2024/03/29

Gražuolė iš Mirabilėlio kaimo

Eugenija Bajorytė – Adomaitienė su šeima. Iš kairėsį dešinę sėdi sūnus Mindaugas, Eugenija Adomaitienė, šalia Regimantas Adomaitis. Antroje eilėje iš kairės į dešinę sūnūs Gediminas ir Vytautas. Apie 1985 m. Vilnius.

Gyvenimas verčia atsigręžti atgal, kad tam tikrame laike atskleistum, kiek ir kaip gyveno žinomi gimtajame krašte gimę ir užaugę talentingi žmonės. Juk kiekvienas žmogus yra gimęs meilei, laimei, kūrybai. Gabią, gražią, talentingą aktorę Eugeniją Bajorytę Lietuvai davė mažas Mirabilėlio kaimas, įsikūręs už dviejų kilometrų nuo Skapiškio miestelio. Čia būsimąją aktorę šildė gimtojo kaimo žemė, danguje šviečianti saulė, medžiuose savo melodijas čiulbantys paukščiai, begalinė tėvų meilė. Užaugo prie žibalinės lempos, naminės duonos kepalo ir šviežio pieno ąsotėlio. Čia ji juokėsi, braukė ašaras, mokėsi dirbti kaimiškus darbus. Vienuolika metų su pulkeliu mažo kaimo vaikų išskubėdavo į Skapiškio septynmetę ir atskubėdavo iš jos, o vėliau iš vidurinės mokyklos.

Pradžia – tarp skapiškėnų

Povilas Bajoras, susituokęs su Elena Vilkaite iš Dailiūnų kaimo, susilaukė dukros Eugenijos. Mergaitė pasaulį išvydo 1941m. birželio 19 d. Ją nuo pat mažumės tėvai auklėjo pagal senojo kaimo tradicijas. Didelio darbų krūvio ji nepatyrė, nes motina visą laiką šeimininkavo namuose. Abu tėvai turėjo gražius balsus. Tą dovaną jie perdavė ir savo dukrai. Kartu su motina būsimoji aktorė mėgo užtraukti dainą.
Duoną šeimai uždirbo tėvas meistraudamas kalvėje ir antrame trobos gale įrengtoje staliarnioje.

Aktorė Eugenija Bajorytė–Adomaitienė filme „Smokas ir Mažylis“ 1975 m. Vilnius.

Septynerių metų Eugeniją motina atvedė į pirmą klasę. Po kelių mėnesių mergaitė susirgo. 1950 m. rugsėjo 1-ąją ji vėl sėdo į pirmos klasės suolą.
Būsimos aktorės vaikystė ir jaunystė nesiskyrė nuo kitų Skapiškio valsčiuje pokario metais augusių vaikų. ,,Aš su Eugenija augau viename kaime. Žaisdavome mums suprantamus žaidimus, būdavome mokytojomis, vaistininkėmis, gydytojomis ir t. t. Vieną dieną, anksti pavasarį, Povilas Bajoras atkasė bulvių kapčių. Iš jo pabiro mažos pelytės. Mums pavyko vieną sugauti. Pelytei atlikome skrodimą. Ji jau tada svajojo būti gydytoja”, – prisiminė klasės draugė A. Janulionienė.

Mirabilėlio kaimo vaikai šiltu metų laiku mėgo žaisti kvadratą, tinklinį, futbolą. Tačiau visiems labiausiai patiko mušti „Bobą“. Toks yra išlikęs pokario vaikų mėgstamas žaidimas. Eugenijos bendramokslis Alvydas Varatinskas prisimena: „Vaikystėje kamuolio neturėjome. Kamuoliais virsdavo šieno ir šiaudų prikimšti nedideli maišai. Vėliau tėvai nupirko pirmą fabrike pagamintą kamuolį.“

Iš kairės į dešinę stovi aktorė Eugenija Bajorytė – Adomaitienė, ant rankų laiko sūnų Mindaugą, tėvas Povilas Bajoras, sūnus Vytautas Adomaitis, Regimanto Adomaičio motina Kotryna Adomaitienė, aktorius Regimantas Adomaitis, sūnus Gediminas Adomaitis.

