ALEKSANDRIJA – TARP MIESTO IR KAIMO

Aleksandrija – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas, nuo Kupiškio nutolęs per du kilometrus. Dar turi ir antrą – Bėdos pavadinimą. Anksčiau ribojosi su Ažukupiu, Kikonimis, Stičkalniu, Šnipeliškiu, Slavinčiškiu, Račiupėnais. Iš šiaurės ir rytų prieina Slavinčiškio miškas.

2003 metų duomenimis, čia buvo 51 ūkis ir 147 gyventojai. Aleksandrija žmonių vadinama buvusia miškų ūkio gyvenviete, mat ėmus ją statyti butus gavo Kupiškio miškų ūkio darbuotojai. Dalis jų šiame kaime gyvena iki šiol. Miškininkų vardu pavadinta ir kaimo gatvė.

Jurga BANIONIENĖ

Įsikūrė pirmi

Žvarboką žiemos dieną apsilankius visai nedaug nuo Kupiškio nutolusioje Aleksandrijoje prisibelsti į šiame kaime gyvenančių vietinių duris nesisekė. Pabendrauti, papasakoti apie save, ankstesnį ir šiandieninį kaimą gyventojai nebuvo linkę.

Ūkio darbus palikę į svečius mielai pakvietė Palmira ir Vytautas Vilkai. Galima sakyti, kad jie yra šio kaimo senbuviai, tvirtai šaknis čia įleidę. Nors abudu – nevietiniai. Vytautas kilęs iš Pandėlio parapijos, Palmira – vabalninkietė, nuo Remeikių.

„Mano tėviškė – Gudeliškių kaimas, ten vaikystė, jaunystė prabėgo. Tarnavau prie Maskvos, o grįžęs iš armijos 1965 metais atėjau dirbti į Kupiškio miškų ūkį vairuotoju. Mieste buvo bendrabutis, ten pradžioje ir gyvenau“, – kaip atsidūrė šiame krašte, pasakojo V. Vilkas.

Pradžioje dirbti į Kupiškį šeimą sukūręs Vytautas atvyko vienas, žmona Palmira dar darbavosi Rokiškio rajone, Abelių kolūkyje, o paskui ir ji atsikėlė. „Tuomet miškų ūkiui vadovavęs Jonas Deksnys pasakė, kad statys keturbutį namą, ir pažadėjo butą. Taip ir atsitiko. Prie sankryžos ir dabar stovinčiame pirmame name pragyvenome apie 17 metų. Kupiškio girininkija jau buvo pastatyta, o keturbutis namas išdygo 1967 m. Tų pačių metų vasarą atėjome čia gyventi. Jokios gyvenvietės tada dar nebuvo, tik ganyklos ir krūmai, Slavinčiškio girelė, kur avietes rinkdavome“, – prisiminė pašnekovas.

Būstus minėtame keturių butų name gavo ir daugiau Kupiškio miškų ūkio darbuotojų su šeimomis – Stasys Šakalys, dirbęs šaltkalviu, šviesaus atminimo Algimantas Jasinskas, darbavęsis inžinieriumi, ir Pranas Petrulis.

„Tai buvo pirmos čia įsikūrusios šeimos. Veronika ir Pranas Petruliai ir dabar Aleksandrijoje tebegyvena, tik ne šiame keturbutyje, o mūsų kaimynystėje, anūkas Robertas ūkininkauja. A. Jasinskas mirė visai neseniai, bet dar yra jo žmona Birutė. Miškų ūkiui reikėjo darbininkų, tad kai suprojektavo gyvenvietę, ėmė statyti keturbučius ir ateinantiems dirbti suteikdavo butą, taip Aleksandrija vis plėtėsi. Kažkuriais metais įsteigė Rokiškio miškų ūkio susivienijimą, tai Rokiškio miškų ūkio iniciatyva buvo pastatyti du privatūs namai. Mes savus individualiai pasistatėme, gavę žemės sklypą. Statybas pradėjome 1980-aisiais, o po trejų metų jau įėjome gyventi. Savo lėšomis viską darėme, miškų ūkis kiek padėjo mediena – langams, durims“, – kalbėjo V. Vilkas.

Kurtis erdviame name šeimai norėjosi – gimė atžalos, vietos bute trūko, be to, nebuvo ir patogumų.

