Banguolės Aleknienės nuotrauka
Poetė, tautodailininkė ir fotografė Vida Vaitiekūnaitė-Kaulakienė gimė 1960 metų gegužės 19 d. Butėnuose. „Tomis dienomis neapsakomai gausiai žydėjo vyšnios, visam mano gyvenimui uždegusios baltąją kūrybos ugnį“, – 2000 m. Kupiškio etnografijos muziejuje surengtos jubiliejinės parodos kataloge prisipažįsta autorė.
V. Kaulakienė, 1978 m. baigusi Šimonių vidurinę mokyklą, mokėsi Kauno 52-oje profesinėje technikos mokykloje ir įgijo baldų ir suvenyrų pynėjos specialybę. 1979–1989 m. dirbo Dainavos susivienijimo „Dovanos“ meno gaminių įmonės pynėja, nuo 1989 m. – Šimonių vidurinės mokyklos darbuotoja.
Vida Kaulakienė pina iš vytelių (sukūrė apie 5 tūkst. darbų), tapo paveikslus, fotografuoja. Kupiškio rajono ir Panevėžio apskrities tautodailininkų parodose dalyvauja nuo 1983 metų kaip pynėja, nuo 1995 m. kaip tapytoja. Savo paveikslus kartu su kitais Kupiškio kūrėjais eksponavo Prancūzijoje, Latvijoje, Vilniuje ir kitose vietose. Kupiškėnų enciklopedijos duomenimis, iš viso dalyvavo daugiau kaip 20 tautodailės parodų, surengė 8 autorines parodas Šimonyse, Kupiškio etnografijos muziejuje, Svėdasų, Skapiškio bibliotekose, Kupiškio rajono savivaldybėje ir kt.
Vida eilėraščius rašo nuo vaikystės. Dar mokyklos laikais kartu su poetais Valdemaru Kukulu, Zita Lukošiūte-Staškūniene buvo aktyvūs literatų būrelio nariai. „Tai tikriausiai nuo tada rimtai susidomėjau poezija. O iš kur tos eilės atsiranda, aš nežinau. Turiu tris savotiškus sugedimus: poeziją, tapybą, o neseniai dar ir fotografija prisidėjo… 2002 metų beveik visą vasarą praleidau Šimonių girioje, su dviračiu nuvažiavau gal tūkstantį kilometrų“, – yra sakiusi poetė. Tokios kelionės metu sukurtas fotografijų ciklas „Metų laikai“.
2000 metais V. Kaulakienė išleido poezijos rinkinį „Šimtas šilumos blyksnių“, kurį pati ir iliustravo. Poetės eilėraščius spausdino „Nemuno“ žurnalas, rajono laikraščiai „Kupiškio žinios“, „Kupiškėnų mintys“. Rašo ir noveles, apybraižas. 2001–2011 m. Vida Kaulakienė vadovavo Kupiškio rajono literatų klubui „Lėvens balsai“.
2005 m. poezijos šventės „Panevėžio literatūrinė žiema“ metu poetei įteikta Uršulės Tamošiūnaitės premija, kurią pirmąkart įsteigė Panevėžio apskrities administracija. Ta proga paklausta, ar jaučiasi laiminga, galėdama kurti gyvendama kaime, šalia Šimonių girios, Vida Kaulakienė atsakė: „Kad kažką sukurtum, tikriausiai kūrėjui verta ir pragare pabūti, viską išgyventi. Tai ir pavirsta kūriniu. Aš esu, kur esu, ir kurdama gilinuosi į savo mintis, į savo būsenas. Ypač poezijoje, gal kiek paremtoje liaudies motyvais, atsiskleidžia žmogaus išgyvenimai.“
Tai patvirtina ir 2010 metais Kupiškio etnografijos muziejuje surengtos tapybos darbų parodos kataloge išvardyti 39 paveikslų pavadinimai: „Pilkas karklas“, „Želmenys“, Pavakario etiudas“, „Pavasario galia“, „Naktis prie ežero“, „Ievų laukymė“, „Vakaras krenta“ „Tiek užtenka?“ ir kt.
Ir pins toliau Vida Kaulakienė paveikslus, eiles, nuotraukas, vytelių vingius – tai, „kas lengva ir širdim priglunda“, galbūt radusi atspirties tašką savajame eilėraštyje „Toks gegužis“:
Toks gegužis – vėl tave jaučiu,
nors žadėjau ir atsižadėjau…
Kaip nenoriu grįžti nuo pradžių,
nenoriu pragaištingo vėjo!
Geras, kaip ramybėje laukai
migdo palaimingą naktį
aš nelauksiu… ir pušų sakais
pabandai pasaulio ugnį degti.
Supratai… Ir suliepsnoja ji,
ąžuolų kamienais nuvilnija,
ir būties ugnis tokia plati
man prie kojų padeda leliją.
Nekalbėk, prašau, neįkalbėk,
ne tas laikas į šventoves grįžti.
Toks gegužis, kuriame vis tiek
teks geltono aukso siūlą rišti.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