Rasa Kaušakytė.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Diplomuota psichologė, buvusi skapiškėnė Rasa Kaušakytė, savo darbe vadovaujasi keliais esminiais dalykais – pagarba žmogui, nuoširdžiu domėjimusi jo savijauta ir sunkumais. Po studijų, pandemijos sąlygotų darbinės veiklos pokyčių į gimtinę grįžusi specialistė šiandien teikia psichologo konsultacijas savo kraštiečiams.
Jurga BANIONIENĖ
Esate kupiškėnė, iš Skapiškio. Prieš keletą mėnesių grįžote darbuotis į gimtinę? Kokios aplinkybės tai lėmė?
Kai baigiau psichologijos studijas, buvau tikra, kad čia negrįšiu, dirbsiu Vilniuje, kur daugiau galimybių mokytis. Mačiau ten labai daug privalumų tobulėti profesine prasme. Grįžimas – koronaviruso pasekmė. Prasidėjo nuotolinis darbas ir galėjau rinktis, iš kur dirbsiu. Be abejo, mažame miestelyje esi laisvesnis, jautiesi saugiau, nes čia mažiau kontaktų, gali prasiblaškyti gamtoje šiuo sudėtingu laikotarpiu. Parvykau į tėvų namus. Paveikta pandemijos buvo uždaryta klinika, kurioje dirbau sostinėje, reikėjo galvoti, ką daryti toliau. Pamačiau darbo skelbimą, kad reikia psichologo Kupiškyje, norėjau stabilumo, neatitolti nuo profesijos, tad atsiradus progai, nutariau ja pasinaudoti. Nuo birželio darbuojuosi Kupiškio socialinių paslaugų centre, konsultuoju šio centro klientus. Taip pat Visuomenės sveikatos biure teikiu nemokamas psichologines konsultacijas miesto gyventojams. Nėra taip, kad visiškai atsiribojau nuo Vilniaus, vieną dieną per savaitę privačiai konsultuoju sostinėje.
Kodėl nusprendėte rinktis šias nelengvas studijas?
Kai reikėjo pradėti mąstyti, ką toliau veiksiu, supratau, kad noriu padėti žmonėms. Medicina iš karto atkrito, nes ji ne man, negalėčiau atlikti medicininių procedūrų. „Minčių gydytojo“, kaip sako sūnėnas, profesija buvo priimtinesnė, ji man atrodė prasminga, o tai buvo labai svarbu. Psichologija buvo naujas mokslas, studijų metais mums pabrėžta, kad niekada nebūsi viską žinantis, kaip ir bet kurioje naujoje srityje, bet visada turėsi domėtis, neatsilikti nuo mokslo naujovių. Man įdomu suprasti žmogų, išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi, ko jam reikia, šiame darbe esi labiau palydovas, o ne visažinis ekspertas.
Sakoma, kad psichologiją studijuoja tie, kurie patys turi bėdų. Ar pritartumėte šiai nuomonei?
Turbūt nėra vieno atsakymo. Galbūt yra žmonių, kurie renkasi šį mokslą dėl to, kad nori geriau suprasti save. Mokydamasis psichologijos daug dalykų permąstai, kažką pritaikai sau. Yra toks pasakymas, kad medikai, mokydamiesi atpažinti įvairių ligų simptomus, juos „išgyvena“ patys, taip ir būsimi psichologai, gilindamiesi į žmogaus psichikos procesus, sutrikimus, praeina lyginimo su savimi etapą. Toks „matavimasis“ tam tikrais mokymosi laikotarpiais tikrai yra.
Gydyti žmonių sielą nelengva užduotis. Kas Jums šiame darbe sunkiausia?
Turiu pripažinti, kad dirbdama gaunu tam tikrą emocinį krūvį. Tai nėra lengva, bet ilgainiui išmoksti, ką su tuo daryti, randi įvairios veiklos, kuri padeda atsipalaiduoti, nurimti po tikrai sudėtingų atvejų, kurių, be abejo, būna. Pastaruoju metu pastebiu, kad daugiau problemų kelia darbas su nemotyvuotais žmonėmis. Pavyzdžiui, su tokiais, kurie ateina dėl to, kad reikia, o iš tiesų neturi varomosios jėgos ar noro spręsti ir keisti. Seniau, o kartais ir šiandien, žmonės gąsdinami policija, mane stebina, kai išgirstu, kad grasinama ir psichologu. Psichologo kabinetas pirmiausia turėtų būti saugi vieta, kur būsi išgirstas, gausi pagalbą, kur ateisi savo noru, kai bus sunku, nebeturėsi vidinių, išorinių resursų kaip tvarkytis. Čia neturėtų būti privaloma, reikia.
Kaip pailsite po darbų, ar pavyksta užvėrus savo kabineto duris pamiršti svetimas bėdas?
Man didžiausia poilsis – buvimas gamtoje, miške, prie vandens. Pailsiu vaikščiodama, važinėdama dviračiu, pakeisdama aplinką, mėgstu patirti naujus dalykus, pabėgti nuo žmonių šurmulio. Žinoma, kartais geriausias poilsis yra buvimas su artimaisiais. Kad pailsėtų kūnas ir protas, darau įvairius atsipalaidavimo, dėmesingo įsisąmoninimo pratimus.
