MILIŪNŲ KAIMAS MAŽESNIS, BET DAR GYVYBINGAS

Miliūnai – Subačiaus seniūnijos ir parapijos kaimas, nuo Kupiškio nutolęs 11 kilometrų, nuo Subačiaus geležinkelio stoties – 7 kilometrus. Į pietryčius yra Girelės miškas. Gretimi kaimai Oniūnai, Jauniūnai, Šalteniai, Gražiškiai. Kaimo pakraščiu teka Marnaka. Prieš 16 metų Miliūnuose gyveno 109 žmonės.

Koks šis kaimas šiandien, kokį jį mena senieji gyventojai?

Jurga BANIONIENĖ

Atitekėjo į gretimą kaimą

Lapkritis – ne toks metas, kai gali kiemuose išvysti triūsiančius žmones, visi mieliau šiltai savo nameliuose įvairiais buities darbais užsiima. Tik šiemet kitaip – gamta stebina savo išdaigomis. Atvykę į Miliūnus, prie kryžkelės stovinčioje sodyboje pamatėme aplinką tvarkančią porą. Užkalbinta, kaip vėliau išsiaiškinome, Daiva, pakvietė pasikalbėti su savo mama Aldona Balčiūniene. Nors ji ne tikra miliūnietė, bet čia giliai šaknis įleidusi.

Aldona papasakojo, kad yra gimusi ir užaugusi kaimyniniuose Varaniškiuose, bet nuo 1965 metų gyvena Miliūnuose. „Mūsų augome trys seserys, aš – vidurinioji. Irena ir Elvyra išvyko į Panevėžį, tik aš viena prie tėvų likau. Sesės ir dabar Panevėžyje gyvena. Elvyra iki pensijos dirbo vaistinėje, jaunylė Irena baigė inžinerijos mokslus. Aš baigiau Ničiūnų pradinę mokyklą, gyvenome prie kaimų ribos, tai ši mokykla buvo arčiausiai, paskui įsteigė septynmetę mokyklą Varaniškiuose, ją lankiau“, – kalbėjo A. Balčiūnienė, buvusi Kačiulytė.

Vėliau Aldona ėmė mokytis siuvėjos amato pas Kupiškyje gyvenusią giminaitę. „Tada buvo mada eiti per žmones siūti. Kaimyninių kaimų – Ničiūnų, Uoginių gyventojams siūdavau. O pati pirmoji mano darbovietė buvo skaitykla Varaniškiuose“, – sakė A. Balčiūnienė.

Vedėja dirbusi Aldona turėdavo jaunimą ir šokti mokyti. „Kur dabar yra bendruomenės namai, seniau buvo kolūkio kontora, viename namo gale – šokių salė. Ruošdavau jaunimą Kupiškyje vykdavusioms dainų šventėms. Važiuodavau į Kupiškio kultūros namus, ten pamokydavo ir paskui jaunimą mokindavau. Buvau apie 15 porų surinkusi“, – prisiminė Miliūnų kaimo gyventoja.

Čia dirbdama susipažino ir su būsimu vyru, tikru miliūniečiu Vytautu. Kartu jiedu – daugiau nei 50 metų. Pradžioje gyveno vyro tėviškėje, vienkiemyje, dešimt metų ten prabėgo, paskui pasistatė namus gyvenvietėje.

Balčiūnai užaugino vienturtę dukrą. Kupiškyje įsikūrusi Daiva Petrulienė su vyru Albertu dažnai į tėviškę atskuba. Šiuo metu moteris darbuojasi Panevėžio respublikinėje ligoninėje operacinės instrumentatore. Aldona džiaugėsi, kad dukra išpildė jos didžiąją gyvenimo svajonę, nes moteris labai norėjo tapti medicinos seserimi, bet gyvenimas pakrypo kitaip.