Pirmiausia išdygo ūkinis pastatas, tada gyvenamasis namas, klėtelė. Ji iki šiol ne tik sodybos kiemą puošia, bet ir praktinę naudą turi. Vytautas bitininkauja, tad yra kur visą reikalingą bitininkystės inventorių pasidėti. „Aštuonias bičių šeimas turiu. Seniai tuo užsiimu, bitininkavo ir mano tėvas, tad kai čia atsikėliau, dar į keturbutį, pradėjau bites laikyti. Patiems, vaikams, anūkams medaus visada užtenka“, – pasakojo Aleksandrijos gyventojas.

Laiko šeima ir pulkelį vištų, anksčiau daug didesnis ūkis buvo – ir karvių, ir kiaulių, bet gyvulių atsisakė. Po kiemą drąsiai vaikštinėja iš kažkur čia atklydęs Rainis, o namuose šeimininkauja katytė Rėja.

Gyventi patogu

V. Vilkas visą gyvenimą – beveik 40 metų – dirbo Kupiškio miškų ūkyje miškavežio vairuotoju. Pasak pašnekovo, nelengva tarnyba tai buvo – kasdien po miškus vairuojant galingą techniką, prastais keliais. Dabar džiaugiasi užtarnautu poilsiu.

Žmona Palmira dirbo žemtiekime, miškų ūkyje, degalinėje, ilgiausiai – Kupiškio sviesto gamykloje. Darbinę veiklą pertraukdavo vaikų gimimas ir jų priežiūra.

Kartu Vilkai daugiau nei pusšimtį metų. Susituokė 1965 m. sausio 1 dieną Rokiškyje. Užaugino sūnų ir dukrą. Virginija dirba stomatologe Panevėžyje, ten su šeima ir gyvena, tame pačiame mieste įsikūręs ir sūnus Visvaldas. Vytautas ir Palmira turi tris anūkus – Gretą, Justę ir Martyną. „Per Kalėdas, Velykas visi anūkai suvažiuoja, o vaikai – ir dažniau, iš Panevėžio juk netoli“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Daug metų Aleksandrijoje gyvenanti pora tikino, kad buvusi miškų ūkio gyvenvietė per tiek laiko jiems tapo sava. Žmonės aplink pažįstami, ypač artimai bendrauja su kairiojoje kaimo pusėje gyvenančiais, o su dešiniosios pusės gyventojais mažiau susitinka. Čia didesnė gyventojų kaita, ne visus ir pažįsta. „Labiausiai draugaujame su arčiausiai stovinčio šešiabučio namo žmonėmis. Iš tiesų, visi pas mus gražiai sugyvena, pykčių jokių nekyla. Gyventojai ramūs“, – tvirtino V. Vilkas.

Iš senųjų gyventojų, pasak jo, mažai kas belikę – nebėra tikros kaimo senbuvės Bronės Zemlickienės. Įvažiuojant į Aleksandriją kaimo ramybę saugo Atgimimo laikais statytas kryžius. Jis atsirado šios moters iniciatyva. Dar gyvena Petrylų šeima, B. Jasinskienė.

Aleksandrija, anot pašnekovų, labai patogi vieta gyventi – miestas visai netoli. Anksčiau ties buvusia girininkija autobusai stodavo nuolatos, dabar to nebėra, bet beveik visi automobilius turi, tad susisiekimas – menka problema. „Čia – lyg priemiestis, bet mes kaip kaime gyvename, ramybė“, – džiaugėsi pašnekovai.

Visai šalia yra Slavinčiškio girelė, tad vietiniai mėgsta į ją pagrybauti, pauogauti nueiti. Vilkai sakė miško gėrybių dažniau važiuojantys į Šimonių girią.
Vytautas pasakojo, kad, jo žiniomis, pavadinimą Aleksandrijai yra davęs klebonas: „Už Rokiškio kelio kadaise buvo klebono Keršulio ūkis, jį, pagal žmonių pasakojimus, klebonas pavadino Aleksandrija.“

Miestiečiai, pritapę kaime

Beldėmės ir į B. Jasinskienės namų duris. Pradžioje jos neradę, kiek vėliau sutikome kieme, iš Kupiškio, kur buvo išvykusi apsipirkti, sugrįžusią. Moteris sutiko pasikalbėti. „Mes Aleksandrijoje nuo 1969 metų. Gyvenome name prie girininkijos, šviesaus atminimo vyras Algimantas dirbo miškų ūkyje ir gavo čia butą, kaip ir kiti miškininkai“, – pradėjo pasakoti Birutė.

