Vilė LEŠČINSKIENĖ
„Kugelis fui“, – pareiškė maža mergaitė, rodydama pirštu į padavėjos atneštą maistą. Netoliese sėdėdama ir viską matydama susigėdau ir aš, nes vakar pasielgiau labai panašiai. Išpeikiau visų pamėgtas dešrainių dešreles. Sakiau, kad nevalgysiu, nes jos prastos. Seniau valgydavau pasičepsėdama, o dabar man jos yra niekam tikusios. Nusprendžiau, kad tomis dešrelėmis verčiau pavaišinsiu savo šunį. Jis bemat šias dešreles prarijo ir mintyse turbūt ačiū pasakė.
Vėliau prisiminiau pasaką, kurią skaičiau būdama vaikas tuometiniame „Genio“ žurnale. Tai buvo kūrinys pavadinimu „Neskanus sviestainis“. Nors autoriaus nebepamenu, užtat siužetas atmintyje išliko lyg šiandien būčiau skaičiusi.
Kaimynystėje gyveno du berniukai. Vienas iš pasiturinčios šeimos, o antras augo tik su mama – skurde ir nepritekliuje.
Sočiai visko turintis berniukas susiruošė į lauką pažaisti. Mama jam į nosinaitę įvyniojo lauknešėlį – dailų sviestainį. Lauke paragavęs jis nusprendė, kad šis kepinys neskanus, ir nutėškė jį į namo pašalėje augančias dilgėles.
Staiga berniukas išgirdo graudų verksmą. Tai buvo jo bendraamžis kaimynas, kuris sielojosi dėl to, kad mama jau kelinta diena neparneša valgyti (senais laikais moterų, vienų auginančių vaikus, visuomenė nemėgo).
Jis tikėjosi, kad mama šiandien tikrai parneš ne bet ką, o dangišką skanėstą – bulvę. Vaikas svajojo, kaip ją valgys ką tik išvirtą pasigardžiuodamas ir ne su bet kuo, o su druska.
Grįžęs namo „sotusis“ berniukas viską išklojo mamai: ir apie verkiantį kaimyną, ir apie sviestainį, kurį išmetė į dilgėles. Tą skanų, burnoje tirpstantį mamos keptą gardėsį. Tuo tarpu mama, išklausiusi istoriją, pridėjo pilną krepšį maisto ir liepė nunešti varge augančiam berniukui. Vaikas godžiai valgė, o jo mama su ašaromis akyse dėkojo už tokias nuostabias vaišes. O jo draugas, išsitraukęs iš dilgėlių sviestainį, bemat jį sukirtęs pardūmė atsiprašyti mamos.
Nors ši pasaka mena XX a. pradžią, tačiau puikiai atspindi ir šiuos laikus. Mes tapome siaubingai išrankūs šiame vartotojiškame pasaulyje. O juk turėtų būti priešingai – turėtume racionaliai vartoti maisto produktus, jų nešvaistyti. Be to, Lietuvoje gyvena daug žmonių, kurie sunkiai suduria galą su galu ir kasdien suka galvą, kaip sukrapštyti pinigų kasdienei duonai.
Einu, išsivirsiu bulvių. Valgysiu su druska. Ir man pakaks. Nes dešreles juk išmečiau šuniui.
Purienas | 2019-08-13
|
Buvo labai netvarkinga gaspadiną. Papjovus kiaulį, dėjo kilbasas ir po visų virtuvį išmątą. Pro šolį ląkys šuva nutvąrą kilbosų ir sprunka tolyn… Gaspadiną šaukia: -ciuciuk, ciuciuk aikš duosiu duonos… O namė siuvys kriaučius soko: – Suvąs ir ba duonos…. Volgyt raikia kas patinka, o dėvėt kas pritinka, bo dabar Lėtuvoj žmonas gyvana labai gėrai, teip nigdi gėrai negyvano….
vardenis | 2019-07-05
|
Ne absoliučiai teisinga. Tiesa, kad dabar turime valgio sočiai, kai turime sočiai – ne taip ir vertiname. Kitas dalykas, nepaminėtas, bet labai svarbus – maisto kokybė. Palmių aliejus saldainiuose, E priedai, dirbtiniai saldikliai. Gal jie ir leistini, bet naudojami per daug. Daržovės, kurios atitinka standartus, bet standartuose nustatyta tik dydžiai ir išvaizda, jokio rūpesčio vitaminais. Ir dar vienas dalykas – verslo noras optimizuoti gamybą: pigesnės žaliavos, pigesni darbuotojai, pagreitintas technologinis procesas, sutaupyta ant sudėties ar kiekių. Emulsikliai puikiai maistą papildo vandeniu. Taigi kartais labai gerai, kad vaikui neskanu ir nevalgo, gal jo skonio receptoriai neužmušti prekybcentrių maisto ir derėtų pasielgti vaiko pavyzdžiu, nevalgyti, net jei sumokėjai.
aš | 2019-07-04
|
tarp kitko , o šuo dešrelę valgė 🙂 ?
Reik skaityt | 2019-07-04
|
Taigi parasyta,kad valge