„Dukra su vyru pagrindiniai mūsų pagalbininkai, nors visas ūkis dabar – kelios ožkos ir vištos, bet reikia padėti, aplinką sutvarkyti. Turime du anūkus – Justą ir Beną, abu gimnazistai, dažnai atvažiuoja“, – sakė A. Balčiūnienė.

Pažįsta kiekvieną kiemą

Paklausta apie Miliūnus, A. Balčiūnienė teigė, kad anksčiau kaimas buvo labai tankiai apgyvendintas. „Iš viso Miliūnuose buvo 45 kiemai. Labai draugiški žmonės buvo, visi sueidavo. Ypač smagios būdavo gegužinės. Jos vykdavo beržynėlyje, o kai šalčiau, jaunimas rinkdavosi šokių salėje. Muzikantai be jokių mokesčių grodavo. Kaime vykdavo įvairios šventės – įkurtuvės, pakermošiai, suėjimai be jokių progų. O žmonių kiek susirinkdavo – nuo 50 iki dviejų šimtų“, – senus laikus prisiminė pašnekovė.

A. Balčiūnienė puikiai pažįsta visus kaimo gyventojus. Yra netgi sudariusi jų sąrašą, kur ir gimimo metai surašyti. „Seniausias žmogus pas mus dabar Antanas Kibas, gimęs 1930 metais, ir Stasė Slučkienė, o jauniausia – Ieva Aleknaitė, Stasio dukrelė, gimusi pernai. Iš viso Miliūnuose šiuo metu yra 77 gyventojai. Senbuviai išmirę, o jaunimo kaime beveik visai nėra. Turime tik kelias jaunas šeimas, Mindaugo Kirdos, Aido Kačiulio, jų kiemuose po du vaikus yra“, – sakė Miliūnų kaimo gyventoja.
Aldonos namuose pilna įvairiausių aplankų. Moteris tvirtino, kad labai seniai domisi liaudies medicina, augalų priežiūra, renka įvairius valgių receptus. Viską užsirašo, į aplankus sega. Tai – senas ir labai mėgstamas moters užsiėmimas, kuriam negaili savo laiko.

A. Balčiūnienė tikino, kad nors Miliūnai nėra jos tėviškė, jaučiasi čia sava. O gimtieji namai, labai gražioje vietoje buvęs vienkiemis, tik sapnuose aplanko.

Spalvinga Kibų sodyba

Išėję iš Balčiūnų kiemo užsukome pas Oną ir Antaną Kibus. Jų sodyba neretai patraukia pro šalį važiuojančių dėmesį. Išskirtinė ji tuo, kad čia pilna įvairių cementinių skulptūrų. Žvėrys, paukščiai, angeliukai, Gedimino stulpai, prie namų stovinti Marijos skulptūra – Onos rankų darbas. Iš cemento ir žvyro jos padarytos. Nelengvas tai užsiėmimas, tad seniai namų šeimininkė skulptūrų nebelipdo.
Į Miliūnus Kibai atsikėlė iš vienkiemio, naujai namus pasistatė. Ona – ne vietinė, kilusi iš Pavašakių, už Subačiaus. O Antanas – tikras miliūnietis. Seniausias kaimo gyventojas prisiminė, kaip jiedu susipažino. Jau 40 metų jam buvo, o žmonos dar neturėjo. Vieno pažįstamo paprašęs merginą pripiršti. „Bent kelias siūlė, bet anos jaunos buvo, o Ona – Sibire buvusi, vargo mačiusi, kantri, darbšti, katalikė. Labai gera žmona, tokios niekur daugiau nebūčiau gavęs“, – džiaugėsi vyras.

Pats Antanas užaugęs trijų vaikų šeimoje. Buvo jauniausias, dabar vienas iš visų belikęs. Kolūkyje triūsė, fermose, paskui ėmė savo žemę dirbti. Šiuo metu, anot Kibų, visas jų turtas – dvi avelės, kelios vištos ir šuniukas.

