Pernai Gaigalių piliakalnis pažymėtas tipiniu piliakalnio ženklu su informacine lentele.
Jurgitos Banionienės nuotrauka
Šimonių seniūnijoje, Gaigalių kaime, Šepetos pelkės rytiniame krašte, stūkso Gaigalių piliakalnis. Išskirtinis savo forma ne tik visame rajone, bet ir Lietuvoje.
Ilgus metus piliakalnis stovėjo užmirštas, o prieš kelerius metus vėl tarsi atgijo. Čia pradėtos švęsti Baltų vienybės dienos, šiais metais Valstybės dieną, liepos 6-ąją, ant piliakalnio suskambo ir „Tautiška giesmė“.
Jurgita BANIONIENĖ
Suburia per šventes
Migonių kaimo bendruomenės pirmininkė Renata Vilimienė teigė, kad pirmiausia ant Gaigalių piliakalnio pradėta rinktis minėti Baltų vienybės dienos. Šios idėjos iniciatorius buvo migonietis, po ilgų emigracijoje praleistų metų į gimtinę grįžęs Valdas Jėcka. „Pirmą kartą 2014 m. daug mūsų nesusirinko, gal apie 12 žmonių iš Migonių, Nociūnų, Gaigalių, tačiau svarbiausia, kad susirinkome, įsijungėme į Baltų vienybės ugnies sąšauką, užkūrėme ugnį ir ant Gaigalių piliakalnio“, – pasakojo R. Vilimienė.
Šiais metais pirmą kartą ant Gaigalių piliakalnio švęsta Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.
Broniaus Jakučio nuotrauka
Antrą kartą 2015 metais žmonių ant piliakalnio pavyko sukviesti daugiau – per dvi dešimtis, prisijungė ir jaunimas. Pastaruosius porą metų ši graži idėja priblėso, bet vietos gyventojai šiemet pirmą kartą ant Gaigalių piliakalnio atėjo paminėti kitos šventės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos. Liepos 6-ąją giedoti „Tautiškos giesmės“ ant jo sugužėjo Migonių ir Šimonių kaimų bendruomenių žmonės. „Visus būtent ant šio piliakalnio subūrė Šimonių kaimo bendruomenės pirmininkė Zita Naciuvienė. Šimonys turi savo piliakalnį girioje, bet Gaigaliai – pusiaukelėje tarp Migonių ir Šimonių. Susirinko visas pulkas, apie 40 žmonių. Tai buvo dar vienas mūsų vienybės, stiprybės, neblėstančio entuziazmo ir patriotizmo įrodymas visam pasauliui ir ypač patiems sau. Kūrėme laužą, dainavome lietuviškas dainas, surengėme jaukią iškylą ant žolės su atsineštomis vaišėmis“, – kalbėjo R. Vilimienė.
Buvo ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus žmonių, ir vaikų. O pats jauniausias šventės dalyvis – vos penkerių mėnesių Juozukas Pocius.
Migonių kaimo bendruomenės pirmininkė džiaugėsi, kad pavyko atgaivinti Gaigalių piliakalnį. Šimonių seniūnijos pastangomis jis prižiūrimas, šienaujamas. Paklausta, ar neplanuojama žmones čia sukviesti ir kitokiomis progomis, R. Vilimienė sakė, kad kol kas apie tai negalvojama, bet kartais idėjos gimsta visai netikėtai.
Išskirtinės formos
Broniaus Jakučio nuotrauka
Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytis Zavackas tvirtino, kad Gaigalių piliakalnis yra išskirtinis savo forma ne tik Kupiškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje. „Gaigalių piliakalnis laiptuotas, piramidės formos su nupjauta kepure. Kupiškyje tokios formos piliakalnių daugiau nėra, o ir per visą Lietuvą tokie gana reti. Palyginti su kitais, jis yra vienas vertingesnių, išraiškingesnių rajone, ne veltui 1998 metais šis piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. Manau, kad po kelerių metų bus bandoma jį labiau ištyrinėti archeologiškai. Tada jis atskleistų daugiau paslapčių“, – kalbėjo pašnekovas.
Jurgitos Banionienės nuotrauka
Pasak V. Zavacko, yra išlikę keli įdomūs archyviniai dokumentai apie Gaigalių piliakalnį. A. Gudas apie jį taip rašė: „Gaigalių kaimo laukuose yra kalnas, ant to kalno – kalnelis, o ant kalnelio – kalneliukas. Ant kalno ir ant kalnelio žmonės dirba žemę.“
Esama ir padavimų apie Gaigalių piliakalnį. „Vienas byloja, kad jis supiltas švedų. Antrame užrašytame Adelės Vilnonienės pasakojama, kad Gaigalių piliakalnis supiltas baudžiauninkų. Taip tada liepęs ponas, o paskui tie baudžiauninkai buvo užkasti gyvi. Taip pat rašoma, kad ant piliakalnio jaunimas rengdavo gegužines. Šalia Gaigalių piliakalnio yra dar du kalneliai, turintys savo pavadinimus – Gaidžiakalnis ir Kiauliapolis“, – pasakojo V. Zavackas.
Gyventa žmonių
Gaigalių piliakalnis šiandien.
