AKTORĖ SAULĖ DEGUTYTĖ: „MANO DAIKTAI PATYS SUSIRANDA VAIDMENŲ“

Profesionali aktorė, režisierė, viena iš „Stalo teatro“ įkūrėjų Saulė Degutytė įsitikinusi, kad šiandieninėje vartotojiškoje kultūroje nebėra pagarbos daiktams. Anot jos, beširdiškai daiktų išmesti nederėtų – kiekvienas daiktas turi dvasią ir, jei tik prabiltų, papasakotų savo istoriją.

Daiktų teatro Lietuvoje pradininkė paaiškino, kodėl vaikams reikia pasakų, kuriose yra neigiamų dalykų, atskleidė, kas palengvina kūrybines kančias, ir papasakojo, ko menininkams labiausiai trūksta pandemijos laikotarpiu.

Vienas objektas spektaklyje gali sukurti daugybę vaidmenų.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kaip išvis gimė idėja įkurti daiktų teatrą? Juk tuomet, 2004 metais, Lietuvoje tokia teatro kryptis buvo gana nauja.

„Stalo teatras“ – mano ir kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės idėja. Kaip ir dauguma mamų-menininkių, kūrybinį proveržį įprasminome augindamos vaikus.

Man visuomet atrodydavo, kad daiktai – gyvi. Vaikystės metais su seserimi mėgdavome prisikurti įvairiausių daiktų istorijų. Žaisdavome su šaukštais, kvepalų buteliukais ar žirklėmis, kurios mūsų vaizduotėje virsdavo baleto šokėjomis. Pats daiktų teatras gilesnę prasmę įgavo gerokai vėliau, kai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Augindama pirmą sūnų pastebėjau, kad jam labai patinka virtuvės daiktai. Kaip ir visi maži vaikai nemėgo rengtis, tai puodo dangtį pasukdavau ir, kol stebėdavo jį besisukantį, greitai aprengdavau. Kiek vėliau pradėjau dirbti teatro mokytoja su 2–5 metų vaikais. Mąsčiau, gal juos sudominčiau daiktų teatru.

Dažnai girdžiu klausimą, kodėl daiktų (objektų), o ne lėlių teatras? Gal dėl to, kad daiktų pasaulis lengviau prieinamas, savo tikrumu lengviau perteikiantis tam tikrą mintį, reikalingą spektaklio idėjai įgyvendinti. Be to, vienas objektas spektaklyje gali sukurti daugybę vaidmenų.

O kokią žinutę „Stalo teatras“ siunčia vaikų tėvams? Gal kad mažintume besaikį vartojimą?

Mano tikslas yra parodyti, kad kiekvienas vaikas namuose gali rasti daiktų, su kuriais galima nuveikti ką nors kūrybiško, ir kad nebūtina kaskart pirkti naują žaislą. Taip pat manau, kad turėtume atkreipti dėmesį į daiktus ir juos gerbti. Daiktus juk gamina dizaineriai, kurie nemiega per naktis siekdami geriausio rezultato, be to, daiktai perteikia tam tikrą informaciją, kiekvienas jų turi savo istoriją. Jei tėvai seną žaislą užuot sutaisę išmeta ir nuperka naują, tai, anot psichologų, mes atimame iš vaiko galimybę suprasti, kas yra praradimas, išsiskyrimas, o tai vėliau gali turėti rimtesnių psichologinių problemų. Daiktus geriau taisyti. To labai gerai moko biblioteka, liepdama suklijuoti suplyšusias knygos vietas.
Smulkmenos susideda į globalines problemas, o mažas darbelis gali pakeisti pasaulį.

Spektakliuose vaikams gvildenate rimtus mitologijos, tarmių ir kitus nevaikiškus dalykus. Ar nesulaukiate tėvų, mokytojų replikų, kad apie tokius dalykus ikimokyklinio amžiaus vaikams pasakoti per anksti?

