Belgijoje gyvenanti ir kurianti menininkė Rasa Alksnytė pirmą kartą Kupiškio žeme pavaikščiojo prieš dešimt metų. Tuomet moteris lankė čia gyvenusį pažįstamą, su kuriuo skaičiavo krentančias žvaigždes. R. Alksnytės likimas susiklostė taip, kad menininkė kelerius metus iš eilės vasaros atostogas leidžia Kupiškio rajone ir kiekvienąkart apsilanko turguje, į kurį ją atvilioja raganų šluotos.
Audinga SATKŪNAITĖ
Žavisi apylinkių pievomis
R. Alksnytė savo vizitų į Kupiškį nebeskaičiuoja ir puikiai supranta, kad šių metų vasarą čia lankėsi tikrai ne paskutinį kartą. Moteris tvirtina, kad miestas, kaip ir kitos nedidelės Lietuvos vietovės, per dešimt metų labai pasikeitęs.
„Visi Lietuvos miesteliai atrodo atsigavę – gražūs, tvarkingi ir jaukūs. Galbūt tą lemia ir didesnis finansinis vietovių iždas. Maži miestai tvirtu žingsniu juda į priekį. Tą galima pajusti ir kiekvieną kartą užsukus į Kupiškį“, – kalbėjo viešnios akimis miesto gyvenimą vertinanti R. Alksnytė.
Anot jos, pirmas įspūdis prieš dešimt metų užsukus į Kupiškį buvo teigiamas ir nė kartą jai už akių neužkliuvusios neatitaisomos miesto blogybės.
„Aišku, visuomet galima sakyti, jog tas ar anas bado akis, bet tokių dalykų yra mažuma, kur kas daugiau , kurie yra nepaprastai gražūs ir džiuginantys sielą“, – tikino pašnekovė.
R. Alksnytės teigimu, nereikia pamiršti to, kad kiekvienas miestas prasideda nuo rajono, o ją ypač žavinčios aplink Kupiškį liūliuojančios pievos.
„Žemės, plytinčios aplink miestą, nėra tiek daug apdirbtos kaip kituose Lietuvos kraštuose, todėl apylinkių pievos yra nepaprastai gražios. Jos sukelia vieną stipriausių įspūdžių važiuojant Kupiškio link“, – tvirtino R. Alksnytė.
Rasos žvilgsnis kiekvieną kartą užkliūva už mieste stovinčių skulptūrų, tačiau moteris apgailestauja, kad jos visos sukurtos to paties autoriaus. Pasak R. Alksnytės, kiekvienas meno kūrinys apie miestą papasakoja išskirtinių ir įdomių istorijų, sukelia įvairių mitologinių vaizdinių.
„Gera jomis sekti nuo vieno miesto pakraščio iki kito ir tokiu būdu atrasti miesto perlų. Vienu tokių atradimų man buvo sinagoga, stovinti labai netikėjote vietoje, – savo įspūdžiais dalijosi R. Alksnytė ir pridūrė: – Apie žydų gyvenimą mes kol kas labai kukliai kalbame ir tarsi nežinome, kaip apie jį kalbėti: ar prisiimti kaltę. Deja, mes turime tokią istoriją, apie kurią primena ir likę žydų pastatai, todėl apie ją kalbėti reikia.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“