VALGIS, SUARTINĘS KAIMYNUS

Rasa Zeniauskienė sraigių valgiais pradėjo domėtis prieš trylika metų, kai įsigijo namą Palėvenėlėje.

Sraigės – toks valgis, kurį paragauti išdrįstų ne kiekvienas. Pastaruoju metu ir Lietuvoje šis delikatesas vertinamas ne mažiau nei Prancūzijoje.

Taip mano ir sraigių ruošimo subtilybes išmananti Rasa Zeniauskienė. Moteris sutiko atskleisti, koks yra burgundiškų sraigių valgio ruošimas ir kaip šis receptas suvienija kaimo žmones.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Daug darbo dėl kelių kąsnelių

„Jei norite pasiruošti sraigių, pirmiausia turite jų prisirinkti“, – šmaikštavo R. Zeniauskienė. Moteris patiekalais iš sraigių susidomėjo prieš trylika metų, kai įsigijo sodybą Palėvenėlėje. Pašnekovė namą šiame miestelyje įsigijo dėl sentimentų gimtajam kaimui. Namelis, stovintis Rasos kaimynystėje, yra jos vaikystės namai. Deja, atsitiko taip, kad pašnekovės tėtis namus niekam nesakęs nusprendė parduoti.

„Mes gyvename Panevėžyje, bet ieškojome sodybos, kur galėtume pabūti savaitgaliais ir per atostogas. Širdis traukė į gimtąją Palėvenėlę.

Važiavome per kaimą ir kiekvieno žmogaus teiravomės, gal žino, ar čia kas nors parduoda namą. Ir nors atrodė, kad namo paieškos bus bevaisės, sustojusi pas pažįstamą atsigerti arbatos sužinojau, kad šalia mano vaikystės namų parduodamas namas“, – kaip ieškojo pirkti namo, prisiminė Rasa.

Tądien, kai susitikome, pašnekovė kepė burgundiškas sraiges. Anot R. Zeniauskienės, šio valgio gaminimas reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Prisirinkus sraigių, penkias dienas jas reikia laikyti sausai, švariai ir vėdinamoje patalpoje. Tada jos apiberiamos druska, kad sulįstų į savo kiautus (sraigės, kurios nesulenda į namelius, yra negyvos, jas reikia pašalinti). Vėliau sraigės dedamos į verdantį nesūdytą vandenį ir verdamos apie valandą.

Simboliška, bet Rasa Zeniauskienė Palėvenėlėje nusipirko namą šalia savo vaikystės namų. Pastatą, kuriame ji užaugo, pašnekovės tėtis pardavė niekam neprasitaręs.
Vilės Leščinskienės nuotraukos

„Sraiges geriausia būtų virti lauke, o ne uždaroje patalpoje, nes verdant jas jaučiasi velėnos kvapas“, – įspėjo R. Zeniauskienė.
Išvirtos sraigės ištraukiamos, atvėsinamos ir išimamos iš paties kiauto. Anot pašnekovės, traukti sraiges geriausia su peiliuku arba kitu aštriu įrankiu. Ištraukus reikia atskirti žarnyną ir palikti tik valgomąją dalį – sraigės padelį, su kuriuo sraigė šliaužia žeme. Sraigių padeliai dedami atgal į puodą ir verdama su daržovėmis apie 3–4 valandas, vis įpilant vandens. Pasūdoma tik prieš virimo pabaigą. Sraigės paliekamos atvėsti sultinyje, kuriame virė.

„Aš dedu nepjaustytas daržoves: visą pomidorą, visą svogūną, česnako skilteles, nesmulkintus krapus, petražoles“, – patarė sraigių valgių mėgėja.

Iš tokių pat daržovių, tik kitame puode, be sraigių, išverdamas naujas sultinys. Jo prireiks tolimesniam sraigių ruošimui. Šį sultinį reikia virti tiek pat laiko, kiek ir tą, su sraigių padeliais, todėl geriausia virti abu puodus iš karto.

Taip pat reikia atsakingai paruošti sraigių kiautus. Jie sudedami į puodą su vandeniu, soda, druska ir verdama apie pusantros valandos. Gerą kriauklę, pasak Rasos, gauti yra sunku. Norint įsitinkinti, kad ji švari, reikia pažiūrėti prieš šviesą, jei matosi nešvarumai, kiautas netinka.

Ir paskutinis etapas – paruošti sraiges kepimui. Į kiautą pilama daržovių sultinio, tada dedamas atgal sraigės padelis ir užtepama sviestu su žolelėmis. Kad sultinys neišbėgtų, į skardą storai pripilama druskos, ant jos kiautais žemyn statomos sraigės. Kepama apie 40 minučių 180 laipsnių temperatūros orkaitėje.