Deja, pasaulis nėra vien rožėmis klotas. Reikia pratinti vaikus prie harmoningo gyvenimo, kuriame yra ir šilto, ir šalto, ir mes, suaugusieji, neturėtume jo iškraipyti, antraip paauglystės metais, kai vaikas atsisluoksniuoja nuo tėvų, jam bus labai sunku.

Tėvų ar mokytojų replikų kol kas negirdėjau. Kadangi turiu nemažai pasakų skaitymo patirties, diskutavome su mokytojais, ar reikia vaikams pasakų, kuriose yra nemalonių, drastiškų dalykų. Reikia, bet kartu sutinku, kad pasakas būtina rūšiuoti, atkreipiant dėmesį į vaiko amžių.
Vaikai panyra į pasaką, bet jų suvokimas nuo suaugusiųjų skiriasi – jie mąsto simboliškai. Pavyzdžiui, jei pasakoje „Elenytė“ ragana nutraukia kalytei kojytę, vaikai tai suvokia, kaip aiškų ženklą, kad ragana bloga ir verta atpildo, o tėvai iš karto įsivaizduoja kraują, gyslas ir panašius paveikslus. Pasakos siužeto iškarpyti ar kaip nors sušvelninti taip pat nereikėtų, tada pasaka neteks elementarios logikos ir yra rizika, kad klausytojas pasimes.

Beje, skaityti vaikams pasakas, kurios baigiasi nelaimingai, draudžiama. Vaikai tiki, kad gėris nugalės, ir nereikia to tikėjimo palaužti.

Nuotrauka iš muzikinio etnologinio veiksmo šeimai „Gandro dovana“.
Rimanto Šiekštelės nuotrauka

Apie Jus internete skaičiau, kad mėgstate pašiepti vaikams labai patinkamus, jų pamėgtus ekranų herojus, tokius, kaip sniego karalienė Elza ar pernelyg liesa, moteriškų proporcijų neatitinkanti lėlė Barbė. Kokie knygų ar animacinių filmų veikėjai, Jūsų manymu, yra vertesni dėmesio, t. y. vaikai iš jų galėtų ko nors pasimokyti?

Negalėčiau teigti, kad aš pašiepiu. Tie personažai sukurti išsilavinusių žmonių, pasitelkusių visą savo profesionalumą. Bet, matyt, didžiausią žalą gali nuveikti vadybos instrumentai, beatodairiškai juos brukdami, susiaurindami vaiko fantaziją tik į tam tikrą įspūdį ir suteikdami tik galimybę atkartoti, kad gali sakyti tik taip ir ne kitaip, žaisti tik taip, o ne anaip, būti tik toks ir ne kitoks. Tas irgi nėra blogai, jeigu ne per daug. Bet, manau, vertingiausia yra laisva vaiko fantazija ir laisvas žaidimas.
O rinkdamiesi knygas ir filmus niekada neapsigausite pasiūlę savo vaikui pasaulinę klasiką vaikams ir jaunimui.

Spektaklis pagal Jurgos Vilės knygą „Sibiro haiku“. Aktorius Balys Ivanauskas.
Lauros Vansevičienės nuotrauka

Turbūt nė vienas žmogus, kuris bent kartą matė, ką Jūs darote, nepaneigs, kad „Stalo teatras“ išskirtinis ir kūrybiškas. Antai viename spektaklyje „Kas pasaulyje g(a)ražiausia?“ Jūsų rankose elektros lemputė virsta snieguole, o motociklo šalmas – jos veidrodžiu. Kokių esate radusi netikėčiausių sprendimų, kurie ir jus pačią nustebino?

Palaikau minimalizmo idėją – kuo mažiau daiktų turėtų atlikti kuo daugiau funkcijų. Viename spektaklyje dėžutę pritaikiau šešiems vaidmenims. Ji atstojo ir puodelį, ir lygintuvą, ir lagaminą, ir žalčio galvą, ir valtelę.
Kartais pajuokauju, kad mano daiktai patys susiranda vaidmenų.