Prakalbinti, padėti atsiverti, išsipasakoti turbūt nelengva?
Žmonės labai jaučia, kaip tu pats jautiesi. Turiu man svarbias susitikimo su žmogumi gaires. Pirmiausia, turi gerbti žmogų, kuris pas tave atėjo. Antra, turi nuoširdžiai domėtis jo problemomis, kas jam sunku. Kontakto, pagarbaus buvimo kartu per konsultaciją mezgimas yra procesas, to mokaisi kas kartą. Atėjimas pas psichologą, ypač pirmą kartą, sunkus, neretai žmonės ateina su baime, nerimu, kas ir kaip čia bus. Atsargiai, neperspausdamas ir bandai pažinti žmogų ir padėti.
Kas, Jūsų manymu, žmones daugiausia atgena pas šios srities specialistus?
Problemų, dėl kurių kreipiamasi pas psichologus, yra labai įvairių. Šiuo metu mano praktikoje dažniausios – sunkumai šeimoje, priklausomybės, santykių problemos. Galima jas išskirti ir pagal amžiaus tarpsnius, ateina jaunuoliai, pasimetę dėl pasirinkimo ką mokytis, tėvai – dėl vaikų, kiti žmonės kreipiasi dėl kritinių situacijų ir patiriamų sudėtingų išgyvenimų.
Ar galima sakyti, kad periferijoje gyvenančių žmonių bėdos tos pačios?
Gal problema ir panaši, bet jos atspalvis vis vien būna kitoks. Kiekvieno žmogaus problema – savita, unikali ir jam svarbiausia.
O ta vyraujanti nuostata, kad kreiptis pagalbos gėda. Ar ji dar gaji?
Man dar sudėtinga vertinti. Galbūt to mažiau tarp jaunimo, nes pastaruosius keletą metų nemažai informuojama, skleidžiama žinutė, kad normalu kreiptis pagalbos, kai susiduriame su psichologiniais sunkumais. Kai skauda koją, eini pas gydytoją, kai patiri emocinį skausmą, normalu ateiti pas specialistą, kuris tau gali padėti jį palengvinti, dėl to neturėtų būti gėda.
Kokia psichologijos sritis Jums artimiausia?
Prieš pradėdama studijuoti įsivaizdavau save dirbančią sveikatos priežiūros įstaigoje, norėjau daugiau sužinoti apie psichikos sveikatą, sutrikimus, jų priežastis ir pagalbos būdus. Aš buvau apsisprendusi, kad noriu dirbti su suaugusiais žmonėmis ir specializuotis konsultuodama juos. Baigiau sveikatos psichologijos magistrantūros studijas ir tai man leidžia dirbti įvairiose, taip pat ir medicinos, įstaigose. Manau, kad visi psichologai turi domėjimosi sritį, kuri jiems aktuali ir įdomi. Mane domina žmogaus emocijos, jų supratimas, elgesys ir motyvai, taip pat – žmonių santykiai. Streso ir įtampos valdymas – labai kasdienė, bet visada aktuali tema. Reikia nepamiršti, kad mokslas nuolat pateikia naujovių, darbe susidurdamas su įvairiomis situacijomis turi domėtis tuo, ko nežinai. Tad giliniesi į tas sritis, kurios tau, kaip specialistui, yra įdomios, o lygiagrečiai turi tobulėti profesine prasme, nes psichologo darbas toks, kad niekada nežinai, ko sulauksi. Žmonės skatina mokytis, ieškoti, gilintis.
O kaip sekasi jaukintis Kupiškį? Grįžtate į Skapiškį?
Atvykusi į Kupiškį, skirtumą jaučiu. Rutiną, kurią buvau susikūrusi Vilniuje, reikia kurti iš naujo čia. Miestas mažesnis, tad ir galimybių save realizuoti laisvalaikiu atrodė mažiau. Bet turime puikų kraštovaizdį – marias, Pyragių ežerą, takelius, kuriais gali vaikščioti. Po truputį atrandu, ką galiu čia veikti, kaip sužinoti apie renginius, įvairius užsiėmimus, kurių yra, tik reikia atsirinkti. Apšilinėju kojas, ieškau aktualios informacijos, ką galima nuveikti nedideliu spinduliu nutolus nuo namų. Be abejo, nuvažiuoju ir į Skapiškį, ten likusi šeima, jei tik nori atsipūsti ir atsigauti, sėdi ir leki.
O galimybė likti, ar ji yra?
Nesu apsisprendusi. Šiuo pandemijos metu, kas kaip gali, stengiasi susikurti sau saugumą, kad viskas būtų stabiliau, ramiau, nes visi pokyčiai ir nežinomos situacijos sukelia įtampos ir nerimo. Dabar yra gana sudėtinga dėlioti ateities planus.
Labai daug | 2020-11-25
|
sėkmės ir kantrybės