Jurgitos Banionienės nuotrauka
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė irgi pabrėžė, kad šis vienas mažesnių rajono piliakalnių yra išties įdomus. „Paėjus į priešingą nuo kelio pusę, ypač pavasarį, kai žolė dar maža, vienas piliakalnio šlaitas atrodo kaip nedidelė dviguba piramidė. Gaigalių piliakalnis įrengtas ne aukštesnėse už jį aplinkinėse kalvose, bet žemesnėje, kurią supo pelkės, apsaugojusios nuo priešų. Dar ir dabar užlipus ant jo galima įsivaizduoti, kaip apylinkės galėjo atrodyti senovėje, o piliakalnio pylimas ir griovys buvo toks pat kaip Aukštupėnų piliakalnio. Tai yra patvirtinęs ir Kupiškio krašto piliakalnius gana gerai pažįstantis archeologas dr. Gintautas Zabiela. Šiandien čia viskas suardyta dirbant žemės darbus, kai jie dar buvo leidžiami. Jeigu archeologai atkastų piliakalnį, rastų griovį ir pylimų liekanas. Kadangi Gaigalių piliakalnis nebuvo didelis, visi gyventojai ant jo netilpo, tad dalis jų gyveno papėdėje. Ant paties piliakalnio galėjo gyventi apie šimtas žmonių. Čia buvo gyventa nuo I tūkstantmečio iki antrojo pradžios. Nuo priešų saugojo maždaug trijų metrų aukščio medinė siena, statūs šlaitai“, – kalbėjo istorikė.
Kad ant piliakalnio ir greta buvo gyventa žmonių, liudija rastos dvi molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalys, lipdytos puodų šukės gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštos gnaibytiniu ornamentu.
Gaigalių piliakalnį pirmą kartą XX a. pradžioje aprašė Liudvikas Kšivickis, o nuodugniau ir atidžiau piliakalnį 1943 metais tyrinėjo Petras Tarasenka.
Lietuvos istorijos institutas žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko 1969 metais.
1971 m. ir 1980 m. piliakalnį tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.
Šaltiniai byloja
Pernai Gaigalių piliakalnis pažymėtas tipiniu piliakalnio ženklu su informacine lentele. Jurgitos Banionienės nuotrauka
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad į šiaurę nuo kaimavietės išlikęs Gaigalių piliakalnis įrengtas beveik iš visų pusių pelkių juosiamoje kalvoje. Šlaitai statūs, 9 m aukščio aikštelė beveik apvali, lygi, 27 ir 29 m dydžio. 3 m žemiau aikštelės šlaitais eina lygi apie 30 m ilgio, iki 5 m pločio terasa. Piliakalnio pietryčių gale, 2,5 m žemiau aikštelės, yra kita 40 m ilgio ir apie 5–6 m pločio terasa. Abi jas jungė šiaurės rytuose buvusi trečioji terasa.
Į šiaurę ir pietvakarius papėdėje yra gyvenvietės pėdsakų. Čia rasta lipdytinės grublėtu paviršiumi keramikos, molinių verpstukų, skaldytų gyvulių kaulų ir kitos medžiagos, būdingos I tūkstm. po Kristaus.
Apie 0,1 km į vakarus nuo piliakalnio yra spėjamas alkakalnis, vadinamas Gaidžiakalniu. Kaimo pietrytinėje dalyje yra Vartelių kalnas. Pasakojama, kad senovėje nuo Gaigalių iki Kinderių ribos buvo užtverta tvora ir šioje vietoje stovėjo varteliai. Nuo piliakalnio į šiaurę yra kalnas su dviem viršūnėmis – Lapkasis, tarp jų – Lygioji pieva.
Gyventojai prisimena
Broniaus Jakučio nuotrauka
Gaigalių piliakalnis seniau buvo kaimo jaunimo suėjimo vieta. Čia vykdavusias gegužines iki šiol puikiai mena šio kaimo gyventojai. Bronislovas Masiulis pasakojo, kad pasišokti ant piliakalnio susirinkdavo ne tik vietiniai, ateidavo jaunimo ir iš aplinkinių kaimų, iš Kupiškio. Gražiai armonika grieždavo Antanas Gudas iš Dapšių, vietinis – Gindrutis Sipavičius, o ir pats B. Masiulis prisipažino, kad pasiutpolkę sugrodavo. Gegužinės vykdavo savaitgalio vakarais.
Marytė Burokienė prisiminė, kad į gegužines suvažiuodavo pasilinksminti Dapšių, Kinderių, Šimonių vaikinai ir merginos. Kai kurie – ir su motociklais. Nemažai jaunimo, apie keturias dešimtis, sugužėdavo. Ateidavo ir kaimo senoliai tiesiog pasibūti, muzikos pasiklausyti, į šokančius pasižiūrėti.
Moteris taip pat pasakojo, kad lankydama Gaigalių mokyklą, dažnai žiemomis su slidėmis pačiaužydavo, nuo kalnų nusileisdavo. Tik nuo piliakalnio nečiuožė – per stataus jo būta.
Pašnekovė labai džiaugėsi, kad dabar šis piliakalnis atgijo, per šventes lankomas.
„Man tik labai gaila, kad Kupiškio turistiniame žemėlapyje Gaigalių piliakalnio nėra. Turime rodyti, vertinti tai, ką gražaus turime“, – akcentavo M. Burokienė.
Dar vienas Gaigalių kaimo senbuvis Vytautas Papučka, gyvenantis netoli piliakalnio, irgi dažnai vaikystėje ant jo nueidavo. O vėliau – ir šventes švęsdavo. „Linksmai vakaruodavome. Sekmines švęsdavome, Sipavičius armoniką atsinešdavo, pagrodavo“, – prisiminė kaimo gyventojas.
Vytautas sakė, kad jo brolis Kazys aplink piliakalnį yra sodinęs akacijas, tik seniai jų čia nebėra.