„Anksčiau Miliūnai buvo tankus kaimas, daug žmonių čia gyveno, kai į gyvenvietę kėlėsi, išretėjo. Paskui, kolūkio laikais, vėl žmonių padaugėjo. O dabar jau senas, daug žmonių kiemuose po vieną belikę“, – pasakojo tikras miliūnietis.

Pasak Onos, naktimis, kai nemiga ima kankinti, skaičiuojanti, kiek Miliūnų kaimo žmonių iškeliavę į amžinybę. „Nuo 1970 metų, kai čia gyvenu, visas šimtas išmirė. Sodybos lieka tuščios, vaikai tik tėvų namus aplanko, užsuka. Į miestą visi išsivažinėjo, nenori gyventi į kaimą grįžti, tai jis ir tuštėja, naujų gyventi beveik neateina“, – apgailestavo O. Kibienė.

Pašnekovė tik džiaugėsi, kad visi žmonės labai geri, su visais gražiai sutaria. Gimtinėje beveik nieko gyventojų nebėra, o čia kaimynai puikūs, yra pas ką nueiti, su kuo pasišnekėti. Jai pritarė ir vyras Antanas. Vienkiemyje gyventi, sakė, nebenorėtų.

Kaimas – savas

Dar viena senoji Miliūnų kaimo gyventoja – Stasė Slučkienė. Iš kaimyninių Varaniškių kilusi, į Miliūnus atitekėjusi. „Mes užaugome keturi vaikai, vienas brolis mirė. Dar turiu vieną 89 metų sesę Vandą, o man lapkričio 13 d. suėjo 87 metai. Baigiau keturis pradinės mokyklos skyrius. Kai kūrėsi kolūkiai, baigiau sąskaitybos kursus ir darbavausi kolūkyje sąskaitininke. Paskui susirgo tėtis, reikėjo jį slaugyti. Kai ištekėjau, atsikėliau į Miliūnus. Vyro Antano nebeturiu, mirė 2009 metais. Tikras šio kaimo gyventojas jis buvo, kaip ir jo tėvai, seneliai“, – pasakojo S. Slučkienė.

Dabar namuose, kuriuos kartu su šviesaus atminimo vyru pasistatė, Stasė gyvena drauge su sūnaus šeima. Turi nedidelį ūkį – karvę, paukščių. Adomynėje įsikūrusi antra atžala – dukra Marytė Baraišienė. Stasė džiaugiasi ir šešiais anūkais.

Pašnekovė kalbėjo, kad per tiek metų pamilo Miliūnus ir šio kaimo žmones. Tik seniau kaimas buvęs kitoks – skurdesnis. „Nameliai mediniai, paprasti, gėlynų mažiau. Dabar kaimai puošiasi, bet pas mus labai išdabintų sodybų nėra. Žmonių keliolika kartų daugiau gyveno. Kiekviename kieme – po tris, keturis vaikus augo“, – pasakojo miliūnietė.

Ji taip pat prisiminė, kad Miliūnai visada garsėjo kaip didelis kaimas, o mama vis sakydavusi, jog čia vyrų mažai gyvena, moterys daugiausia našlės.
„Dabar senieji žmonės išmirė, jaunimas išsiskirstė, tuščių sodybų išties daug suskaičiuotume“, – apgailestavo Stasė.

Bendruomenės jubiliejus

Lygiai prieš dešimt metų, lapkritį, Miliūnuose susikūrė kaimo bendruomenė. Šiandien jai vadovaujanti Marytė Balčiūnaitė teigė, kad iniciatyvos ėmėsi Miliūnų kaimo gyventojai, paskatinti Subačiaus seniūnijos seniūno Vidmanto Paliulio. Pirmas bendruomenės pirmininkas buvo Petras Makštelė, vadovavęs septynerius metus.

