Vyrauja nuomonė, kad norint pažinti tautą, pirmiausia reikia apsilankyti kapinėse – ten galima sužinoti labai daug dalykų. Juk save gerbianti tauta saugo Anapilin išėjusiųjų atminimą, šeimos kapas yra šventa vieta – prie jo visi gyvieji susirenka ne tik per Motinos, Tėvo ar Vėlinių dienas.
Artėjant susimąstymo bei rimties kupinai Vėlinių dienai, pašnekinome savo artimųjų kapus tvarkančius žmones ir tuos, kurie rūpinasi, kad amžinojo poilsio vietos būtų tvarkingos.
Kapinių bijoti nereikia
„Kiekvienais metais, prieš Vėlines, atvykstame sutvarkyti senelių ir tėvų kapų, – pasakojo senosiose Kupiškio kapinėse šeimos kapais besirūpinanti klaipėdietė Valerija Ragauskienė. – Kažkokia nepaaiškinama jėga čia tiesiog traukte traukia prieš Vėlines – kai pabūnu, toks sielos ramumas apima. Nejaučiu jokios baimės, tik visada prieš akis iškyla prisiminimai apie senelius, mamytę ar tėvelį – atrodo, čia būdama su jais galiu pabendrauti kaip su gyvais. Manau, kad daugumai taip būna“.
Moteris pasakojo, kad nelengva toli gyvenant prižiūrėti šeimos kapavietę, tačiau išeitį visada galima surasti. Nors Kupiškyje gyvenančių giminaičių ir neliko, bet kapas žole neužželia. Tarpusavyje yra sutarę, kad kapo priežiūra prieš vienas didesnes šventes pasirūpina vieni, prieš kitas – kiti šeimos nariai. Vasarą, kai reikia pasirūpinti, kad nuo sausros neišdžiūtų gėlės, paprašo vietinių moterėlių, kurios už 50 litų mokestį palaisto jas, nurauna ant kapo išdygusią piktžolę.
„Šiais laikais bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų, – baigdama pokalbį sakė V. Ragauskienė. – Niekaip negaliu suvokti, kaip žmonėms kyla ranka iš kapinių vogti gėles, vazas. Siaubas apima, kai po valandos vietoj gėlių kelmelių pamatai tik duobutes. Gaila ne tų gėlių, o taip padariusio žmogaus, matyt, jis labai nelaimingas“.
Kiek ilsisi amžinojo poilsio vietose?
Mirusiųjų miestas nepaliaujamai plečiasi. Byčių kaime 2 hektarus užimančiose naujosiose miesto kapinėse nuo 1989 metų amžinojo poilsio atgulė jau 436 žmonės. Per metus čia vidutiniškai palaidojama 20-30 mirusiųjų.
Kiek palaidota senosiose miesto kapinėse, niekas tiksliai pasakyti negalėjo, nes, pasak UAB „Kupiškio komunalininkas“ Sanitarijos tarnybos specialistės Violetos Strolienės, jų mirusiųjų registracijos knygos yra tik nuo 1960-ųjų metų. „Šios kapinės jau pilnos, todėl leidimų naujoms kapavietėms nebeišduodame – mirusieji laidojami tik į šeimos kapavietę. Vidutiniškai per metus čia palaidojama apie 100 mirusiųjų“, – sakė pašnekovė.
Pasak V. Strolienės, nėra numatyta, kiek mirusiųjų gali būti palaidota vienoje kapavietėje, tačiau pagal galiojančias kapinių tvarkymo taisykles, pakartotinai laidoti tame pačiame kape galima tik po 20 metų. „Gyvenimas diktuoja savas taisykles – nutinka taip, kad po metų ar trejų toje pačioje kapavietėje vėl laidojami mirusieji, juk mirčiai neįsakysi“, – sakė V. Strolienė.
Ir kapinėse turi būti tvarka
Vienai šeimos kapavietei naujosiose miesto kapinėse skiriami 9 kvadratiniai metrai (3×3). Kiek mažesni plotai skirti vienišų, Savivaldybės lėšomis palaidotų mirusiųjų kapams ir kapams, kuriuose palaidoti Kupiškio pensionato gyventojai – 3,5 kvadratinio metro (1,75×2).
Pasak naujųjų miesto kapinių prižiūrėtojos Irenos Laucienės, naujosiose kapinėse kapai tvarkingai suskirstyti į eiles, todėl bendras kapinių vaizdas yra gražus – pagrindiniai takai išasfaltuoti, o kiti – grįsti žvyru. Stengiamasi, kad būtų graži ir tvarkinga visa kapinių teritorija – statomi konteineriai šiukšlėms, prieš didžiąsias šventes atvežama smėlio. Tiesa, apie juodos žemės atvežimą teks pamiršti, nes, pasak V. Strolienės, jos paprasčiausiai nebėra iš kur nemokamai atvežti, o pirkti brangu.
Jau aštuntus metus kapinių prižiūrėtoja dirbanti I. Laucienė pasakojo, kad reikėjo laiko, kol apsiprato prie šios darbo vietos. „Patikėkit, tikrai nelengva matyti čia atėjusius sielvarto palaužtus mirusiųjų artimuosius – ne kartą teko ir man ašarą nubraukti, – sakė kapinių prižiūrėtoja. – Visada širdį suspaudžia priėjus prie nužudytų Kielų berniukų kapo. Pati ne kartą mačiau prie kapavietės palinkusią jų mamą, kuri, neištvėrusi netekties, po kiek laiko netoliese nuo šių kapinių pakėlė ranką prieš save. Dabar tą kapą prižiūri mokyklos, kurioje mokėsi berniukai, mokiniai, aš pati nurenku lapus, nušienaujame pievelę“.
Pasak kapinių prižiūrėtojos, kartais tenka kai kuriems ir priminti, kad pasirūpintų artimųjų kapais. Vieni paraginimo paklauso, o kiti taip ir nesuranda laiko. Tas kapavietes, kurios nesulaukia artimųjų priežiūros, tvarko kapinių prižiūrėtoja – nušienauja žolę, nugrėbia lapus.
Anot UAB „Kupiškio komunalininkas“ Sanitarijos tarnybos specialistės, neretai tenka artimiesiems padėti surasti, kur palaidoti giminaičiai. „Buvo atvejis, kad telefonu artimieji maždaug nupasakojo, kur galėtų būti palaidotas jų giminaitis, o jiems atvykus gana greitai suradome ir kapavietę, – sakė V. Strolienė. – Žmonių patogumui prieš kiek laiko buvome pasiryžę pagal sudarytas sutartis teikti ir dar vieną paslaugą – kapaviečių priežiūros, bet tada norinčių neatsirado. Dabar vėl galvojame tai pasiūlyti kitais metais – gal šį kartą atsiras norinčių pasinaudoti šia paslauga“.
——-
Autorius: Neringa BUTKEVIČIŪTĖ