,,Aš Eugeniją Bajorytę mokiau trečioje ir ketvirtoje klasėje. Savo darbštumu, gabumu, užsispyrimu ji išsiskyrė iš kitų klasės mokinių. Visus darbelius atlikdavo labai kruopščiai. Juodaplaukė mergaitė nuostabiai deklamavo eilėraščius, dainavo vaikiškas daineles. Ji – klasės žiburiukas. Klasės draugų būryje niekada savęs neaukštindavo. Iki pat gyvenimo pabaigos liko miela, graži, linksma, santūri”, – taip apie savo auklėtinę pasakojo buvusi pradinių klasių mokytoja Stanislava Mažeikytė.

Į mokyklą aštuoni Mirabilėlio kaimo vaikai eidavo pėsti. Viena iš jų buvo Eugenija. „Vaikai bijodavo keliu pereiti per Šniokos balą. Nendrių, karklų kemsynuose pokario metais mėgo gyventi vilkai. Einant į mokyklą pamatydavai į tave įbestas dvi degančias liepsneles. Bijodami vilkų į mokyklą eidavome visi kartu, nes lengviau galėjom apsiginti nuo jų. Kartais į mokyklą su arkliu vaikus nuveždavo tėvai. Kelionės linksmos: į valias pasikumščiuodavai, pasigaudydavai, parėkaudavai“, – teigė kalbintas A. Varatinskas.

Skapiškio mokyklos pastatas, kurioje mokėsi Eugenija Bajorytė. 1958 m.

Mažoji Petro ir Elenos dukra gražėjo, brendo. Išaugo į savito grožio merginą. Stropia, rūpestinga, sau ir kitiems reiklia mergaite džiaugėsi tėvai ir mokytojai. ,,Atverčiau pageltusio mokyklinio albumo lapus, peržiūrėjau mūsų klasės jaunystės nuotraukas. Paėmiau pačios gražiausios klasėje mergaitės, su kuria septynerius metus (nuo V iki mokyklos baigimo) sėdėjome viename suole, Eugutės, nuotrauką. Kitoje nuotraukos pusėje radau jos ranka užrašytus žodžius: ,,Tegu negyvi bruožai primena gyvą širdį. Palmikei – Eugenija. 1958.IV.2. Skapiškis“, – teigė buvusi draugė P. Jakubauskienė.

Mokykliniais metais mergaitės mėgo keistis nuotraukomis, storuose sąsiuviniuose, albumėliuose rašyti prisiminimus. Būsimoji aktorė iki Skapiškio vidurinės mokyklos baigimo dainavo mokyklos chore. Mokinių chorui vadovavo mokytoja Viktorija Kutaravičiūtė. Jaunieji choristai dalyvavo Pandėlyje vykusiose dainų šventėse. ,,Labai gerai prisimenu choristų kelionę į šventę Rokiškyje. Dainavome Tyzenhauzų rūmuose. Eugenija su Vaičiumi atliko solo partijas. Jiems akordeonu akompanavo Liudas Giedrys”, – nuoširdžiai prisiminė kita klasės draugė Anelė Janulionienė.

Skapiškio vidurinės mokyklos IV laidos abiturientai. Iš kairės į dešinę ketvirta stovi Eugenija Bajorytė. 1960 m. Skapiškis.

Pirmieji mokykliniai vaidmenys

„Ji atlikdavo pagrindines roles beveik visuose mokytojų ir mokinių parengtuose spektakliuose. Tuo metu dramos būreliui vadovavo Juozo Miltinio teatro studiją baigęs mokytojas Bronius Varnauskas. Jo rūpesčiu Skapiškyje buvo statomi dideli veikalai: ,,A. Vienuolio ,,Paskenduolė”, K. Binkio ,,Atžalynas”, B. Dauguviečio ,,Žaldokynė”, J. Baltušio ,,Gieda gaideliai” ir t. t.”, – knygoje „Skapiškis“ rašo mokytoja Aliutė Elena Markevičiūtė.