R. Zeniauskienė tvirtino, kad visą vargą ruošiant valgį atperka jo skonis. „Kai žmonės sužino, kiek laiko ruošiu, būna nustebę. Tai delikatesas, kurio kasdien nepavalgysi. Be to, burgundiškas sraiges reikia iškart suvalgyti, kol jos dar karštos. Kas paragauja šio valgio, nori jo dar ir dar. Bet kas negali prisiversti, tas ir nevalgys“, – manė trylika metų sraiges ruošianti moteris.

Be to, šis valgis gana sotus ir kupinas organizmui naudingų baltymų. R. Zeniauskienė atskleidė, kad yra nustatyta dienos norma – 12 sraigių per dieną, o pagal baltymų struktūrą, trys sraigės atitinka vieną vidutinio dydžio žuvį.
Pirmi sraiges pradėjo valgyti prancūzai. Pašnekovė papasakojo legendą, kodėl šios tautos žmonės pamėgo sraiges. „Prancūzijos kalnuose stovėjo vienuolynas. Vienuoliai nuleisdavo krepšius, į juos kaimiečiai prikraudavo sūdytos žuvies. Vienąsyk kaimiečiai į krepšius pridėjo ne sūdytos žuvies, o sraigių. Jos taip patiko vienuoliams, kad po kiek laiko iš kalnų nuleido krepšį su rašteliu, kuriame buvo prašoma prisūdyti dar kartą tų skanių žuvų“, – porino moteris juokaudama, kad nori prancūziškas tradicijas perkelti į Palėvenėlę.

Sraigių paruošimas – ilgas procesas. Burgundiškų sraigių receptu Rasa Zeniauskienė sužavėjo visus savo kaimynus.

Receptas iš lūpų į lūpas

Burgundiškų sraigių receptu Rasa sužavėjo ir savo kaimynus – nė vienas neliko abejingas. „Viena kaimynė buvo kategoriška, bet paragavusi nuomonę pakeitė. Kiek vėliau sutikau kitą kaimyną, kuris pamatė mane sraigiaujančią. Kai pasakiau, kad renku ne parduoti, o patiekalui, jis susidomėjo ir paprašė burgundiškų sraigių recepto. Kad mano pasakojimas nebūtų bevaisis, nusprendžiau šį patiekalą nunešti jam ir paragauti. Tiek kaimynui, tiek jo žmonai burgundiškos sraigės labai patiko. Kiek vėliau pamokiau juos, kaip ruošti praktiškai. Kartu virėme, traukėme sraiges iš kiauto, dorojome, kepėme. Dabar kaimynė pati jų prisidaro ir dar žiemai prisišaldo“, – šypsojosi Rasa.

Tai patvirtino tądien pas Rasą viešėjusios kaimynės Virga ir Erika. Moterys sakė, kad jų pažintis su R. Zeniauskiene prasidėjo nuo sraigių. „Mano vyrui labai patiko Rasos paruoštos sraigės. Paragavusi ir aš negalėjau atsispirti. Be to, burgundiškomis sraigėmis nustebinu svečius. Jei kas nežino, koks skonis, atsakau, kad panašus į grybų“, – teigė kaimynė Virga.
Kaimynė Erika prisipažino, kad R. Zeniauskienė ją sudomino burgundiškų sraigių receptu. „Mūsų vyrai yra žvejai. O mes – žvejų žmonos. Tai ir susibendravome“, – juokėsi Erika.

Moteris sakė, kad susitikusios mėgsta pasivaišinti sraigėmis ir pasidalyti patirtimi, kaip jas paruošti. Kaimynė teigė sužinojusi, kad sraigės dauginimosi periodu pakeičia skonį, nes pakinta jų hormonų gamyba. Taip pat iš asmeninės patirties galinti pasakyti, kad suvalgius burgundiškas sraiges jų kiauto geriau neišmesti, nes kitą kartą pasidaryti švarią kriauklę gali būti sudėtinga.

Vis dėlto visos kaimynystėje gyvenančios moterys sutiko, kad burgundiškų sraigių valgio esmė – ne prisivalgyti, o pabendrauti. Ir nesvarbu, koks vienija receptas, sraigės ar pyragai, o gal net ir kotletai. „Mes rodome pavyzdį, kad kaimynystė gyvuoja ir dar ilgai gyvuos“, – užbaigė pokalbį R. Zeniauskienė.