Šias pareigas perėmusi M. Balčiūnaitė sakė, kad šiuo metu yra apie 50 bendruomenės narių. Tai ne tik Miliūnų, bet ir aplinkinių Varaniškių, Šaltenių, Oniūnų kaimų gyventojai. Visi buriasi į buvusią kolūkio kontorą, mokyklą, kur įrengti bendruomenės namai. „Parašius keletą projektų ir gavus lėšų, pavyko sutvarkyti pastatą. Čia švenčiamos ne tik linksmos šventės, turime ir patalpą, kur galime savo artimą palydėti į paskutinę kelionę. Kartą per mėnesį atvažiuoja kunigas ir aukoja Mišias, vyksta gegužinės pamaldos. Bendruomenės žmonės švenčia šeimos šventes, vaikus pakviečiame susitikti su Kalėdų Seneliu“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Pasak Marytės, dabar bendruomenės veikla truputį aprimusi, norėtųsi, kad ji būtų aktyvesnė, bet viskam trūksta laiko.
„Miliūnuose šiuo metu yra 34 gyvenamos sodybos, į aštuonias atvyksta vaikai ir jas prižiūri. Iš viso kaime gyvena 76 suaugę žmonės ir 12 vaikų“, – sakė M. Balčiūnaitė.

Grįžo į tėviškę

Marytė – tikra miliūnietė, gyvenanti gimtuosiuose tėvų namuose. Anot pašnekovės, Miliūnai visuomet buvo draugiškas kaimas. „Geri žmonės pas mus. Bėdoje visada vienas kitam padėdavo, tik dabar gal pavydo daugiau atsirado. Gyventojų kaita irgi nedidelė, daugiausia likę vietiniai arba grįžę į tėviškę gyventi“, – pasakojo M. Balčiūnaitė.
Moteris prisiminė, kad seniau žmonės labai mėgdavę drauge įvairias šventes švęsti – vestuves, krikštynas. Ir ją tėvai kartu nusivesdavo.

Petro ir Stasės Balčiūnų tarp gyvųjų nebėra seniai. Viena šeimoje užaugusi Marytė mokėsi Geležių vidurinėje mokykloje, baigusi 11 klasių įstojo į Lengvosios pramonės technikumą Vilniuje mokytis siuvimo technologijos. „Senelis buvo šiaučius, siuvo ir teta, mama, pusseserė, visa šeimos dinastija – siuvėjai, tad ir mane šis amatas patraukė. Baigusi mokslus apie 10 metų dirbau Subačiuje veikusiame „Utenos trikotažo“ filiale, kai jo neliko, perėjau dirbti į „Leliją“, – pasakojo M. Balčiūnaitė.
Šiemet sukanka dvidešimt metų, kai ji dirba šioje siuvykloje.

Pakeitusi darbovietę, iš Subačiaus moteris grįžo į gimtuosius Miliūnus. Tėtis patyrė traumą, tad reikėjo ūkyje padėti. „Visada norėjau grįžti į tėviškę. Subačiuje turėjau butą, bet traukė savas kiemas. Dabar gimtoji sodyba visai nepasikeitusi, tik didžiulių senų čia augusių medžių nebėra, iškirtome. Sodyboje tebeauga du seni uosiai. Vienas niekada nežydi. Man jis – amžinatilsį tėvukas. O antras už klėties apsipila žiedais. Jis – mama. Atsistoju po jais, taip gera pasidaro, tie medžiai – lyg kokia apsauga“, – kalbėjo miliūnietė.

Kryžkelėje stovi akmeninis Miliūnų kaimo kryžius. Pašnekovė sakė, jog buvo kalbama, kad šioje vietoje buvęs palaidotas kareivis, todėl ir kryžių kaimo žmonės pastatė 1923 metais.
Išlikusios ir kaimo kapinaitės. Ir šiandien čia žmonės laidojami. Ant kalnelio, gražioje vietoje. Link kapinių eina sena beržų alėja. Seniau ji buvusi iki pat kaimo, bet dalį medžių išpjovė. „Tie beržai visus išėjusius palydi į paskutinę kelionę“, – sakė Marytė.
Yra kaime ir parduotuvė, pieno supirkimo punktas. Stambių ūkininkų tarp miliūniečių nėra, bet žmonės po kelis gyvulius dar laiko.

