Septyniasdešimt šešerių Eleonora Keršulienė trejus metus dirbo klubo-skaityklos vedėja. Tokia, kad ir trumpa praktika, moterį privertė pamilti istoriją ir kraštotyrą. Per šešiolika metų ji aprašė dvylika aplinkinių kaimų. Tarp jų ir Mičiūnus, kur ji su vyru dabar – vieninteliai nuolatiniai gyventojai.
Pradėjo rašyti motinos prašymu
E. Keršulienė (Giedrytė) gimė 1937 metais Kerelių kaime, Skapiškio seniūnijoje. Augo kartu su broliu. 1964 metais ištekėjo už netoliese, Mičiūnų kaime, gyvenančio Vlado Keršulio. Jauna šeima apsigyveno senoje sutuoktinio troboje, kuri šiandien jau skaičiuoja bene pusantro šimto metų. Čia užaugo judviejų vienintelis sūnus Sigitas ir iki šiol Keršuliai niekur nebeišsikraustė, nors gimtuosiuose Mičiūnuose beliko vieninteliai nuolatiniai gyventojai. Dar pora šeimų čia atvyksta per atostogas pailsėti į senas sodybas. Gale gatvinio kaimo mažos kapinaitės.
„Tos kapinaitės dar veikia, mes su vyru tikriausiai jas ir uždarysime“, – liūdnai sakė ponia Eleonora.
Būtent todėl, kad tokie maži kaimeliai neišnyktų kartu su paskutiniais jų gyventojais, pašnekovė 1997 metais ėmė rašyti kaimų istorijas. Pirmajam savo metraščiui moteris pasirinko Mikiškius – savo motinos gimtinę. Toks buvo ir pačios motinos prašymas rašyti pradedančiai dukrai.
„Pirmi mano tekstai buvo sausi, bet vėliau jau įgudau ir ėmiau rašyti daugiau, vaizdingiau. Nuolat ką nors papildau“, – apie rašymą pasakojo pašnekovė.
E. Keršulienės iniciatyvą palaikė jos pirmoji pradinių klasių mokytoja iš Skapiškio Alė Markevičiūtė. Pašnekovė baigė tuometinę Kupiškio Vl. Rekašiaus vidurinę mokyklą, vėliau įgijo buhalterės profesiją.
Per savo gyvenimą ponia Eleonora tik trejus metus (1958–1961 m.) dirbo kultūros srityje – vadovavo „Palangos“ kolūkio Tatkonių klubui-skaityklai. Likusius darbinio stažo metus skyrė buhalterijai bei pienininkystei.
„Dirbti skaitykloje man labai patiko. Kiek veiklos… Ir jaunimas kitoks buvo nei dabar: gegužinės, dainos, šokiai, renginiai“, – vardijo pašnekovė.
Archyve nesilanko
Per šešiolika metų moteris aprašė 12 kaimų. Visi jie yra Skapiškio seniūnijos kaimai ir tik Obonys – Šimonių seniūnijoje.
Sakyti, kad jie yra, būtų ne visai tikslu – metraštininkė pasirinko ir kai kuriuos išnykusius kaimus. Įamžino jau gyventojų neturinčius Čivus, Čivelius, Puponėlius, Stukus, Juodakėlius, Girvalakius. Labiausiai autorei patiko gimtųjų Kerelių praeitis bei Puponėliai, kaimas, kurį sukrėtė pokario baisumai.
Medžiagą savo darbams raštininkė rinko iš įvairios literatūros, kalbino senus gyventojus, kurie dar prisimena tuos kaimus.
Skirtingai nei įprasta istorijos tyrimų autoriams, E. Keršulienė reikalingų žinių archyvuose neieškojo. Moteris net nežino, ar yra galimybė domėtis tokiais šaltiniais vien dėl to, kad tai pomėgis. O kraštotyra Mičiūnų gyventojai tai – būtent ir yra.
„Mano archyvas – gyvi, seni žmonės. Neinu ir nekalbinu visų iš eilės, tik tuos, kurie daug žino. Taip pat važinėjau po kapines, fiksavau, kas ir kada ten palaidota“, – apie savo darbus kalbėjo E. Keršulienė.
Įvertinta už iniciatyvą
Už kraštotyros veiklą bei pagalbą leidžiant Kupiškio krašto istorijos knygas pašnekovė ne kartą pagerbta ir apdovanota padėkos raštais. Jos tekstais naudojasi profesionalūs kraštotyrininkai. Pašnekovės rinktą medžiagą galima rasti Kupiškio etnografijos muziejuje, Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