Rajone dvyliktąjį kartą surengtas konkursas “Metų ūkis„. Kaip ir ankstesniais metais, tuo rūpinosi rajono Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius, LŽŪ konsultavimo tarnybos rajono biuras, Žemės ūkio rūmų atstovas savivaldai rajone, Ūkininkų sąjungos rajono skyrius.
Pasak komisijos geriausiems ūkiams išaiškinti komisijos, sudarytos Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pirmininko, Žemės ūkio skyriaus vedėjo Valento Mankūno, nuo pirmųjų konkurso metų tokios komisijos sudėtyje, be minėtų įstaigų atstovų, būna ir praėjusių metų konkurso pirmosios vietos laimėtojas. Tad šiemet tokios pareigos teko Puožo kaimo ūkininkui Zigmantui Aleksandravičiui.
Komisijos nariai prisiminė buvusius samprotavimus, jog pirmiausia ūkių apžiūros turėtų vykti seniūnijose, o antrajame etape rungtųsi jų atstovai. Tačiau teko pasilikti prie senos tvarkos – iš karto vertinti ūkius rajono mastu. Juolab kad šiemet ir gamtinės sąlygos tokios sudėtingos, kad papildomai tam skirti dėmesio nebuvo ir kada.
Pasak Z. Aleksandravičiaus, dar neišaugta iki tokio lygmens, kad patys ūkininkai būtų aktyvesni.
Dauguma pretendentų – nauji
Tačiau komisijos pirmininko V. Mankūno nuomone, tai, jog šiemet konkurse dalyvauja devyni pretendentai, vis dėlto patvirtina, kad toks konkursas mūsų rajono ūkininkams priimtinas, ir labai pagirtina, kad šie žemdirbiai nusiteikę komisijai parodyti, ką jau yra pasiekę ar įdiegę naujo.
Visada smagu tarp pretendentų matyti naujų pavardžių. Tuo kaip tik ir pasižymi šiemetinis konkursas.
Pagal komisijos, lankiusios konkurso dalyvius praėjusį ketvirtadienį, maršrutą ir pirmasis susitikimas vykęs su nauju pretendentu. Tai buvo Rudilių kaimo ūkininkas Vylius Stravinskas. Jis pasakojo, jog ūkininkauti pradėjo jau išbandęs kitos srities verslą, todėl sutiko su komisijos narių nuomone, jog bent paramos besikuriantiems ūkininkams atžvilgiu yra nemažai praradęs laiko ir investicijų.Tačiau laiko atgal neatsuksi. Dirba jis su kitu ūkininku dalydamasis technika, ir tai yra esanti nemaža paspirtis.
V. Stravinsko žinioje – 110 hektarų laukų. Iš to ploto 23 hektarai nuosavos žemės. Turi jis ketinimų įsigyti dar 16 hektarų, tačiau tenka taikstytis su esama žemės pardavimo ūkininkams tvarka ir savininkų apsisprendimais, kada ir kokia kaina žemę parduoti.
Šis ūkininkas plėtoja javų ūkį ir rodė komisijai švarius rugių, vasarinių kviečių ir miežių pasėlius. Turi patalpų grūdams supilti, tačiau kiek jų pavyks prikulti, šiemet tikriausiai labiau priklausys nuo gamtos malonių.
Buvusios fermos pašonėje
Konkurso vertinimo komisiją pirmą kartą suko ir į Šaltenių kaimą. Čia esančios sodybos šeimininkas Valdas Alekna paaiškino, jog ūkininkauti pradėjęs dar neturėdamas nė trisdešimties. Turi aukštesnįjį techninį išsilavinimą ir gali dirbti su bet kokia technika. Kuria mišrų – augalininkystės ir pieno ūkį. Šiemet jau prasikurs iki 15 karvių. Turi visas sąlygas jų laikyti ir daugiau, nes yra įsigijęs šiame kaime buvusios kolūkio fermos pastatus, netrūksta ir ganyklų, apskritai idėja turėti stambesnį pieno ūkį jam priimtina, tačiau bėda kita – nėra iš kur žmonių pasisamdyti.
Aprodydamas laukus V. Alekna sakė, jog kelinti metai po 4-5 tonas grūdų iš hektaro uždera “Aida„ veislės avižos. Pernai, kai stigo žolės, šie grūdai labai pravertė pašarui, avižų pardavė ir kitiems
sodiečiams.
