Subačiaus seniūnijoje, Stirniškių kaime, stūksančio to paties pavadinimo piliakalnio užmirštu tikrai nepavadinsi. Jis yra ne tik subatėnų, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų traukos centras minint dvi šventes – Baltų vienybės ir Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Žmonių lankomas, seniūnijos prižiūrimas Stirniškių piliakalnis prieš beveik dešimtmetį buvo atgaivintas – iškirtus krūmus, atsivėrė graži panorama. Vietiniai tikina, kad čia tvyro ypatinga aura.
Kūrė jaunieji dailininkai
Visai neseniai, gegužei baigiantis, ant Stirniškių piliakalnio šurmuliavo jaunimas – vyko tradicinis rajono ugdymo įstaigų mokinių dailės pleneras. Mokiniai yra kūrę Palėvenės vienuolyno kieme, Uoginiuose, Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje Viktariškiuose, Laukminiškiuose, Salamiestyje, Skapiškyje. Šis, septintasis, pleneras įprasmino Piliakalnių metus.
„Mūsų pleneras skirtas Pilupio ir Lėvens upių santakos piliakalniams. Tai bendras rajono dailės mokytojų metodinio būrelio ir Kupiškio etnografijos muziejaus projektas. Visa tai, ką per plenerą sukursime, parodysime rudenį, per Europos paveldo dienas“, – pasakojo Subačiaus gimnazijos dailės mokytoja Genia Vaičikauskienė.
Pasak pašnekovės, kūrybinių dirbtuvių tikslas – kartu ir supažindinti mokinius su savo krašto kultūra, paveldu. „Net ir jaunieji subatėnai tikrai ne visi yra buvę Komarų dvare ar užlipę ant Stirniškių piliakalnio“, – kalbėjo viena plenero rengėjų.
5–11 klasių mokiniai piliakalnių temą bandė atspindėti įvairiomis technikomis – piešė akvarele, pastele, dažė audinį augalais, kūrė baltų papuošalus.
Supiltas kareivių
Plačiau apie Stirniškių piliakalnį plenero dalyviams papasakojo Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Miglė Zakarauskaitė. Jos surinktais duomenimis, žmonės yra pasakoję, kad Napoleono žygio į Maskvą laikais pro čia keliavę prancūzų kareiviai. „Jie ėjo Panevėžio–Kupiškio keliu ir buvo labai nuvargę ir alkani. Kareivių vadas nusprendė apsistoti ir pailsėti čia. Prancūzams labai patiko ši vietovė, todėl vadas nutarė įamžinti šią vietą ir pasiūlė kareiviams supilti kalną. Kareiviai, be abejo, sutiko, nes geriau pilti kalną nei eiti per alinantį karštį, ir nuo tada ši kalva pavadinta piliakalniu“, – kalbėjo M. Zakarauskaitė.
Žinomo Lietuvos archeologo Gintauto Zabielos žiniomis, šis piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Lėvens kairiajame ir Pilupio dešiniajame krante, upių santakoje.
Piliakalnio aukštis 14–16 m, aikštelė keturkampė, pailga rytų ir vakarų kryptimis, turi 3 pylimus (šiaurės, rytų ir pietų šlaituose, tačiau iš 3 pylimų šiuo metu pastebimi tik du, šiaurinis gali būti neišlikęs), rastas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio šiauriniame šlaite pastebima terasa. XX a. septintame dešimtmetyje, supylus naują plento Panevėžys–Kupiškis sankasą į pietus nuo piliakalnio, Pilupis pradėjo ardyti piliakalnio pietinį šlaitą. Į rytus–pietryčius ir šiaurę nuo piliakalnio 1,3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos.
1968 m. Stirniškių piliakalnį žvalgė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, 1969 m. – Istorijos institutas. Jų rasti radiniai – lipdyta keramika lygiu ir grublėtu paviršiumi.