Pašnekovė aštuoniolika tame name praleistų metų iki šiol atsimena labai šiltai. „Linksmai visi gyvenome. Buvo tokia kaimynė Onutė Žiaubrienė, tai ji visus kaimynus labai vienydavo. Jei bėda, vieni kitiems visuomet padėdavome ir šventes kartu švęsdavome. Kai atėjome gyventi, kitoje pusėje nuo girininkijos dar gyveno Bagdonai, Lukošiai, kiti Bagdonai, Malašauskai. Paskui ėmė plėstis gyvenvietė, čia planavo ir darželį, parduotuvę statyti, bet šių pažadų neįvykdė“, – apgailestavo B. Jasinskienė.

Jasinskams dviejuose kambarėliuose gyventi buvo ankšta, tad gavę pasiūlymą keisti butą į didesnį juo ir pasinaudojo, 1985 m. metais persikėlė į 10 numeriu pažymėtą šešiabutį namą. Šiame būste Birutė dabar liko viena. Kartu su sutuoktiniu eiti bendru gyvenimo keliu buvo lemta ilgus metus, deja, visai neseniai vyrą pasiglemžė liga.

B. Jasinskienė sakė, kad jiems abiem, miestiečiams iš Kupiškio, iš pradžių kaime priprasti nebuvę lengva. Šiandien kaime ūkininkaujančių žmonių labai mažai, o anuomet retas kuris gyvulių neturėjo.

„Visi juos laikė, pradėjome ir mes. Bijojom, kad nemokėsim, bet kaimynė Onutė nuramino, pažadėjo pamokyti. Apie 15 metų jaučius auginome, o paskui viską išpardavėme. Tėtis to prašė, tad jam duoto pažado ir laikėmės. Tikri miesčionys būdami kaime pritapome gal dar ir dėl to, kad niekada nebuvome atskirti nuo miesto, susisiekimas su juo buvo labai geras.

Žinoma, kai jauni buvome, kitaip ir gyvenome, linksmiau. Dabar viskas kitaip, bet bėdoje kaimynai visuomet padeda. Mūsų namo gyventojai – Tebelškiai, Šlapeliai, Barauskai, Jūratė Čaplikienė – visi vieningi, moterys puikios, labai darbščios“, – džiaugėsi pašnekovė.

Šeima užaugino du vaikus. Abu įsikūrę netoliese. Sūnus Vaidotas su šeima gyvena Kupiškyje, dukra Vaiva – Paketuriuose. Birutės džiaugsmas – keturi anūkai: Aidas, Martyna, Gintarė ir Rokas. Dažnai visi pasisvečiuoti atvažiuoja.

Moteris beveik 50 metų dirbo prokuratūroje raštinės vedėja, tai – bene vienintelė jos darbovietė.

B. Jasinskienė prisiminė, kad kažkada turėjo progą išvykti iš Aleksandrijos, į miestą grįžti, bet tąsyk ja nepasinaudojo, o dabar gal ir reikės tai padaryti. Vaikai ragina. Vis dėlto prisipažino, kad palikti šį kaimą būtų labai gaila. Daug dar yra gyvų prisiminimų, juk čia visas gyvenimas prabėgo, vaikai užaugo.

Pasigenda nuorodos

Tame pačiame šešių butų name gyvena ir Ingrida Barauskienė su šeima. Aleksandrija moters namai yra 17 metų. „Nuo 2000 metų čia gyvenu. Mano šaknys – Kupiškyje. Mama, močiutė kilusios iš Vėžionių. Gyvenau Kupiškyje iki 6 metų, o paskui su šeima persikėlėme į Pasvalį. Vaikystė toliau bėgo čia, baigiau mokyklą, bet per atostogas, vasaromis visada atvykdavau į Vėžionis. Po tėčio mirties, aš jau studijavau, mama, kad neliktų viena, grįžo į Kupiškį“, – kalbėjo I. Barauskienė.

