičiams, dokumentais įrodžius giminystę.

Istorija per genetiką

Paklaustas, kodėl pasirinko ne istorijos studijas, Vytenis sakė, kad prastokai jam sekėsi užsienio kalbos, matematika. Nelaikė tų dalykų valstybinio egzamino. Nusprendė studijuoti biologiją, nes šis dalykas jam irgi buvo prie širdies. Vėliau baigė biochemijos magistrantūros studijas.

„Tai gamtos mokslai. Jie susiję su žmogaus ląstele, dauginimusi, genetika. Su tais dalykais susijusi yra nauja tyrinėjimų sritis genetinė genealogija.

Mūsų krašto gyventojai ilgai gyveno gana izoliuotai. Per šimtmečius susiformavo tik jiems būdingi tam tikri genai. Dabartinės Lietuvos populiacijos kilmę galima nustatyti genetiniais tyrimais. Jie rodo, kad dabartinė lietuvių populiacija sudaryta iš baltų genčių atstovų, o tos gentys susiformavo maišantis su Rytų ir Vidurio Europos, Skandinavijos gyventojais.

Esu pasidaręs šeimos genetinius tyrimus. Jie rodo, kad 95 proc. mūsų genų yra būdingi baltų genčių atstovams, o kiti 5 proc. – artimi slavų ir kitų tautų populiacijai.

Genetiniai tyrimai gali padėti ir ieškant giminystės ryšių“, – sakė pašnekovas.

Tyrinėjimų prasmė

Vytenis teigė, kad kiekviena paieška jam suteikia džiaugsmo, kad gyvena savo protėvių šalyje. Tas žinojimas – meilės Tėvynei šaltinis.

Manąs, kad šia diena gyventi žmogui neįdomu. Kur kas įdomiau turėtų būti ieškoti gilesnės savo egzistencijos prasmės.

„Giminės istorijos tyrinėjimai žmogui padeda atsakyti į klausimą, kodėl jis toks yra, leidžia giliau save pažinti, suprasti, kodėl vienaip ar kitaip klostosi jo gyvenimas. Įsipainioji į tą istoriją, lendi vis gilyn, pavyzdžiui, aiškiniesi, kaip gimines paveikė maras, karai. Smalsumas skatina tuo toliau domėtis. Man pavyko atsekti iki 300 metų bajorų kilmės senelio giminės istoriją.

Bandau parašyti knygelę apie Pilkauskus iš Stračnių kaimo (Subačiaus seniūnija). Jie mano giminės iš mamos pusės. Mano mama Pilkauskaitė, o jos proseneliai, mano proproseneliai, buvo Danielius Pilkauskas, gimęs 1856 metais Stračniuose, ir Ona Bukėnaitė, gimusi 1877 metais Kupiškio mieste. Kupiškyje gyveno jos sesuo Ona Dragūnienė-Pilkauskaitė.

Mano tėvo giminė yra kilusi iš Krekenavos ir Truskavos apylinkių“, – pasakojo V. Bagdonas.
Buvo įdomu išgirsti, ar giminės istorijos tyrinėtojui nebaisu apie savo protėvius išgirsti kokių nors negerų, net baisių dalykų. Ką šie tyrinėjimai atskleidė apie jį patį?

Vytenis teigė, kad jam įdomu žinoti viską – ir gerus, ir blogus dalykus. Tai gali praversti vėliau. Pavyzdžiui, jei giminėje būta nesantuokinių ryšių. Tai smalsu atsekti, kur, kodėl. Pasidarius gerus genetinius tyrimus netikėtai galima naujų giminių susirasti, jei buvo nesantuokinių vaikų.
Šie dalykai buvo aktualūs po Antrojo pasaulinio karo, kai gimė nemažai nesantuokinių vaikų ir nebuvo aišku, kas tėvas. DNR tyrimai gal tėvo tokiam vaikui atsekti ir nepadės, bet sesę, brolį ar pusseserę, pusbrolį tikrai galima nustatyti.

„Savyje randu vienos ir kitos giminės bruožų. Domėjimasis savo šaknimis man atskleidė, kad vienoje mano giminės atšakoje labai daug yra žmonių, kurie domisi istorija, ją puoselėja. Taigi iš ten ir mano tas pomėgis“, – tvirtino Vytenis ir pridūrė, kad gal ir jis vėliau bus tas žinių lobis, iš kurio jaunesnė giminės karta norės sužinoti savo kilmės, savo giminės istoriją.