Po spektaklių vykdavo gražūs vakarėliai. Iš jų Eugenija mamos paliepta turėdavo grįžti prieš dešimtą. ,,Bet net į galvą nešovė, kad pati kada nors vaidinsiu. Man labai patiko koncertai. Į Skapiškį atvažiuodavo fantastiško balso Stasė Laurinaitytė ir dainuodavo. Išsipuošusi, pasitempusi mažoje scenoje ji man atrodė kaip karalienė”, – pasakojo pati aktorė.
Savaitgaliais su draugėmis nubėgdavo prie ežero, į kiną, kuris būdavo rodomas Skapiškio kultūros namuose. Vasaros atostogas praleisdavo namuose ir susitikdavo su draugėmis. Eugenija lankė muzikos pamokas. Ją dainuoti ir pianinu groti mokė mokytojas Žilinskas. Tėvai dukrai nupirko pianiną.

Eugenijai teko vaidinti ne tik mokytojo B. Varnausko režisuojamuose spektakliuose, bet ir realiame gyvenime. ,,Skapiškio kolūkis mokyklai skyrė 5 ha žemės ir tame plote pasodino kukurūzus. Mes juos ravėjome. Kukurūzų lauke nebuvo nė vienos piktžolės. Lauką mokykla pavadino ,,mažuoju kolūkiu”, o pirmininke išrinko Eugeniją Bajorytę. Už vadovavimą ,,mažajam kolūkiui” Eugenija buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos mokinių delegaciją, kuri lankėsi Maskvoje vykusioje žemės ūkio pasiekimų parodoje. Vėliau kukurūzus kolūkio traktoriai nupjovė ir ,,tarybinis spektaklis” baigėsi”, – prisimena A. Janulionienė.

Apdovanota grožiu

Pokario metai turėjo savo madą. Tačiau žmonės buityje daugiau naudojo namuose pagamintus daiktus, išaustas medžiagas. Eugenija ir jos draugės puošdavosi šilkinėmis ir perkelinėmis suknelėmis. Jas siūdavo talentingos kaimo siuvėjos. Šaltesniu metų laiku nešiojo iš milo siūtus paltukus, žiponėlius. Tik šiek tiek vėliau suknutes, švarkelius pakeitė mokyklinės uniformos. ,,Prisimenu, kad ji labai džiaugėsi pasiūtu palteliu iš languotos medžiagos. Medžiagą Bajorų šeimai atsiuntė giminės iš Amerikos”, – savo prisiminimuose rašo A. Janulionienė.

E. Bajorytės nuotraukų straipsnio autorė surado klasės draugų asmeniniuose albumuose. Jose Eugenija miela ir graži kaimo mergina. Fotografuodamasi ji turėjo įprotį palenkti galvą į šalį, plačiau nusišypsoti. Juodi plaukai supinti į kasą, apskritas veidas, mėlynos akys, kerintis akių žvilgsnis jai suteikė savitos prigimties moters bruožų. ,,Be to, ir širdis jos buvo gera, atvira, nuoširdi, gėrio, grožio, savo svajonių išsipildymo trokštanti. O svajojo ji tapti dainininke”, – savo laiške mintis dėstė P. Jakubauskienė. Labai nuoširdžiai apie Eugenijos išorinį grožį savo prisiminimuose rašo V. Naujikas: ,,Skenavau savo fotografijas, pradžiamokslio negatyvus ir buvau priblokštas: kokia ji graži buvo mergaičiukė. Veidas kažkoks labai savitas, nekaimietiškas, vidiniu švytėjimu, talentu pažymėtas. Gal net nelabai lietuviškas. Lyg iš mus tada apsėdusių Main Rido ar Fenimoro Kuperio romanų. Šiuos indėniškus bruožus vėliau pastebėjo kažkas iš užsienio režisierių.”

Skapiškyje gal ne vieno bernioko akys matė išskirtinį merginos ir grožį, ir talentą. Mokyklinių simpatijų aspektu ji laikėsi panašiai kaip tėvas kalvis ,,klasių kovos” akivaizdoje – buvo visa galva aukštesnė už nepaklusniuosius bendraklasius. Ir regis, niekas prie jos nelindo, nemergino, nes lyg žinotų: Eugenija laukia savo Regimanto.

