Tarmas mokyklyta
Palmira KERŠULYTĖ
Abyšalį pyrogo išsikėpus sutočijau ir sumisliau parašytėn apė sinonimus – apė tokios žodžius, katrė skirtingai skumba, alia turia vėnodas ar panašias reikšmas.
Abyšala ar apyraika atriekta apė visų bokanų. Jėgu ne pyrogo, tai tadu duonos dobrų apyrėkų našdavo vesėlios, pagraban, spatkėlį sviesto, vis iš maisto. Šunis lodijo dėl kokios abišalytas ubagėliai. Drapanalas jų plonas vėjas košė kėp par sietų.
Apytaisas (dropana) tai prostas buvo, negi turėjo po karui apsivilkt gerai. Nažutka čėrkaso, išausto vėn unt linų ir vilnom, pokulnis (iš šepečiais nušukuotų linų pokulų) undarokas ir visas apytaisas. Dabar tai pigios dropanos, šilkais kasdėn nešiok. Kur bažnyčion aidavo, nevilkėdavo tom dropanom, neidavo vakaruotų. Tunkiausiai suknios boltos su jodais klėmkėliais (keturkampiais lungėliais) išaustos, apsiavylai (opavas, autuvai) naminiai. Bosas aina, autuvų taigi unt runkos našas, kėpgi aisi apsievįs, gi plyšta. Tik mėstėly šilkini gražiu susiriša skarali, autuvais apsiauna.
Senybas triobos, nomas, rūmas susdadavo iš gryčios, stoncijos ir prėmanas. Trioba pastatyt, ne kepura pakėlt, raikia ir kešėnas pinigų. Stoncija (seklyčia, kamara) vienas golas, kitas – gryčia. Dropanas laikydavo stoncijoj, aidavo gultų, nuvasdavo svečius kokios, gražėsna, kai katrų ištaisyta, kų ti varsmį. Par vidurį prėmana (nomo dalis prė lauko durų), kuknia yr dėl rūkymo masos. Do atomanu senėlio ailių: aš įjeinu prėmanan, pasižiūriu paluban, koba poltis lašinių, turiu peilį ba kriaunų. Už tos prėmanas buvo maltuva, pavalgė. Va girnos ti būdavo, bulbos, burokai, kopūstai, visa kas, lintynos podynam sustatyt. Kė smagiai šoldavo, žarijų išnašdavo puodų pavalgėn, kad bulbos nesušalt. Maltuvaj su visu kėrbeliu dašras pakabindavo.
Kerbelys – tai ir košikas, keselys, rėtėlys. Kožnas vyras seniau rėtelius pindavo. Prispjaudavo lazdynų ir prislinkdavo rėtėliam lunkų. Vytėlių kai ėsti, tai kė karvės guli, pindavo piemenys kokios rėteliokus. Sodžialkos lydžiokų pasgaudydavo su kerbeliais. Rėteliu undenio tik nepasimsi. Vijūnus su kerbeliais gaudydavo potys bolos, grioviuos. Vijūnas (pyplys) negraži žuvis, tik mat kaulų labai nėra, sugauta cypia kėp gyvačiokas.
Švilpt dainuška galvon: pinkios avalas gurbėlį bliauna, žalios žolalas jos nebagauna. Mūsų do tvortas molio, plūktinis, vasus. Seniau vadindavo ir gurbas, kūginys, kūta. Ketvirtainiai tė tvortai buvo, visi po vienu stogu. Dėnodaržis tai kėp ir viso kūginio sueiga, visos durys ir arklių, ir karvių, ir kiaulių tvartėlių ti atsidoro.
Karšta šindėn diena, labai žabolas, dundurai – pailgūs, dideli tumsūs vobolai bais puola unt karvių, aisiu, suvesiu par pietus tvortan, žolas avalam papjausiu, su kaimynėliu paskalbasiu: padėk, Dieve, ačiū ačiū, pradalgėlių kėp gyvočių.
Dakui | 2019-07-23
|
Nei ačiū, nei očiū. O dakui.
Kupiškėnas | 2019-07-22
|
Žolas avalam nigdi nepjaudavo ir gurban jų, net per kaitrų nevazdavo. Avalas kuntrus gyvulys, o ir koilis jų storas, ne tėp graitai paršyla. Avalas išvazdavo rytais ir pririšdavo unt ilgo linciūgo, kur žola prastasna , ar kur jau karvių nuasta. O gėriokai, tai visur lakstydavo, raikėdavo dabot, kad daržų nenuastų. O vakari, tai tik kuolų ištraukdavo ir avalas počios gurban sulakdavo ,timdamos linciūgus paskui savy, o gėriokai visi iš paskos, visi gurban, savo ryšin.
Žolas tai kiaulam papjaudavo ir įmasdavo per gardo tvorų, tadu žviegt parstodavo.
Labai gera tarmas mokyklala….nubra očiū.
Manau kad | 2019-07-22
|
Tvortas – gurbas, o ačiū- očiū. O visa kita- nuostabu 🙂