V. Alekna – vietinis žmogus, iš Oniūnų. Su žmona mokytoja Vilma, sūnumi Artūru ir dukrele Vaida gyvena įsigytoje sodyboje ir nemažai dėmesio skiria jos aplinkai.
Darbų ir sprendimų paramai gauti neatidėliojame, – sakė V. Alekna. – Tos kelios dešimtys tūkstančių litų gautos paramos fermai tvarkyti, technikai įsigyti, tikiuosi, kad ne vienintelis atvejis.
Augalininkystę perėmė sūnus
Antašaviečiai Irena ir Evaldas Šuminai – praėjusių metų konkurso prizininkai. Abu jie diplomuoti žemės ūkio specialistai, tapti jais suorientavo ir visus penkis savo vaikus. Jiems pavyko įrodyti, jog, kiek bebūtų užimti darbais, agronomų sodyba gali skendėti gėlėse, randa laiko bitynui prižiūrėti. O nauja čia yra tai, jog sūnus Tomas su šeima valdantis kone 150 žemės, plėtoja augalininkystę, o tėvai – I. ir E.Šuminai – pasiliko pieno fermą. Pastaruoju metu jų investuota nemažai tūkstančių, kad 25 karvių laikymo sąlygos ir visa įranga atitiktų europiniams reikalavimams.
Trečdalis pasėlių – ekologiški
Salamiestėnas ūkininkas Virginijus Bernotas su komisijos nariais kalbėjo vien apie augalininkystę.Šiemet imsiąs rugių, kviečių, miežių derlių nuo 150 hektarų. Trečdalis šio ploto skirta ekologinei žemdirbystei. Iš viso dirbantis 220 hektarų laukų šis ūkininkas kasmet apie 70 hektarų palieka pūdymo. Valdos šeimininkas sakė, jog nuosavos žemės turi 60 hektarų, ir tas rodiklis per mažas, kad galėtų būti tikresnis dėl ūkininkavimo perspektyvos. Iš šio žemdirbio irgi teko išgirsti, jog didinti ūkį vienas iš stabdžių būtų žmonių, kuriuos galėtum samdyti dirbti su technika, stygius.
Kiemą papuošė fontanėliu
Migonių kaimo jauni ūkininkai Renata ir Mindaugas Vilimai komisija kvietė pažiūrėti tik ganyklų, nes javų ir savo ūkio reikmėms neaugina – kiek reikia grūdų pašarams, tiek jų nusiperka. Pagal naudojamą žemės plotą jie galėtų laikyti ir
daugiau karvių, tačiau maną, jog ir 20 melžiamų šeimos jėgoms nemažai, juolab kad nemažai laiko tenka skirti ir šeimininko pamėgtam papildomam verslui – bitininkystei.
Vilimai patenkinti, kad šiemet gyvuliams yra sukaupę ne tik daug, bet ir kokybiško šieno, šienainio, tai pavykę padaryti iki Joninių.
Labai išgražėjusi ir šių ūkininkų sodyba, naujausias jų kūrinys – priešais namo fasadą įrengtas alpinariumas su fontanėliu.
Pasistatė ir namą
Šimonių seniūnijos Pelyšių kaimo ūkininkai Egidija ir Tautvilis Indilai apsistoję ties 80 hektarų ūkiu. Beveik pusė to ploto – ganyklos.
Jie pieno ūkį kuria nuo ūkininkavimo pradžios ir pastaruoju metu laiko 37 melžiamas karves. Todėl teko ir ūkininkavimo pradžioje pastatytą naują tvartą rekonstruoti – sujungti su daržine. Jau vieną kartą „Metų ūkio“ konkursą laimėjusio ūkio savininkė tvirtino, jog ir nebuvę jiems metų be investicijų į statybas, įrangai įsigyti. Tačiau turėję sumanymą ir iš senos medinės gryčiukės persikelti į naujos statybos namą. Po daugiau kaip dešimties ūkininkavimo metų tai įstengę padaryti.
Vėliau komisijos nariai diskutavo, jog Lietuvos ūkininkams tebėra įprasta visas pastangas sukaupti gamybos plėtojimui, o savo gyvenimo sąlygomis pasirūpinama paskiausiai.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