Po mokslų (Ingrida baigė tuometinę Kūno kultūros akademiją, įgijo kūno kultūros mokytojos specialybę bei rankininkės specializaciją) ir ji nutarė pasirinkti šį kraštą, kur vaikystės šaknys. „Ir mama arčiau, ir buvo kalbėta, kad bus darbo baigus. Pradėjau dirbti Povilo Matulionio mokykloje, čia darbuojuosi iki šiol“, – pasakojo Aleksandrijos gyventoja.

Ingridos vyras Modestas dirba įmonėje „Kupiškio komunalininkas“, pora augina sūnų Marių, jam – keturiolika, mokosi P. Matulionio progimnazijoje.

„Esu kaimo vaikas, man ramybė atžalos auginimui buvo būtina, todėl šitą butą ir nusipirkome. Pliusų čia gyvenant yra labai daug, norint paieškoti galima rasti ir minusų – miestas toliau, puikiai vieni kitus pažįstame, mažiau privatumo. Bet iš esmės gyvenimu Aleksandrijoje džiaugiuosi, kaimynai labai geri, bendraujame ne itin plačiai, nes trukdo darbai, bet turime puikių draugų, kurie visada atskuba į pagalbą. Bendruomeniškumas – labai svarbu“, – pabrėžė I. Barauskienė.

Pasak moters, kaimas pasiskirstęs tarsi į dvi puses – dešiniąją ir kairiąją. Pastarosios gyventojai artimai bendrauja, o anos pusės žmonių ne visus ir pažįsta. Čia vieni išeina, atsikelia kiti. „Pas mus gyventojai nesikeičia. Mes turbūt esame paskutiniai, atėję čia gyventi“, – teigė moteris.

Aleksandrija, Ingridos teigimu, kaip priemiestis, į Kupiškį gali ir pėsčiomis nueiti, pusės valandos užtenka. Palyginti su didmiesčių atstumais, tai – vieni juokai. „Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, negaliu sakyti, kad kurčiausi būtent šiame kaime, bet bent panašioje aplinkoje“, – kalbėjo ji.

Pašnekovė pastebėjo, kad yra viena problema, kurios Aleksandrijos gyventojams niekaip nepavyksta išspręsti. Nėra jokios nuorodos į kaimą. „Tai labai svarbus dalykas, nenorime būti bevardžiai. Dėl šio reikalo į anksčiau dirbusį seniūną kreipėmės, bet nieko nepadarė. O daugiau nieko mums ir netrūksta – reikia tik džiaugtis kaimo ramybe ir vieniems kitais“, – sakė I. Barauskienė.

Tėčio statytame name

Trumpam užsukome pas gretimame šešių butų name gyvenančią Jolantą Šabanskienę. Moteris papasakojo, kad Aleksandrijoje ji gyvena 27 metus.

„Anksčiau gyvenome Juodpėnuose. Tėvelis Steponas Gedvilas daug metų dirbo Kupiškio miškų ūkyje statybininku, tai ir parūpino šiuo namus. Jis pats šitą šešiabutį ir statė“, – kalbėjo ji.

Jolanta turi keturias atžalas. Trys įsikūrę kartu, tačiau namuose nė vieno neradome. Vyriausias Justinas buvo išvykęs į darbą, Žilvinas – Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos moksleivis, pats mažiausias Donatas – trečiokas, mokosi Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje. Atskirai su šeima Kupiškyje įsikūrusi dukra Ramunė.

Anot Jolantos, Aleksandrija per tuos metus, kai čia gyvena, beveik nepasikeitė. Mainosi tik kaimo žmonės, kažkas miršta, atsikelia nauji gyventojai.

„Mažai su kuo bendrauju, artimiau – su viena kaimyne, su kitais tik pasisveikinam. Aš čia kaip mieste, net nejaučiu, kad kaime gyvenčiau, nėra nei gyvulių, nei daržų. Turiu kieme mažą lysvelę, daržovių užsiauginu, gėlynas yra. O gyvulių laikyti ir galimybės, ir poreikio nėra. Bet galime kieme šašlykų išsikepti, mieste, daugiabutyje gyvendami, to negalėtume padaryti.