Aiškiai pažymėta lemtis

Su Skapiškio vidurine mokykla IV abiturientų laida atsisveikino 1960 m. birželio mėnesį. Skaitant draugų ir artimųjų prisiminimus galima teigti, kad Eugenija savo tolesnį kelią siejo su muzika. ,,Kas dabar pasakys – tėvas, motina ar dar kas Eugenijai tarė: būk artiste (kaip sakydavo) ir bėk tolyn nuo kolchozo. Nežinau, ar daug yra žmonių, kurių lemtis taip aiškiai pažymėta, bet Eugenija buvo iš jų”, – rašo vaikystės draugas V. Naujikas.
Paskutinio skambučio metu jaunieji abiturientai numato pirmojo susitikimo datas, pasisako, kur žada toliau studijuoti. „Kai rašė klasės susitikimui pasižadėjimą, Eugenija pasakė, kad susitiksime ne anksčiau kaip po dešimt metų. Tada aš paklausiau: kodėl? Atsakė: anksčiau dar nebūsiu baigusi mokslų, o mano prisiminimų albume, pirmame puslapyje, parašė S. Nėries žodžius: ,,Gero, tobulo žmogaus ir gražios, žydinčios žemės ilgesys mus verčia pamilti žmones ir žemę. Žmonių meilė ir darbas, darbas, darbas! – tebūna Tavo gyvenimo gairės”, – laiške rašo P. Jakubauskienė.

Pirmaisiais metais įstoti į Valstybinę konservatoriją nepavyko. Turbūt trūko vokalo pamokų. Metus dirbo Panevėžio elektrotechnikos gamykloje ir lankė Panevėžio muzikos mokyklą. 1962-1965 m. studijas tęsė Vilniaus muzikos technikume, o 1965-1970 m. studijavo Valstybinės konservatorijos vokalo klasėje (vadovas prof. J. Karosas). Po baigimo buvo paskirta į Valstybinę filharmoniją soliste ir ten dirbo iki pensijos.

Josios grožis ir sugebėjimas dainuoti ne vieną kartą buvo pastebėtas kino režisierių. Dar besimokant Valstybinėje konservatorijoje buvo pakviesta atlikti Janės ir Martos vaidmenų filme ,,Jausmai”. ,,Savo likimo krikštamote vadinu tuometinės Lietuvos kino studijos aktorių atrankos vadovę Reginą Vosyliūtę. Ji turėjo ypatingą uoslę aktoriams. Žiūrėdama aktoriui į akis matydavo, kas jo galvoje dedasi”, – taip apie save yra sakiusi aktorė žurnalistei S. Davidavičiūtei.

Aktorystę išmainė į šeimą

„Jausmų“ filmavimo aikštelėje vienas kitą pamilo aktoriai Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė. Gal meilei įsiliepsnoti padėjo ir filme atliekami vaidmenys. ,,Iš karto man, jaunai merginai, keleriais metais vyresnis vyras buvo patrauklus”, – yra sakiusi E. Bajorytė keliems dešimtmečiams praėjus nuo vestuvių.

Apie meilę Eugenijai straipsnio autorė klausė ir R. Adomaičio. Legendinis aktorius lėtai ir atsargiai dėstė savo mintis. Sunku buvo pasakoti apie bendrąjį gyvenimą, kuris truko keturis dešimtmečius. Jaučiau, kaip virpa jo balsas. Dar metų laikas nebuvo užglaistęs žmonos netekties skausmo. Regimantas susikaupė ir ramiai papasakojo: ,,Nuo to filmo prasidėjo mūsų draugystė. Vestuvės 1968 m. spalio 5 d. vyko mažame Vilniaus bendrabučio kambarėlyje. Antras vestuves tėvai suruošė Mirabilėlio kaime. Jose ūžė visas kaimas, giminės, bičiuliai. Kaimiškos vestuvės – su pyragais, mėsos vyniotiniais, besiliejančiu iš uzbonų alumi.” Eugenija žinojo, kad teks labai daug laiko praleisti vienai. Rytojaus dieną po vestuvių Regimantas išskrido filmuotis Grigorijaus Kazincevo filme ,,Karalius Lyras”. Suvaidinusi dar keliuose filmuose (Veronika filme „Ave vita“, rež. A. Grikevičius, Teresa ,,Visa teisybė apie Kolumbą“, rež. V. Žalakevičius, Džoja Haskel ,,Smokas ir Mažylis“, rež. R. Vabalas, Špoko bičiulė ,,Rungtynės nuo 9 iki 9”, rež. R. Vabalas, Kastė ,,Skrydis per Atlantą”, rež. R. Vabalas) Eugenija atsisakė aktorės karjeros. ,,Taip jau susiklostė, vyras dirbo kine – o aš namie. Esu tikra, kad žmogus turi rinktis: arba – arba. Kelių darbų daryti gerai neįmanoma”, – buvo įsitikinusi aktorė E. Bajorytė.