Istorijos nuotrupos

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, Miliūnų kaimas susiformavo XVI a. viduryje Valakų reformos metu, priklausė Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijai ir turėjo kitą – Daukutėnų pavadinimą. Pirmą kartą paminėtas 1581 m. Nuo tada per 16 metų Kupiškio vietininko G. Kapčio padėjėjas Laurynas Vaina kiekvienais metais neteisėtai ėmė iš kaimo valstiečių po statinę rugių ar miežių, o iš suolininko – po šimtinę linų. 1603 m. greta senojo minimas ir naujas kaimo pavadinimas. Miliūnai ribojosi su Pamarnakių, Girmūnų (Oniūnų), Daukševičių kaimais, Gražiškių užsieniu. Kaimas smarkiai nukentėjo per 1655–1660 m. karą, liko tik 6 dūmai, taip pat per Šiaurės karą ir Didįjį 1709–1710 m. marą – po to čia nebebuvo nė vieno gyventojo. Tik 1736 m. minimas 1 dūmas – Mykolo Valiulio, 1750 m. – 5, o 1789 m. – jau 15 dūmų.
Panaikinus Kupiškio seniūniją, Miliūnai priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. Tuomet kaime buvo 18 dūmų, gyveno du kampininkai, du bajorai ir žydas Geršonas Joselevičius, kuris nuomojosi kryžkelėje stovėjusią karčemą.

1869–1915 m. kaimas priklausė Subačiaus valsčiui, Nikitos seniūnijai. 1903 m. kaime buvo 274 gyventojai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Miliūnai smarkiau nenukentėjo. Kaimą vėliau išskirsčius į vienkiemius, 44 ūkiams buvo išdalytas 517,25 ha plotas. Didžiausi ūkiai teko Balčiūnams, Poškoms, J. Lungiui, Karazijoms, Bendrai nuosavybei paliktas molynas, žvyrynas, kapai.
1949 m. Miliūnų ir Šaltenių ūkininkai suvaryti į kolūkį „Lietuvis“, o 1950 m. sujungus 3 kolūkius, naujas pavadintas „Vienybe“. Miliūnai tapo kolūkio centrine gyvenviete, todėl vykstant melioracijai čia susikėlė nemažai gyventojų iš Šaltenių, Oniūnų, Varaniškių, kitų kaimų.

1994 m. kaime gyveno 116 gyventojų, buvo 47 kiemai. 1988 m. išasfaltuotas per kaimą einantis kelias. Čia veikė medicinos punktas, parduotuvė, pieno surinkimo punktas. Iki 1991 m. Miliūnuose stovėjo kaimo kryžius, statytas 1941 m. Vėliau iškilo naujas, kurį padarė meistras Juozas Laužikas.
Antano Balčiūno namuose 1920 m. buvo atidaryta pradžios mokykla. Vėliau ji perkelta į Jauniūnus, paskui vėl grąžinta į Miliūnus. Mokyklos pastatą norėta statyti Šalteniuose arba Oniūnuose, bet tam sutrukdė 1940 m. okupacija. Mokyklos vedėjais dirbo Anelė Vilėniškaitė, Bronė Lelytė, Viktoras Kavoliūnas, Elžbieta Kirkilaitė, Barbora Kukenytė. Kai buvo įsteigta Varaniškių septynmetė mokykla, Miliūnuose veikė pirma ir antra klasės. 1961 m. mokykla buvo visai uždaryta, paskui vėl veikė nuo 1976 iki 1996 m.

Iš Miliūnų yra kilęs socialinių mokslų daktaras Antanas Čepelė, poetas Liudas Šeštokas.
Yra senkapis, kuriame randama žmonių kaulų, monetų.