Niekada nenorėjome iš Aleksandrijos bėgti, čia būsto išlaikymas pigus, patys pasikūrename. Kai reikia, į Kupiškį pėsčiomis nueinu, tiesiai, per geležinkelį, tik apie 5 kilometrus. Kai dirbau mieste, kone kasdien reikėdavo vaikščioti. Mama, dukra Kupiškyje gyvena, jas aplankau“, – pasakojo Jolanta.

Istoriniai šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedija“ byloja, kad vietovė įsikūrė Mirabelio dvaro žemėse. Pradžioje čia tebuvo smuklė, prie jos žmones ištikdavo įvairios nelaimės – dingdavo arkliai, baloje klimpdavo vežimai, kelią užstodavo plėšikai. Būtent dėl to šią vietą pradėjo vadinti Bėda. Šis pavadinimas buvo žinomas nuo 1788 metų. Tuo metu čia gyveno Stankevičiai, vėliau minimi ir kiti – Liudvikas Daugėla, Andrius Burba, Mykolas Jankevičius. 1831 m. nurodoma kaip Slavinčiškio užsienis. Dar vėliau Bėdos, kaip Mirabelio dvaro palivarko vardas, vartotas iki XX a. 3 dešimtmečio. 1842 m. čia minimas vienkiemininkas Martynas Rasinskas. Manoma, kad jis buvęs nuomininkas, nes ir vėliau dvarelis ėjo iš rankų į rankas.

1898 m. Aleksandrijoje minimi Grybauskai, Rimkevičiai, Kamarauskai, Kazlauskai ir kt. Iš viso – 29 žmonės, matyt, čia gyvenę ordinarijos teisėmis. Įdomu tai, kad tuo pačiu metu minima ir Aukštupėnų kaimui priklausanti Bėdos kolonija, kurioje gyveno Ona Lobikienė.

1902 m. ties Aleksandrija išplatinti V. Kudirkos, K. Griniaus ir J. Bagdono patriotiniai atsišaukimai. Kaimo valstiečiai dalyvavo 1905 m. įvykiuose.

1903 m. Aleksandrijoje gyveno 24, Bėdos vienkiemyje – 3 gyventojai. Nuo 1913 m. kaimas priklausė Liudvikui Šuazeliui de Guffie. Tuo metu palivarką nuomojo Juozas Aleksejus. Sodyboje buvo gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, sugriuvusi daržinė ir tvartas po vienu stogu.

Nuo 1919 m. kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Račiupėnų seniūnijai. 1923 m. čia būta keturių sodybų, 21 gyventojo. Matininkas Pranas Pilipauskas atribojo palivarko žemes, kurias sudarė 113,84 ha. Masyvas buvo padalytas į keturis sklypus. Su pirmojo ribomis nesutiko Ažukupio gyventojas A. Tučius ir ilgai bylinėjosi.

1928 m. buvo nužymėtas naujas kelias į Račiupėnų vienkiemį. 1930 m. Kupiškio nuovados teisėjas, išnagrinėjęs Aleksandro Verbicko bylą su Liudviku ir Marija Šuazeliais de Guffie, pripažino Verbickui senaties teise jo valdomus 10 ha šalia Slavinčiškio ganyklų ir Ažukupio. 1930 m. sodybą nupirko kunigas Kazys Keršulis su broliu.

1941 m. birželį Girelės miške prie Aleksandrijos vokiečiai sušaudė apie 30 žmonių (daugiausia raudonųjų aktyvistų), kuriems atminti pastatytas paminklas.

1942 m. kaime buvo minimi du ūkiai – Emilijos Visockienės ir Kazio Keršulio. Po karo Slavinčiškio miške prie Aleksandrijos trumpai buvo įsikūręs sovietų kariuomenės tankų poligonas. Priklausė Skodinio kolūkiui, čia buvo ūkio sandėliai, tvartai, gryčioje – kontora.

1959 m. Aleksandrijoje – 34 gyventojai ir 10 namų ūkių: Vytauto Deksnio, Jono Šatkausko, Kosto Bernatonio, Juozo Zemlicko, Antano Trumpos, Petro Kopūsto, Vytauto Saulio, Jono Minkevičiaus, Antano Janulionio, Stepono Grubliausko.
Užrašyti tokie vietovardžiai: Maskolynės pieva, Liekno bala, Uosytės miškelis.