Po atliktų filmuose vaidmenų kino kritikai Eugeniją ėmė vadinti išskirtinio grožio aktore, skleidžiančia amžiną moteriškumą ir rafinuotą erotiškumą.
Ji iki pensijos dirbo dainininke Valstybinėje filharmonijoje. ,,Keletą metų abu rodėme pagal A. Čechovo apysaką ,,Nuobodi istorija” paruoštą spektaklį. Eugenija dainavo Sviridovo dainas-balades. Mūsų koncertas trukdavo dvi valandas. Su šia programa apkeliavome beveik visą Lietuvą”, – susitikimo metu lėtai, jautriai savo mintis dėstė aktorius R. Adomaitis. Sutuoktiniai kartu buvo parengę koncertą „Mano spalvos“. Švelniai, nuotaikingai skambėjo jos mecosopranas. Dainelės buvo nuotaikingos, skambios.

Skapiškio vidurinės mokyklos IV laidos abiturientai ir mokytojos paėjus 48 metams. Iš kairės į dešinę paskutinėje eilėje pirma stovi Eugenija Bajorytė.
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

Apie atžalas

Eugenija ir Regimantas Adomaičiai užaugino tris sūnus: Vytautą (1972 m. rugsėjo 2 d.), Gediminą (1977 m. gruodžio 23 d.), Mindaugą (1980 m. rugpjūčio 11 d.). Sūnus aktorė užaugino pati. Josios dėka Adomaičių šeima buvo graži ir darni. Regimantui būnant ilgose komandiruotėse ji sugebėjo atstoti ir tėtį. Eugenija yra išsitarusi, kad šeimoje du aktoriai idealiai sutarti negali. Jos pasirinkimas dalį gyvenimo atiduoti šeimai buvo teisingas ir reikalingas. „Žmona buvo priešingybė man. Mano flegmatiškumą užpildydavo josios geras, staigus temperamentas. Charakterių skirtumas padėjo išlaikyti šeimyninę pusiausvyrą“, – teigė R. Adomaitis.

Suspėjo aktorė pamatyti užaugusius ir mokslus baigusius sūnus. Vyriausias Vytautas Amerikoje baigė koledžą ir Čikagos universitetą. Nemažai metų dirbo Čikagos biržoje. Šiuo metu dirba ir gyvena Vilniuje. Vytauto šeima didelė, augina keturis vaikus – Augustę, Juliją, Elzę, Kasparą.
Gediminas pasirinko tėvo profesiją. Jis baigė Vilniaus teatro ir muzikos akademiją. Eugenija nelabai pritarė sūnaus pasirinkimui. Šiuo metu Gediminas gyvena ir dirba Londone. Jaunasis G. Adomaitis filmavosi filme ,,Nemylimi”.

Jauniausias Mindaugas – nagingas kaip senelis Povilas Bajoras. Vilniuje turi savo mašinų servisą. Ten ir dirba. 2012 m. rugpjūčio mėn. Suraižos kaime vyko Mindaugo ir Eglės Adomaičių vestuvės. Iš Regimanto pasakojimo straipsnio autorė įsitikino, kad po skaudžios šeimos netekties vestuvės buvo gražiausia ir šviesiausia akimirka: ,,Aš turiu naują marčią Eglutę. Jie čia, nuostabiame gamtos prieglobstyje, atšoko savo vestuves. Šioje sodyboje Mindaugas daugiausia praleidžia laiko.”

Visi Adomaičių vaikai turi Lietuvos kunigaikščių vardus. Paklaustas, kas paskatino tai padaryti, aktorius atsakė: ,,Nors mane giliu sovietmečiu vadino nacionalistu, bet sūnums davėme Lietuvos kunigaikščių vardus. Mindaugo vardą jauniausiam sūnui parinkau po suvaidinto spektaklio ,,Mindaugas”.

Tarp kelionių, gamtos ir tėviškės

Kartu su vyru Eugenija keliavo po pasaulį. Labiausiai R. Adomaičiui įsiminė kelionė į Ameriką. Kartu su Inozemcevu jis vaidino pjesėje ,,Pasivaikščiojimas dviese”. Joje buvo interpretuotas ruso ir amerikiečio pokalbis dėl nusiginklavimo. Iš Maskvos kartu su lietuviais važiavo aktoriai Uljanovas ir Jakovlevas. Kaip tik tuo metu vyko derybos dėl nusiginklavimo Ženevoje. Ši kelionė prilygo dviejų galingų valstybių aktorių kultūriniam dialogui. Laisvalaikiu aktoriai plaukiojo po Atlanto vandenyną, žuvavo, vaišinosi žuviene. Didelės bangos, neaprėpiami vandens toliai, šalia stovintys dangoraižiai, pliažai, pilni žmonių, paliko neišdildomą įspūdį.

Prieš tris dešimtmečius šeima, norėdama ištrūkti iš miesto, prie Želvos ežero pirko apleistą sodybą. Pastatyti naują namą padėjo Eugenijos tėvas. Nors P. Bajoras, pamatęs namą, pasakė, kad iš tokios blogos būklės pastato vargu ar pavyks pastatyti naują trobą. ,,Uošviui su kaimo darbininkais pavyko suręsti erdvią, nedidelę, medinę trobą. Čia užaugo mūsų vaikai, čia mes su Eugenija praleisdavom laisvas dienas visais metų laikais”, – sakė R. Adomaitis.

Eugenija kartu su šeima lankydavo tėvų kapus Skapiškio kapinėse, atvažiuodavo į klasės susitikimus, tarptautinius festivalius ,,Pienių vynas”. Klasės draugė Anelė Baltrūnaitė-Janulionienė teigė: ,,Artimiau bendravau 2008 m. vykusiame klasės susitikime. Nuo Skapiškio vidurinės mokyklos baigimo buvo praėję 48 metai. Ji tada liūdnai šypsodamasi prasitarė, kad iki 50-ojo mokyklos baigimo jubiliejaus dar reikia pagyventi. Paskutinio pasimatymo metu aš jaučiau, kad Eugenijai kažkas yra. Skaudžių dalykų niekas neklausia. Todėl viskas ir liko nežinioje. Apie Eugenijos mirtį sužinojau tik iš klasės draugų.”

E. Bajorytės-Adomaitienės širdis sustojo 2011 m. liepos 20 dieną. Tik prieš mėnesį ji buvo atšventusi 70-ąjį jubiliejų. Amžino poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse, menininkų kalnelyje. Santuokoje su R. Adomaičiu gražioji, talentingoji skapiškietė išgyveno 43 metus: ,,Mano Eugenija buvo pareiginga, mylinti, darbšti žmona ir mama. Aktore savęs nelaikė. Tačiau sukūrė savo laikmečio tvirtas, valingas, truputėlį uždaras, santūrias moteris.”

Dėl atsidavimo šeimai aktorė buvo mažai kviesta į kitus kino filmus. Pasak vyro Regimanto, ji puikiai būtų suvaidinusi ir kitus personažus. Juk žmogus renkasi savo gyvenimą. Pasirinkdamas jis deklaruoja savo laisvę ir savo esmę. E. Bajorytės gyvenimas buvo beveik toks, kokio ji pati norėjo. Jos gyvenimui ir kūrybinei veiklai apibūdinti tinka suolo draugės P. Kairiūkštytės-Jakubauskienės žodžiai: ,,Žinau, kad ji visą savo gyvenimą mylėjo gimtąją žemę ir žmones, dirbo jų džiaugsmui…”

Violeta Aleknienė,
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė

——-
Autorius:

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video