Galėjo stovėti pilis
„Dažniausiai ant piliakalnių randama akmeninių kirvukų, geležinių ietigalių, peilių, žalvarinių papuošalų, kaulinių adatų iš senesnių laikotarpių, gyvulių arba žmonių kaulų. Kartais aptinkamos stulpinės konstrukcijos, liudijančios apie buvusius įtvirtinimus, arba ant piliakalnio stovėjusios pilies liekanos, kaip Anykščių rajono Šeimyniškėlių piliakalnyje, dar žinomame Vorutos vardu, arba Kerelių piliakalnyje. Esu girdėjusi svarstymų, kad ir ant Stirniškių piliakalnio anksčiau galėjo stovėti medinė pilis, bet šaltiniuose ji neminima. Piliakalnyje atlikti tik žvalgomojo tipo archeologiniai tyrimai, galbūt ištyrus gilesnius piliakalnio sluoksnius ir rastume išlikusios stulpinės konstrukcijos liekanų“, – pasakojo M. Zakarauskaitė.
Genėti būtina
Muziejininkė teigė, kad pastaruoju metu dideles visuomenės diskusijas sukelia kertami ant piliakalnių augantys medžiai. „Noriu pabrėžti, kad juos genėti ir kirsti būtina, nes medžių šaknys ardo piliakalnių kultūrinį sluoksnį, o drauge ir visą mūsų senovės istoriją, su kuria dar nesame gerai susipažinę. Žinoma, medžiai suteikia piliakalniams gyvybės ir grožio, tačiau kol piliakalniai nėra visiškai ištirti, nereikėtų leisti jiems virsti miškais, kurie vėliau apsunkins priėjimą prie jų, paslėps kontūrų ryškumą. Stirniškių piliakalnis irgi buvo apaugęs medžiais, jį sutvarkius šiandien mes galime džiaugtis didingu piliakalniu, ant kurio gali apsilankyti kiekvienas“, – sakė M. Zakarauskaitė.
Atgaivintas bendruomenės pastangomis
Mintis sutvarkyti Stirniškių piliakalnį 2008 metais kilo Subačiaus seniūnijos seniūnui Vidmantui Paliuliui. Tai padaryti paskatino visoje Lietuvoje pradėta minėti Baltų vienybės diena, kai ant aukščiausių apylinkės kalvų, piliakalnių pradėta kurti baltų vienybės simbolį – ugnį. Ant piliakalnio laužai ir iki tol liepsnodavo, bet užkopti ant jo buvo galima tik iš vienos pusės – per gyventojo kiemą. Kitur piliakalnis buvo sunkiai prieinamas, apaugęs menkaverčiais krūmais.
„Į talką kviečiau visus vyrus, kurie turi pjūklus. Atsiliepė Subačiaus, Valakų žmonės, prisijungė ir iš Miliūnų“, – prisiminė V. Paliulis.
Pirma talka surengta kovo 8 dieną. Vyrai turėjo gerokai pasidarbuoti švarindami piliakalnio prieigas. Vėliau šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytoja Regina Urbonienė parašė projektą ir vasarą kartu su mokiniais surinko visas šakas, sutvarkė piliakalnį. Tuometinio paminklosaugininko Vinco Dičkaus iniciatyva ant jo buvo įrengta laužavietė.
„Kartą su Vincu apėjome tą piliakalnį, o jis man ir sako – būtų labai gražu, jei čia būtų laiptai ir tiltelis per upelį. Ėmėme ir juos padarėme. Dirbo tarptautinė komanda – azerbaidžanietis ir lietuvis“, – sakė V. Paliulis.
Šiuo metu šie laiptai atnaujinti, pertvarkyta ir apžvalgos aikštelė.
