Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
XX amžiaus antros pusės prancūzų filosofas Michel‘is Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti“ yra aprašęs Vakarų civilizacijos prigimtinį fenomeną, plačiai išplėtotą porenesansiniu, modernybės laikotarpiu, – polinkį disciplinuoti ir bausti piliečius už bet kokį tvarkos ir taisyklės pažeidimą. Kaip tokios kontrolės pavyzdį mąstytojas pateikia kalėjimo, ligoninės ir universiteto institucijų aprašymus, kurie byloja, kad net pati šių įstaigų architektūra pritaikyta panoptikumui kurti. Panoptikumas – tai toks reiškinys, kada kiekvienas žmogus yra stebimas kito asmens, dažniausiai liekančio anonimu. Stebėjimas – pirma, pagrindinė ir svarbiausia sąlyga visuotinei kontrolei ir disciplinavimui įgyvendinti.
Mūsų laikais, jau XXI amžiuje, panoptikumo efektas tapo visuotiniu, pirmiausia, dėl virtualiojo pasaulio ir technologijų plėtros: televizorius, kompiuteris ir išmanusis telefonas yra tos akys, kurios žiūri į mus kiekvieną dieną ir praneša informaciją beveidėms korporacijoms. Pastarosioms duomenys apie mus labiausiai reikalingi ne dėl pikta linkinčios kontrolės, o dėl verslo ir reklaminių tikslų: kuo daugiau apie mus žinoma, tuo lengviau kam nors disponuoti mūsų piniginės turiniu.
Šio dešimtmečio Lietuvoje panoptikumą ir stiprėjančią kontrolę pastebi kiekvienas, dažniausiai siejantis visuotinį piliečių disciplinavimą su prieš kelerius metus išrinktu parlamentu ir sudaryta Vyriausybe. Nerasime turbūt nė vieno piliečio, nežinančio apie alkoholio prekybos draudimus ir keletą kitų ministrų kabineto nutarimų, kuriais įvesta griežtesnė tvarka ribinėse mūsų gyvenimų srityse.
Šalies mastą pasiekusių draudimų akivaizdoje visuomenė dalijasi į dvi puses: vieni palaiko naują tvarką ir giria valdančiuosius, kiti – peikia ir skundžiasi, kad yra beveik persekiojami, net nieko bloga nepadarę. Taip susiklostė, kad šios kadencijos parlamentas valdžią gavo tada, kai šventėme valstybės šimtmetį ir išgyvenome patriotinį pakilimą. Taigi, tie, kurie palaiko tautines ir Lietuvai lojalias nuotaikas, yra beveik savaime susiejami su šios valdžios sprendimais, taip pat ir draudimais bei apribojimais. Patriotizmas ir kiek griežtesnė tvarka niekam lyg ir netrukdytų ir būtų visai geras pažiūrų derinys, tačiau pastebėtina, kad draudimus palaikantys nacionalistai turi ir paranojos nuotaikų: jiems nuolat, ne visada pagrįstai atrodo, kad kėsinamasi į valstybės simbolius, tautos šventumą ir šalies istorinius herojus. Su realybe tokios reakcijos į liberalesnę mintį ar veiksmą kartais susijusios tik asociatyviais ryšiais.
Antra vertus, liberalai ir šiaip laisvesnės pasaulėžiūros žmonės kartais, regis, ilgisi „tvarkos“, kuri klestėjo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvoje: viskas galima, leista ir nebaudžiama. Joks stebėjimas, pasak tokių požiūrių šalininkų, yra nepateisinamas, o apie disciplinavimą net kalbėti neverta. Vis dėlto, gausėjančių draudimų situacijose ir liberalai neišlaiko sveikos ir išmintingos nuovokos – ima kaltinti kiekvieną, kuris bent iš dalies sutinka su valdžios sprendimais kontroliuoti piliečius. Šią poziciją analitiškai aprašė publicistas, prozininkas Andrius Jakučiūnas vienoje iš neseniai portale „15min“ publikuotų esė. Minimame tekste autorius ieško aristoteliško „aukso vidurio“, išminties pozicijos, tačiau neprieina jokių išvadų, išskyrus tai, kad „šioje problemoje reikia kažkaip išsisukti“.
O išsisukti, atrodo, galima prisiminus kito postmodernistinio filosofo Slavojaus Žižeko knygą „Smurtas“, kurioje mąstytojas pateikia vienintelį šiuolaikinio žmogaus vertą galvojimo ir elgesio būdą – susilaikyti nuo bet kokio veiksmo ir pasilikti tik prie minties. Toks alternatyvus santykis su tikrove Lietuvos šiandienos draudimų, kontrolės, disciplinavimo ir dažnėjančio baudimo atvejais reikštų, kad reikėtų ne ką nors smerkti ir priešintis, o galvoti apie paranojos priežastis. Pastarosios iš dalies bus susijusios su policinės valstybės veikimu, kurio kilmę mąstant reikia nustatyti. Pačiam šio teksto autoriui bandant taip žiūrėti į problemą, aiškėja, kad ir policinės valstybės ilgesys, ir kolektyvinė paranoja, ir neribotų veiksmų, bet ne save apribojančios laisvės, troškimas kyla iš paprasčiausio masinio potrauminio elgesio dėsnių veikimo: vieniems trūksta autoritaro, kuris išvaduotų nuo atsakomybės, kurios neturėta ir sovietiniais metais, kiti vis dar priešinasi ir disidentauja tada, kai protestuoti jau nebe taip svarbu ir aktualu, o treti, prisimindami visą okupacinį siaubą, tiesiog patys kriminalizuojasi. Norinčiam išsaugoti sveiką protą skaitytojui patartina jau kelis tūkstančius metų vakariečiams žinoma senovės graikų filosofų nuostata – bet kokią poziciją, ypač radikalią, tikrinti kilmės požiūriu. Tik supratę ir nepamiršdami, iš kur atėjome, galime orientuotis socalinėje ir politinėje tikrovėje, nepaversdami jos tuščios kovos lauku. O kai nustojama bergždžiai kovoti, tampa įmanoma tą tikrovę kurti ir perkurti – tai vienas tikriausių ir seniai patikrintų vadavimosi iš individualių ir kolektyvinių traumų būdų. Kai radikalai ginčijasi, tai rodo optimistinę tendenciją – nerimo, reikalingo kūrybingumui, mūsų masės dar turi. Kai jose ims ryškėti daugiau individų, gal sumažės ir tuščių ginčų, nepapildančių gyvenimo jokiais įvykiais, reiškiniais ir kūriniais?!
Rasos Čepaitės nuotrauka