Daiktų teatro mokote ir kitus, vedate mokymus tėvams, pedagogams, kultūros darbuotojams. Ar kūrybiškumo sėkla, kurią sėjate į suaugusiųjų mąstymą, visuomet sudygsta?

Žiūrėdami spektaklį, ypač skirtą vaikams, žmonės nepratę fantazuoti. Juk turi viskas būti aišku, juk tai vaikams. Manau, jog vaikai tokie patys, kaip mes, ir nereikėtų su jais bendrauti, kaip su kažko nesuprantančiais. Nevengiu simbolių naudojimo įvairiuose spektakliuose. Juk spektaklis tarsi trys viename: vienas – kurį įsivaizdavai kurdamas, antras – kurį sukuri su kūrybine grupe, o trečias variantas – kiekvieno žmogaus, tuo metu žiūrinčio spektaklį, galvoje. Trečias variantas labiausiai išgyventas. Jis yra įdomiausias.

Per vieną interviu esate sakiusi, kad menininko tokia dalia – ir per atostogas kamuoja kūrybinės kančios. Kas jas palengvina?

Turbūt grįžtamasis ryšys, kuris atsiranda tada, kada jo labiausiai reikia. Būna krizinių momentų, kai sakau sau, kad jau viskas, teatro nebereikia. Kaip tik, žiūrėk, tą pačią dieną ateina žmogus, padėkoja už spektaklį ir tikėjimas savimi sugrįžta.

O šiaip kūrybines kančias palengvina nebent pavykęs spektaklis. Tačiau kiekvienas pasirodymas vėl tartum gyva žaizda. Nepasiseka kokia smulkmė ir krenti į pragarus.

Šiuo metu taip pat kenčiu kančias – lapkričio pabaigoje žadame premjerą. Anais gerais nepandeminiais laikais daug žiūrovų sulaukdavome, bet šiandien sunku ką nors ir prognozuoti.

Tiesa, kad dabartinė dėl COVID-19 pandemijos susiklosčiusi situacija menininkams nėra labai dėkinga. Renginiai arba draudžiami, arba, jei leidžiami, tai lankytojų skaičius ribojamas. Padaugėjus šių ligų Lietuvoje, apribojimai vėl griežtėja. Kaip išgyvenate krizinį laikotarpį, nepasiduodate liūdnoms mintims?

Visaip būna, kartais vyrauja ir apokaliptinės nuotaikos. Iš pradžių pavasarį buvo labai baisu, juk esu trijų vaikų mama. Pradžioje gelbėjo tai, kad minimaliai dirbu ir valstybiniame vaikų darželyje, o vėliau išgyvenome gavę Lietuvos kultūros tarybos paramą. Visą pavasarį rašėme. Rašėme raštus, prašymus.
Pradžioje izoliacija sukėlė nereikalingumo jausmą. Supranti, kad be teatro žmonės gali išgyventi, o be miltų – ne. Karantino vaizdai iš viso pasaulio, tokie, kaip Italijos žmonės, dainuojantys, koncertuojantys savo namų balkonuose, ar kaimynų vaikai, iš tolo šaukiantys „Saule, kada bus teatras“, parodo, kad ir sunkiausiais laikais žmogus be kultūros, meno taip pat negali išgyventi. Kadangi atsirado daugiau laisvo, lėto laiko, sukūriau objektų parodą „Sugrįžę iš jūros“, kuri buvo eksponuota Klaipėdos lėlių teatre, o šiuo metu Liepojos lėlių teatre Latvijoje.

Matyt, kūrybiški žmonės, kaip vanduo, atras kur pratekėti. Tad ir mane karantinas privertė įsikirsti į išmaniąsias technologijas ir kas savaitę virtualiai sekti pasakas „Stalo teatro“ žiūrovams ir pabėgėliams.
Norėtųsi, kad žiūrovai palaikytų menininkus. Jei nėra uždarbio, tai bent norime jaustis dvasiškai reikalingi.

Iš karantino parodos „Sugrįžę iš jūros“. Pelikanas.

Vėjas gluosny.

Kurtinys.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo