Bene visą savaitę Kupiškio žiniasklaidoje mirgėjo skelbimai, kviečiantys prisijungti prie Baltijos kelio 20-mečio paminėjimo. Norinčiųjų prisiminti šią sukaktį laukė turininga programa – žmonės buvo raginami tuo tikslu vykti į Panevėžį, prisidėti prie gėlių virš paminklo žuvusiems Algimanto apygardos Vytenio rinktinės partizanams barstymo iš parasparnio, ugnies nešimo, dalyvauti prisiminimų vakare. Deja, tai pasirodė svarbu vos keliems kupiškėnams.
Stetiškių aerodrome – patys pirmieji
Kaip „Kupiškėnų mintims“ pasakojo viena iš renginio organizatorių ir 1989 m. Baltijos kelio liudininkių režisierė Vilija Morkūnaitė, pulkelis entuziastų rugpjūčio 23 d. rytmetį Panevėžio aeroklubo viršininko Broniaus Zaronskio kvietimu į Stetiškių aerouostą pristatė iš žmonių surinktų nuostabių gėlių, už kurias verta padėkoti jas aukojusiems, ir dalyvavo lėktuvų išlydėtuvėse. Patriotiškai nusiteikę kupiškėnai sesuo Genė Daukaitė, pora ateitininkių merginų, Kazys Stančikas nuvyko dar ir į tą kelio ruožą, kur kupiškėnų buvo stovėta prieš 20 metų. Tuomet ta proga kupiškėnai galėjo didžiuotis tautodailininko Jono Šmigelsko padarytu ir kartu su Leonu Perekšliu pastatytu kryžiumi, kuris jau, deja, sunaikintas, ir niekas, kaip apmaudavo V. Morkūnaitė, jo per tiek laiko nesugebėjo atstatyti. Šįkart teliko pasidžiaugti, kad kupiškėnai gėles pristatė pirmieji.
Ar pilietiškumas taps gyvenimo būdu?
Tokį, kiek retorinį, klausimą ir uždavė patriotiškai nusiteikusi režisierė, prisiminusi, kaip prieš dvidešimt metų visa Vilniaus Katedros aikštė buvo nuklota gyvomis gėlėmis. Šiemet ta proga taip pat buvo organizuota nemažai renginių, kuriuos rėmė visų trijų valstybių prezidentai. Į akciją buvo kviečiami įsijungti visų valstybių dviratininkai, baikeriai. V. Morkūnaitės dėmesį patraukė ankstų rytą pradūmęs baikeris. „Reikia manyti, kad jis vyko į tą akciją,“ – pasidalijo pamąstymais režisierė. Gaila, sakė ji, kad baikeriai ištikimi savo gyvenimo būdui, o štai lietuviams pilietiškumas dar nėra gyvenimo būdas. Norisi tikėti, kad šioje akcijoje dalyvavo ir daugiau pavienių dalyvių.
Ar stotum šiandien į Baltijos kelią?
Dėl prasto oro prisiminimų vakaras vyko Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos salėje, kur susirinko vos keletas žmonių, daugiausia 1989 m. Baltijos kelio amžininkų. Beje, į šį renginį atėjo ir keletas mokyklinio amžiaus vaikinų. Jų apsilankymo priežastis tegu lieka paslaptimi, nors norėtųsi tikėti, kad jie tai padarė savo noru.
Renginį pradėjęs istorikas Andrius Kleniauskas rodomų Baltijos kelio vaizdų fone pasakojo apie šios svarbios akcijos reikšmę ir organizavimo aplinkybes, kurios jaunajai kartai gal ir ne visai žinomos. Pasak istoriko, žmones vienijo begalinis laisvės siekimas ir ryžtas, todėl jų ir susirinko nuo 2 iki 2,5 milijono. Rodomi filmuoti vaizdai tai patvirtino, akcentuodami žmonių vienybę. Akcijos sėkme tuo metu nebuvo tikėta ir net buvo bandoma sutrukdyti, tačiau, kai paaiškėjo, koks skaičius norinčių apjuosti tris valstybes susikibs rankomis, buvo gautas nerašytas leidimas. Juk jokia jėga negalėjo tuomet pakeisti žmonių sprendimo.
Kupiškėnų taip pat gausiai dalyvauta, tam buvo skirtas transportas, ir niekas neskaičiavo, kiek tai kainuos, nes laisvės nenusipirksi, dėl jos reikia kovoti. Kad ši akcija buvo organizuota – ir Kazio Stančiko nuopelnas. „Jog šiandien Lietuva susipriešinus, patys iš dalies dėl to esame kalti, – sakė jis, – Lietuva tai viena“. Pasak vieno iš tuometinės akcijos organizatoriaus, vieningumą palaužia puolimas prie materialinių gėrybių. „Visko norime greitai ir lengvai, o be prakaito nieko nebūna“, – sakė K. Stančikas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nora NORVILAITĖ