Paklaustas, kodėl sumanyta atgaivinti šį piliakalnį, paversti jį patrauklia vieta, Subačiaus seniūnijos šeimininkas teigė, kad turime atsigręžti į savo šaknis: „Jei nėra praeities, negalime kalbėti ir apie ateitį.“
Susiburia per šventes
Seniūnija iki šiol rūpinasi, kad piliakalnis būtų prižiūrėtas. Nušienauti užtenka kartą per metus – vasarą, kai ruošiamasi čia švęsti liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Šią ir Baltų vienybės dieną minėti ant Stirniškių tapo gražia tradicija. Pasak V. Paliulio, susirenka ne tik Subačiaus, aplinkinių kaimų žmonės, bet ir iš kitų kampelių atvyksta – kas pas gimines suvažiavę, kas sužinoję apie šią iniciatyvą. „Iki šimto žmonių būna, ypač – vasarą. Himną giedame, laužą kuriame. Per šias dienas Stirniškiai būna traukos centras. Piliakalnis turi gerą aurą, nuo jo atsiveria puiki panorama“, – džiaugėsi seniūnas.
Puoselėta ir dar viena idėja – ant piliakalnio pastatyti tris – kareivio, valstiečio ir valstietės skulptūras. Dėl šio dalyko bandyta kreiptis į įvairias institucijas, bet leidimo tai padaryti negauta.
Subatėnė G. Vaičikauskienė sakė, kad seniai dalyvauja Europos paveldo renginiuose, tad su vaikais ne kartą yra lipę ant šio piliakalnio, tačiau iki sutvarkymo jis buvo gerokai mažiau lankomas. „Piliakalnis seniai žinomas kaip architektūros paminklas, bet nebuvo lankytinas, o dabar žmonės atvažiuoja, pasivaikšto“, – sakė mokytoja.
Tvarkytas ir anksčiau
Kalbantis su Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininke Aušra Jonušyte paaiškėjo, kad piliakalnis buvo tvarkomas ir anksčiau. 1997 metais to ėmėsi Subačiaus vidurinės mokyklos mokiniai kartu su istorijos mokytoju Jonu Babicku. „Mokytojas buvo užsibrėžęs tikslą aplankyti žymesnes krašto vietas, piliakalnius, senkapius, senąsias palaidojimo vietas ir pasiūlė mokiniams nuvykti ant Stirniškių piliakalnio, kuris tuo metu buvo labai apaugęs, nežinodamas net nepagalvotum, kad jo čia esama. J. Babickui kilo idėja padaryti proskyną – iškirsti medžius, išvalyti krūmus. Tą kartu su mokiniais ir pavyko padaryti“, – pasakojo muziejininkė.
Anot A. Jonušytės, šalia kelio, vedančio į Panevėžį, stūksantis Stirniškių piliakalnis – vienas įdomesnių rajone, įsikūręs šalia dviejų upių – Lėvens ir Pilupio. „Pagal mokslininkų, archeologų duomenis, jis datuojamas I tūkst.–II tūkst. pradžia. Netoli piliakalnio buvo apgyvendinta vieta, kaimelis, kuriame gyveno žmonės, tai įrodo vienoje vietoje aptikti radiniai – šukės. Pats piliakalnis tarnavo jiems siekiant apsiginti nuo priešų, kaip ir visi kiti piliakalniai. Upės, kai čia gyveno žmonės, buvo daug didesnės, aplink – pelkės, tokios gamtos kliūtys apsaugodavo juos ir padėdavo prasimaitinti. Šalia piliakalnio buvo ir pilkapynas, kuriame III–V amžiais laidoti žmonės. Tai rodo, kad žmonių vienoje vietoje gyventa tikrai nemažą laiko tarpą“, – kalbėjo pašnekovė.
A. Jonušytė apgailestavo, kad nebuvo išsamiai tyrinėtas Stirniškių piliakalnis, gal būtų buvę aptikta dar įdomesnių radinių – ginklų fragmentų, ietigalių, darbo įrankių. „Kol kas nevėlu, būtų galima vykdyti projektus, tartis su daktaru G. Zabiela, kuris nemažai yra rašęs apie mūsų piliakalnius. Deja, jis netyrinėjo rajono piliakalnių“, – sakė muziejininkė.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