ARCHITEKTĖ DAIVA GASIŪNIENĖ: „ESU UŽ MIESTĄ, KURIS ARČIAU ŽMOGAUS“

Kiekviena vietovė – ar tai būtų miestas, ar kaimas, turi savo ypatingus ir tik jai būdingus bruožus. Tas išskirtinumas sugula į savitą veidą ne per vieną šimtmetį, jei jų nesunaikina karai, santvarkos ar besikeičiančios ideologinės pažiūros. Atsitinka ir taip, kad unikalios ypatybės dingsta dėl skubotų ar neprofesionalių sprendimų. Suvienodėja aikštės, jų dangos, pagal vienodą muziką „šoka“ fontanai.

Po Kupiškį pasivaikščiojome su Anykščių rajono savivaldybės vyriausiąja architekte Daiva Gasiūniene. Buvo įdomu sužinoti, koks yra miestas architektės akimis, išgirsti apie dabarties architektūros tendencijas keičiant aplinką, apie viešnios darbo patirtį Anykščiuose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ, Nomeda SIMĖNIENĖ

Aikštės spindesys ir skurdas

Pirmiausia atėjome į centrinę Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštę. Paklausta apie šios aikštės vaizdą, architektė sakė, kad pati turinti kiek kitokį požiūrį. Jos nuomone, svarbiausia yra aikštės mastelis, aikštės ryšys su miestu, jo dydžiu, specifika, su funkcija, kurią aikštė atlieka mieste.

„Esu prieš paminklus, prieš stabus, prieš sustabarėjimą ir nesikeitimą. Esu už miestą, kuris arčiau žmogaus, kuriame žmogus būtų labiau įtraukiamas į miesto gyvenimą ir jame gerai jaustųsi ne tik tam tikromis progomis, bet ir kiekvieną dieną. Fontanas yra visada gerai. Vanduo žmogų teigiamai veikia, traukia.

Muzika irgi labai gerai, ji žmogų paveikia emociškai. O kiti dalykai tvarkingi, tipiniai, kaip visur, todėl kaip ir viskas gerai. Bet aš už tai, kad miesto centras turi būti tvarkomas su itin didžiule atsakomybe, duokle istorijai, dabarčiai, ateičiai ir begaliniu jautrumu. Tai yra sudėtingi, ilgo mąstymo, gilių profesinių žinių ir projektavimo patirties reikalaujantys dalykai. Todėl greito atsakymo nežinau, o ir nenorėčiau be įsigilinimo komentuoti. Labiau reikėtų pasidomėti, kokio užstatymo ir erdvių specifikos čia būta, ar svarbų vaidmenį vaidino reljefas, kurio užuominos, kad būta, lyg matosi, ar jis turėjo įtakos Kupiškio aikštei ir aplinkiniam gyvenimui? Kas išliko, kas pakito, kodėl? Vieno atsakymo negali būti. Visą informaciją ir jauseną gerai išmano vyriausiasis architektas ir tikrai nemažai nuo jo priklauso.

Jis turi turėti savo skyrių ir dirbti, pasitelkdamas teritorijų planavimo, želdynų formavimo, paveldosaugos specialistus ir gerus specialistus, atsižvelgti į aplinkos niuansus, žmonių reakcijas.
Pagrindinė architekto funkcija pirmiausia yra socialinė. Jis turi turėti laisvę kurti, laisvę skleisti savo mintis, laisvę ir pareigą įtraukti gyventojus, verslininkus, net valdžios atstovus, nors jis lyg ir pats valdžia yra. Organizuoti konkursus ar kita forma vizualiai sudėlioti sumanymų variantus, savotiškai pažaisti, kad užsimegztų dalykinė diskusija, kad visi pajustų, jog ir kiekvienas yra svarbus, svarbi jo nuomonė, kad jis įtrauktas į savo miesto kūrimą. Tai didžiulė atsakomybė, tai be galo reikšminga pareigybė“, – kalbėjo pašnekovė.

Jai papasakota, kad Savivaldybė buvo surengusi Kupiškio centrinės aikštės projektų konkursą ir pakvietusi visuomenę juos vertinti. Deja, pažadai, kad geriausiai žmonių įvertintas projektas bus įgyvendintas, neišsipildė. To konkurso dalyviai gavo tik atitinkamą atlygį už savo pateiktus projektus. Jų triūsas traktuotas tik kaip kūrybinis konkursas. Aikštę projektavo jau kiti architektai, nedalyvavę pirmame konkurse. Kupiškėnų pasąmonėje iki šiol yra likusi nuoskauda dėl jų nuomonės nepaisymo. Klausimas, ar norės visuomenė vėl leistis į panašius žaidimus.

Plačiau skaitykite liepos 11 d. „Kupiškėnų mintyse“

Daivos Gasiūnienės nuomone, svarbiausia yra aikštės mastelis, aikštės ryšys su miestu, jo dydžiu, specifika, su funkcija, kurią aikštė atlieka mieste.