Nemaloni kaimynystė kupiškėnę Elvyrą Kaulakienę įkalino pačios bute. Kaimynų gyvenimo būdu pasipiktinusi moteris ne kartą svarstė, kaip susirasti ramesnę vietą, tačiau nei parduoti, nei išnuomoti savo namo dalies jai kol kas dar nepavyko. Tokiu pirkiniu nesusiviliojo ir rajono Savivaldybė, kuri iki šių metų pirkdavo bent po kelis butus socialiai remtiniems gyventojams apgyvendinti.
Savivaldybei nereikia
Iš viso Kupiškio rajone šiuo metu yra daugiau nei 200 socialinių būstų. Visi jie jau seniai užpildyti, o buto negavusieji kantriai laukia savo eilės.
Tačiau šiemetinis kandidatų sąrašas į socialinį būstą, matyt, bus pats ilgiausias. Mat anksčiau Savivaldybė stengės per metus įsigyti bent po kelis butus, tačiau 2009-ųjų kiauras biudžetas jau nebeišgalės pasirūpinti tokiu pirkiniu.
Pasak Kupiškio r. savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjos Marijonos Pečkuvienės, tokie skurdūs metai mūsų rajonui – pirmi. Pernai Savivaldybė įsigijo tris butus, juos rado išplatinusi skelbimą.
Norinčiųjų tokiu būdu parduoti savo būstą nesunkiai rastume ir šiandien – apmirus nekilnojamojo turto rinkai, gyventojams itin sunku „iškišti“ savo butus.
Tokį „netradicinį“ sandorį su Savivaldybe planavo ir Muziejaus gatvėje gyvenanti Elvyra Kaulakienė. Tačiau jos buto tokiems kilniems tikslams neprireikė.
Kaimynų karas
Penkiasdešimt šešerių moteris jau trejus metų nesutaria su kaimynais ir intensyviai ieško galimybės pakeisti gyvenamąją vietą.
„Visą dešimtmetį gyvenu šiame name ir galiausiai, matyt, turėsiu juos palikti taip, kaip stoviu. Nebeištversiu košmariško gyvenimo, kuris tęsiasi jau trejus metus. Nebežinau, ką daryti, kur dėtis – visur kreipiausi, ieškojau pagalbos, bet niekas nesikeičia“, – apie nebepakeliamas gyvenimo sąlygas ėmė pasakoti į redakciją užsukusi moteris.
Išklausius nusivylusios kupiškėnės istoriją, negali patikėti, kad nuošaliame miesto kampelyje vyksta toks kaimynų karas.
Trijų butų namą E. Kaulakienė šiuo metu dalijasi dar su trimis savininkais. Sutarti su jais moteriai itin sunku.
Didžiausi barniai, pašnekovės tvirtinimu, kyla su kaimyne Edita Stankūniene ir jos neprižiūrimais dvylikamečiais sūnumis.
Problemų pilnas kiemas
Kaimynyste nepatenkinta E. Kaulakienė skundžiasi, esą ji kiekvieną dieną pasitinkanti su didžiule baime.
„Bijau net šviesą įsijungti, kad kas „neprisikabintų“. Net ir vakar kaimynės vaikai, susibūrę į gaujas, mūsų kieme savo problemas sprendė: vyko muštynės, girdėjosi baisūs riksmai. Motina iš viso nežinia, kur dingsta, ir palieka savo vaikus vienus. Tai negi aš turiu juos prižiūrėti? – piktinosi pašnekovė, – Gyventi neleidžia ir aplink namą tvyranti nešvara bei smarvė. Net ir prieš šventes valdžia neprivertė kaimynės susitvarkyti, nusišienauti. Kieme mėtosi plytgaliai, blusomis apspitę skudurai. Baisu pro juos ir praeiti. O pažiūrėkite į mūsų šulinį – jis užterštas fekalijomis. Jau kartą ir degėme, kai E. Stankūnienės vaikų išerzintas kaimynas iš gretimo buto paleido dujas ir nusprendė padegti visą namą. Laimei, dujų balionas buvo tuščias – būtume visi į orą išlėkę“.
Skundėsi kam tik galėjo
Atvykus į minėtąjį kiemą, pamatytas vaizdas tiek vaizduotės nesuaudrino, kiek pašnekovės pasakojimas. Akis badė tik pakampėmis želiančios piktžolės ir kiemo nepuošiantys plytgaliai. Tačiau ramybė, pasak E. Kaulakienės, šiuose namuose – apgaulinga. Visas košmaras, anot jos, prasideda, kai kaimynai grįžta po darbų ir „atsigaivinti“ po dienos vargų pasikviečia krūvą draugų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